Artinkimės prie Dievo
„Tavo siela [...] žemai palinks prie manęs“
NUOLANKUMAS — patraukli savybė. Mums malonu būti su nuolankiais žmonėmis. Gaila, tačiau tikras nuolankumas šių dienų pasaulyje yra retenybė, ypač tarp tų, kurie turi tam tikrą galią ar valdžią. O ką galima pasakyti apie Jehovą Dievą, patį galingiausią Asmenį visatoje? Ar jis nuolankus? Patyrinėkime pranašo Jeremijo žodžius, užrašytus Raudų 3:20, 21 (NW). (Perskaitykite.)
Raudų knygą Jeremijas rašė liūdnu Izraelio istorijos laikotarpiu. Jis ką tik su skausmu regėjo, kaip babiloniečiai nuniokojo jo mylimą Jeruzalę. Sielvartaujantis pranašas žinojo, jog ta nelaimė izraelitus ištiko dėl jų nuodėmingų kelių, — Dievas pelnytai juos nubaudė. Bet ar Jeremijas neteko jokios vilties? Ar manė, kad Jehova yra per toli arba abejingas, kad pastebėtų atgailaujančius žmones ir išvaduotų juos iš nevilties? Paklausykime, ką Jeremijas kalba savo tautos vardu.
Aplink visi apimti liūdesio, tačiau Jeremijas yra kupinas vilties. Jehovai jis taria: „Tavo sielaa [t. y. pats Jehova] tikrai prisimins ir žemai palinks prie manęs“ (20 eilutė). Jeremijas tuo neabejoja. Jis žino, kad Jehova jo, o kartu ir visų atgailaujančių savo tautos žmonių, nepamirš. Tad ką visagalis Dievas dėl jų padarys? (Apreiškimo 15:3).
Jeremijas įsitikinęs, kad Jehova „žemai palinks“ prie tų, kurie iš tiesų atgailauja. Šie žodžiai mintyse sužadina širdžiai mielą vaizdą. Jehova, „Aukščiausiasis visai žemei“, vaizdžiai tariant, pasilenks prie savo garbintojų, pakels juos iš pažemintos padėties ir vėl bus jiems maloningas (Psalmyno 83:18, NW). Ši viltis Jeremiją guodžia, malšina širdies skausmą. Ištikimasis pranašas pasiryžęs kantriai laukti, kol Jehova nuspręs išvaduoti savo atgailaujančią tautą (21 eilutė).
Jeremijo užrašyti žodžiai atskleidžia du dalykus apie Jehovą. Pirma, jis yra nuolankus (Psalmyno 18:35, NW). Nors „didingas jėga“, Jehova pasirengęs, taip sakant, nusileisti iki mūsų, kad padėtų, kai esame prislėgti (Jobo 37:23; Psalmyno 113:5-7). Kokia paguoda tai žinoti! Antra, Jehova yra gailestingas; jis „pasiruošęs atleisti“ nusidėjėliams, kurie atgailauja, ir vėl būti jiems palankus (Psalmyno 86:5, Brb). Šios dvi savybės — nuolankumas ir gailestingumas — viena nuo kitos neatsiejamos.
Kokie esame dėkingi Jehovai, kad jis ne toks kaip žmonių vadovai, kurie dėl išdidumo yra tapę užsispyrę, nejautrūs kitų skausmui. Ar jums nesinori dar geriau pažinti nuolankųjį Dievą, kuris mielai palinksta prie savo garbintojų, kad išvaduotų juos iš nusiminimo ir suteiktų viltį?
Birželio mėnesį siūlome perskaityti šią Biblijos ištrauką:
◼ Jeremijo 51—52; Raudų 1—5—Ezechielio 1—5 sk.
[Išnaša]
a Senovės raštininkai kai ką šioje eilutėje pakeitė: parašė „mano siela“, tarsi Jeremijas čia kalbėtų apie save. Matyt, jiems atrodė nepagarbu apie Dievą kalbėti kaip apie sielą, nes Biblijoje žodžiu „siela“ įvardijamos žemiškos būtybės. Tačiau Biblijoje neretai Dievas apibūdinamas žmonėms suprantamais terminais. Kadangi „siela“ gali reikšti „gyvybę, kurią turime“, tai junginys „tavo siela“ reiškia „tu“.
[Anotacija 14 puslapyje]
Jehova pasirengęs, taip sakant, nusileisti iki mūsų, kad padėtų, kai esame prislėgti