Kas buvo Abraomas?
NEDAUGELIS asmenybių padarė tokią didelę įtaką pasaulio religijoms kaip Abraomasa. Į jį su pagarba žiūri tiek žydai, tiek musulmonai, tiek krikščionys. Šis žmogus vadinamas „Raštų milžinu“ bei „išskirtiniu tikėjimo pavyzdžiu“. Biblijoje sakoma, kad Abraomas yra „tėvas visų, kurie tiki“ (Romiečiams 4:11).
Už ką Abraomas pelnė tokią pagarbą? Įsidėmėtina, kad Biblijoje jis vienintelis pavadintas Dievo draugu, beje, net tris kartus! (2 Metraščių 20:7; Izaijo 41:8; Jokūbo 2:23)
Tačiau kitais atžvilgiais Abraomas buvo toks pat žmogus kaip ir mes. Jam teko susidurti su panašiais sunkumais, kokius šiandien daugelis patiriame, bet jis visa atlaikė. Ar norėtumėte sužinoti, kaip Abraomui tai pavyko? Patyrinėkime, ką Šventasis Raštas atskleidžia apie šį nepaprastą žmogų.
Kilmė
Abraomas gimė 2018 m. p. m. e., augo Ūre (Pradžios 11:27-31). Tai buvo didelis ir turtingas miestas, kuriame kerojo stabmeldystė. Įvairius stabus veikiausiai garbino ir Abraomo tėvas Terachas (Jozuės 24:2). Bet Abraomas nusprendė nesilenkti bedvasiams kitų dievų stabams ir garbinti tiktai Jehovąb.
Kodėl Abraomas šitaip apsisprendė? Įdomu, jog jam gimus dar buvo gyvas Nojaus sūnus Semas. Šis mirė, kai Abraomui buvo 150 metų. Visai įmanoma, kad Abraomas su tuo daug vyresniu žmogumi bičiuliavosi. Kokią įtaką tai galėjo padaryti Abraomui? Pavyzdžiui, gal pats Semas jam papasakojo, kaip su šeima išsigelbėjo per tvaną. Abraomas galbūt suvokė, kad svarbu garbinti Jehovą — Dievą, kuris tvano vandenims užliejus žemę išsaugojo Semo ir jo šeimos narių gyvybę.
Aišku, apie tikrąjį Dievą Abraomas galėjo sužinoti ne tik iš Semo, bet ir iš kitų šaltinių. Kad ir kaip būtų, tai palietė jo širdį. O Jehova, kuris „tiria žmogaus širdį“, tą pamatė ir padėjo Abraomui ugdytis gerąsias savybes (Patarlių 17:3, Brb; 2 Metraščių 16:9).
Gyvenimas
Abraomo gyvenimas buvo įdomus, kupinas veiklos ir, nors ne visuomet lengvas, tikrai ne beprasmis. Štai vos keletas svarbesnių jo gyvenimo įvykių.
▪ Abraomas gyveno Ūre, kai Dievas liepė jam palikti gimtąjį kraštą ir keliauti į šalį, kurią jis parodys. Abraomas su Sara visų smulkmenų nežinojo — nei kur eina, nei kodėl Dievas to pareikalavo, — tačiau pakluso. Galiausiai ši pora atkeliavo į Kanaano kraštą ir visą likusį amžių kaip svetimšaliai gyveno palapinėse (Apaštalų darbų 7:2, 3; Hebrajams 11:8, 9, 13).
▪ Nors Abraomas su Sara vis dar buvo bevaikiai, Jehova pažadėjo iš Abraomo padaryti didelę tautą. Dievas pridūrė, jog per šį vyrą bus palaimintos visos žemės giminės (Pradžios 11:30; 12:1-3). Vėliau Jehova Abraomą dar patikino, kad duotą žodį ištesės: pasakė, kad jo palikuonys bus tokie gausūs kaip dangaus žvaigždės (Pradžios 15:5, 6).
▪ Kai Abraomas buvo 99-erių, o Sara beveik 90-ies, Jehova pažadėjo, kad jie susilauks sūnaus. Žmogaus požiūriu, tai atrodė neįmanoma, bet Abraomas su Sara netrukus įsitikino, kad „Dievui negalimų dalykų“ nėra (Pradžios 18:14). Praėjus vieneriems metams, Abraomui, jau šimtamečiam, gimė sūnus, kurį jis pavadino Izaoku (Pradžios 17:21; 21:1-5). Dievas konkrečiai nurodė, kad būtent per Izaoką žmonija bus gausiai palaiminta.
▪ Prabėgus nemažai metų nuo Izaoko gimimo Jehova Abraomo paprašė labai netikėto dalyko — paaukoti savo mylimą sūnų Izaoką, nors jaunuolis dar nebuvo vedęs ir neturėjo palikuonių.c Vien mintis, kad gali netekti sūnaus, Abraomui, be abejo, gėlė širdį, tačiau jis buvo pasirengęs įvykdyti Dievo prašymą ir Izaoką paaukoti. Abraomas buvo tvirtai įsitikinęs, jog prireikus Dievas gali net prikelti Izaoką iš mirties, kad įvykdytų savo pažadus (Hebrajams 11:19). Lemiamu momentu, kai Abraomas jau ketino aukoti savo sūnų, Dievas jį sustabdė ir neleido Izaokui mirti. Jehova pagyrė Abraomą už nepaprastą klusnumą ir pakartojo anksčiau duotus pažadus (Pradžios 22:1-18).
▪ Sulaukęs 175 metų, Abraomas užmigo mirties miegu. Pasak Biblijos, jis mirė „sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu“ (Pradžios 25:7, 8, Brb). Taip išsipildė dar vienas Dievo pažadas Abraomui — kad šis nugyvens ilgą amžių ir numirs ramybėje (Pradžios 15:15).
Palikimas
Abraomas toli gražu nėra vien religinis ar istorinis veikėjas iš tolimos praeities. Ligi pat šios dienos iš šio žmogaus pavyzdžio visi mes galime daug ko pasimokyti (Hebrajams 11:8-10, 17-19). Panagrinėkime keturias sektinas Abraomo savybes. Pradėkime nuo tos, kuria jis galbūt labiausiai pagarsėjo, — tikėjimo.
[Išnašos]
a Iš pradžių Abraomo vardas buvo Abromas, o jo žmonos — Saraja. Vėliau Dievas davė jam vardą Abraomas, reiškiantį „daugelio tautų tėvas“; Sarają pavadino Sara — „kunigaikštiene“ (Pradžios 17:5, 15, Jr, išnaša). Dėl aiškumo šiuose straipsniuose juodu vadinsime Abraomu ir Sara.
b Biblija atskleidžia, kad Jehova yra Dievo vardas.
c Skaitykite rubrikos „Skaitytojai klausia“ straipsnį „Kodėl Dievas prašė Abraomą paaukoti sūnų?“ šio numerio 23 puslapyje.
[Rėmelis 4 puslapyje]
Ryškus pėdsakas Biblijos puslapiuose
Šventajame Rašte, Pradžios knygoje, aprašomas keleto žmonių, turėjusių tvirtą tikėjimą, gyvenimas. Iš dešimties pirmųjų jos skyrių sužinome apie Abelį, Henochą ir Nojų. Tačiau kiti penkiolika Pradžios knygos skyrių beveik visi skirti vieno žmogaus, Abraomo, istorijai.
Be to, nemažai pačių svarbiausių Biblijos sąvokų pirmą sykį paminėtos atpasakojant būtent Abraomo gyvenimą. Pavyzdžiui:
▪ Dievas pirmą kartą pavadintas Skydu, arba savo tarnų Gynėju (Pradžios 15:1; žiūrėkite Pakartoto Įstatymo 33:29; Psalmyno 115:9; Patarlių 30:5);
▪ pirmą kartą paminėta, jog žmogus patikėjo Dievu (Pradžios 15:6);
▪ pirmą sykį paminėtas žodis pranašas (Pradžios 20:7);
▪ pirmas atvejis, kai rašoma apie tėvo meilę (Pradžios 22:2).