Neapgaudinėkime savęs klaidingais samprotavimais
„KODĖL tu taip padarei?“ — paklausė Dievas pirmąją moterį, kai ši paragavo uždrausto medžio vaisiaus. „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau“, — atsakė ji (Pr 3:13, Brb). Šėtonas, klastingai pasinaudojęs gyvate ir sugundęs Ievą nepaklusti Dievui, vėliau buvo pavadintas „senąja gyvate“, viso pasaulio suvedžiotoju (Apr 12:9).
Pradžios knygoje Šėtonas pristatomas kaip klastūnas, savo melais klaidinantis neatsargiuosius. Jo apgaulei Ieva ir pasidavė. Vis dėlto nemanykime, kad mus gali suvedžioti tiktai Šėtonas. Biblija įspėja ir apie kitą pavojų: kai kurie patys „apgaudinėja save klaidingais samprotavimais“ (Jok 1:22, NW).
Mintis, kad žmogus gali pats save apgaudinėti, atrodytų neįtikima. Sakysit: nejaugi tai įmanoma?! Tačiau šis perspėjimas yra užrašytas Dievo dvasios įkvėpimu, ir tikrai ne veltui. Kaip tad galima pačiam save klaidinti, kokiais klaidingais samprotavimais susivedžioti? Čia bus naudinga aptarti vieną istorijos epizodą iš Šventojo Rašto.
Kaip jie apsigavo
Apie 537 m. p. m. e. Persijos valdovo Kyro Didžiojo įsaku Babilono tremtyje gyvenantiems žydams buvo leista grįžti į Jeruzalę ir atstatyti šventyklą (Ezr 1:1, 2). Paklusdami Jehovos valiai, kitais metais jie jau padėjo naujos šventyklos pamatus. Taip sėkmingai pradėję, parvykėliai džiaugėsi ir šlovino Jehovą, kad laimina jų triūsą (Ezr 3:8, 10, 11). Tačiau netrukus priešininkai ėmė visaip trukdyti, stengėsi žydus atgrasyti nuo statybos, ir šie neteko ryžto (Ezr 4:4). Praėjus penkiolikai metų po sugrįžimo, persų valdžia statytojams darbuotis Jeruzalėje visiškai uždraudė. Kad naujojo potvarkio būtų paisoma, srities pareigūnai nuskubėjo į Jeruzalę ir „ginklais sustabdė darbus“ (Ezr 4:21-24).
Patyrę tokį nemenką pasipriešinimą, žydai metėsi į klaidingus svarstymus ir sau kalbėjo: „Dar neatėjo metas atstatyti Viešpaties Šventyklą“ (Ag 1:2). Dievas net ir nesitiki, kad šventykla bus atstatyta žaibiškai, — nusprendė jie. Todėl užuot ieškoję išeities, kaip vykdyti Dievo valią, žmonės kilnų uždavinį atidėjo į šalį ir ėmėsi dailinti savo pačių namus. Dievo pranašas Agėjas jų tiesiai paklausė: „Argi metas jums gyventi pagražinimais apkaltuose savo namuose, kai šie Namai [Jehovos šventykla] tebėra sugriauti?“ (Ag 1:4).
Ko šis epizodas pamoko? Dievo tvarkaraštį suvokdami klaidingai, galbūt apleistume ir dvasinę veiklą, atsidėtume savo asmeniniams siekiams. Bet įsivaizduokime štai tokią situaciją: lauki svečių ir, norėdamas juos gerai priimti, skubi tvarkytis, pluši iš peties, stengiesi laiku suruošti, kas reikia. Paskui gauni žinią, jog svečiai vėluos. Nejaugi viską mesi ir nebesiruoši jų sutikti?
Jehova vis dėlto norėjo, kad žydai šventyklą atstatytų nedelsdami, ir tai jiems padėjo suprasti Agėjas bei Zacharijas. „Drąsos, visi krašto žmonės [...]. Imkitės darbo!“ — ragino Agėjas (Ag 2:4). Statybas reikėjo tęsti ir pasitikėti Dievo užnugariu, jo dvasios galia (Zch 4:6, 7). Gal ši istorijos pamoka padės ir mums dėl būsimos Jehovos dienos klaidingų išvadų nedaryti (1 Kor 10:11).
Kaip jų mąstysena buvo pataisyta
Savo antrame laiške apaštalas Petras kalba apie Jehovos nutarimą skirtu laiku įkurti „naują dangų ir naują žemę“ (2 Pt 3:13). Jis pamini, jog esama šaipūnų, abejojančių, ar Dievas kada imsis tvarkyti žmonijos reikalus. Tokie žmonės tvirtina, kad „visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios“ ir kad ateityje didelių permainų tikėtis neverta, tačiau jie labai apsigauna (2 Pt 3:4). Norėdamas atremti tokius klaidingus samprotavimus, Petras rašė: „Priminimais žadinu jūsų aiškų mąstymą“ (NW). Savo bendratikiams apaštalas priminė, kad šitie šaipūnai klysta. Juk kartą Dievas jau pakreipė žmonijos istoriją visai nauja linkme — siuntė pasauliui pražūtingą tvaną (2 Pt 3:1, 5-7).
Ryžto netekusius, neveiklius žydus 520 m. p. m. e. Agėjas irgi panašiai skatino ir netgi įspėjo: „Apsvarstykite savo kelius!“ (Ag 1:5, Brb). Kad bendratikiai atsitokėtų, kad suvoktų, kokia iš tikrųjų yra Jehovos valia, pranašas jiems priminė apie Dievo sumanymus bei tautai duotus pažadus (Ag 1:8; 2:4, 5). Žydai, šitaip paraginti, netrukus vėl kibo į statybos darbus, nors draudimas tebegaliojo. Priešininkai dar sykį bandė jų užmojus sužlugdyti, bet nesėkmingai. Draudimas buvo atšauktas ir po penkerių metų šventykla jau stovėjo užbaigta (Ezr 6:14, 15; Ag 1:14, 15).
Apsvarstykime savo kelius
Kaip manai, ar su mumis negali atsitikti panašiai kaip su žydais Agėjo dienomis? Ar kokios nors problemos netaps dideliu kliuviniu? Uoliai skelbti gerąją naujieną tada vargiai beįstengtume. O kas gi šiandieną gali apsunkinti? Viena — tai plačiai paplitusi neteisybė, dėl kurios tenka nemažai kentėti. Jau Habakukas senovėje skundėsi: „Kiek ilgai dar šauksiu, Viešpatie, o tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: ‘Smurtas!’ — o tu manęs negelbėsi?“ (Hab 1:2). Dvasiškai apsnūsti ir labiau imti rūpintis gyvenimo patogumais krikščionis gali ir dėl neišsipildžiusių lūkesčių — jeigu jam atrodo, kad Dievas pažadus tesėti delsia. Ar negresia tau toks pavojus? Jei leistumės panašių klaidingų samprotavimų vedami, patys save apgaudinėtume. Kaip tad svarbu įsiklausyti į Biblijos raginimus ‘apsvarstyti savo kelius’, ‘žadinti savo aiškų mąstymą’! Štai pagalvokime: ar apskritai turėčiau stebėtis, kad ši nedora santvarka gyvuoja ilgiau, nei tikėjausi?
Reikia palūkėti
Čia verta pasigilinti į Jėzaus žodžius apie šios santvarkos pabaigos laikotarpį. Iš Evangelijos pagal Morkų matyti, kad pranašaudamas apie paskutines dienas Jėzus keliskart paragino budėti (Mk 13:33-37). Panašų perspėjimą randame įterptą ir tose Biblijos eilutėse, kur pranašiškai nupasakojama didžiosios Jehovos dienos kulminacija — Armagedonas (Apr 16:14-16). Kodėl tiek sykių primenama vyti dvasinį snaudulį? Ogi todėl, kad belaukdami, regis, jau pernelyg ilgai, žmonės gali prarasti budrumą.
Kad artėjant šios santvarkos pabaigai itin svarbu nenustoti budėti, Jėzus pabrėžė vienu palyginimu. Jis kalbėjo apie šeimininką, į kurio namus įsilaužė vagis. Ar galėjo tas žmogus apiplėšimo išvengti? Taip, jeigu būtų kiaurą naktį budėjęs. Jėzus savo palyginimą užbaigė pamokomais žodžiais: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24:43, 44).
Iš minėto palyginimo akivaizdu, kad turime būti pasiruošę laukti, jeigu reikės, netgi nemažą laiko tarpą. Jei šis nedoras pasaulis gyvuoja ir ilgiau, negu tikėjomės, dėl to nenusiminkime ir nesusivedžiokime klaidingu samprotavimu, esą Jehovos metas „dar neatėjo“. Nuo tokių minčių tiktai nusloptų noras skelbti gerąją naujieną apie Karalystę (Rom 12:11).
Klaidingus samprotavimus raukime su šaknimis
Tiems, kas pasiduoda klaidingiems samprotavimams, tinka Galatams 6:7 užrašytas principas: „Neapsigaukite! [...] Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.“ Laukas, paliktas dirvonuoti, greit apauga piktžolėmis. Panašiai yra su mumis: jeigu nesistengiame ‘žadinti savo aiškaus mąstymo’, sąmonėje leidžia šaknis klaidingi samprotavimai. Tada nedaug trūksta, kad imtume sau sakyti: Jehovos diena tikrai ateis, bet ne tučtuojau. Šitaip mąstydami prarastume skubumo jausmą, į savo tarnybą žiūrėtume atsainiai. Paskui dvasinę veiklą gal net visai apleistume. Jehovos diena mus užkluptų nelauktai (2 Pt 3:10).
Kita vertus, jeigu nuolat sau primename, kokia yra „Dievo valia — kas gera, tinkama ir tobula“, klaidingos mintys mūsų sąmonėje neįsišaknys (Rom 12:2). Čia mums labai padeda Biblijos skaitymas. Iš Dievo Žodžio tvirtai įsitikiname, kad Jehova visad imasi veikti paties nustatytu laiku ir nė trupučio nevėluoja (Hab 2:3).
‘Aiškiai turėti omenyje būsiant Jehovos dieną’ mums, be to, padeda asmeninės studijos, malda, visų sueigų lankymas, evangelizacijos tarnyba, gerų darbų darymas iš meilės artimui (2 Pt 3:11, 12, NW). Jei diena po dienos ir metai po metų darysime, kas krikščioniui pridera, Jehova tai įvertins. Apaštalas Paulius primena: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ (Gal 6:9).
Taigi dabar kaip niekad privalome saugotis nesusivedžioti klaidingu samprotavimu, esą Jehova savo dieną vėlina. Verčiau kiek galėdami stiprinkime savo širdis, nes Jehovos diena prisiartino.
[Iliustracija 4 puslapyje]
Agėjas ir Zacharijas ragino žydus kibti į statybą
[Iliustracija 5 puslapyje]
Kaip būtų buvę, jei namų šeimininkas būtų žinojęs ateinant vagį?