Ką Dievas yra padaręs mūsų labui?

Jei norite ką nors gerai pažinti, naudinga pasidomėti, ką tas žmogus yra nuveikęs, kokius sunkumus nugalėjęs. Panašiai ir Dievą pažinsime dar geriau, jeigu pasidomėsime jo darbais. Galbūt nustebsite sužinojęs, kiek daug jis yra dėl mūsų padaręs ir dar padarys.

DIEVAS VISKĄ SUKŪRĖ

Dievas Jehova yra didysis Kūrėjas, ir jo „neregimosios ypatybės, tai yra jo amžinoji galybė ir dievystė, aiškiai matomos nuo pat pasaulio sukūrimo – suvokiamos iš kūrinių“ (Romiečiams 1:20). „Jis sukūrė žemę savo galybe, padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi, išskleidė dangaus skliautą savo išmone“ (Jeremijo 10:12). Nuostabūs Dievo kūriniai, be to, atskleidžia, kad mes jam rūpime.

Sukurdamas mus kaip savo atvaizdą, Dievas įprasmino mūsų gyvenimą (Pradžios 1:27). Tai reiškia, jog galime bent iš dalies atspindėti neprilygstamas jo savybes. Jis apdovanojo mus gebėjimu suprasti jo požiūrį ir vertybes. Jei stengiamės tomis gairėmis vadovautis, jaučiamės laimingesni, gyvenimas įgyja prasmę. Be to, Dievas suteikė mums galimybę užmegzti su juo draugystę.

Dievo kūrinija žemėje byloja apie jo rūpinimąsi mumis. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, Dievas „nepaliko savęs nepaliudyto darydamas gera: duodamas jums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų laikų, apsčiai teikdamas jums maisto ir džiaugsmo“ (Apaštalų darbų 14:17). Dievas duoda ne tik tai, kas būtina, kad išgyventume. Jis nori, kad džiaugtumės jo gėrybių gausa ir įvairove. Tačiau tai tik dalelė to, ką jis buvo numatęs.

Jehova sukūrė žemę, kad žmonės galėtų gyventi joje amžinai. „Žemę jis davė žmogui“, „sukūrė ją ne tuščiai, padarė, kad būtų gyvenama“, – rašoma Biblijoje (Psalmyno 115:16; Izaijo 45:18, NW). Kokie žmonės joje gyvens? „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“, – žadama Psalmyno 37:29 (NW).

Sukūręs pirmą vyrą bei moterį, Adomą ir Ievą, Jehova apgyvendino juos žemės rojuje, „kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pradžios 2:8, 15). Taip pat davė jiems prasmingą užduotį: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pradžios 1:28). Taigi Adomas su Ieva turėjo perspektyvą džiaugtis nesibaigiančiu gyvenimu žemėje. Liūdna, bet jie nusprendė nepaklusti Dievui ir taip prarado galimybę būti tarp teisiųjų, kurie „paveldės žemę“. Tačiau Jehova savo sumanymo dėl žemės ir žmonijos nepakeitė. Apie tai pakalbėsime vėliau, o dabar aptarkime, ką dar Dievas yra padaręs.

DAVĖ SAVO RAŠYTINĮ ŽODĮ

Dievo Žodžiu yra vadinama Biblija. Kodėl Jehova mums ją davė? Pirmiausia dėl to, kad jį pažintume (Patarlių 2:1–5). Tiesa, neturėtume tikėtis Biblijoje rasti atsakymą į kiekvieną mums kylantį klausimą apie Dievą, visų atsakymų nerastume ir jokioje kitoje knygoje (Mokytojo 3:11). Tačiau viskas, kas užrašyta Biblijoje, padeda mums pažinti Dievą. Jo būdą atskleidžia tai, kaip jis elgiasi su žmonėmis. Suvokiame, kokie žmonės jam patinka, o kokiais jis bjaurisi (Psalmyno 15:1–5). Mums tampa aiškus jo požiūris į garbinimą, moralę, materialinius dalykus. Patį ryškiausią Jehovos asmenybės paveikslą susidarome skaitydami apie tai, ką jo Sūnus, Jėzus Kristus, kalbėjo ir kokius darbus darė (Jono 14:9).

Kita priežastis, kodėl Jehova davė mums Bibliją, – kad džiaugtumės prasmingu gyvenimu. Iš jos sužinome, ko reikia, kad šeima būtų laiminga, kaip išmokti būti patenkintiems tuo, ką turime, kaip įveikti nerimą. Biblija atsako ir į esminius gyvenimo klausimus, kaip antai: kodėl tiek daug kančių, kokia ateitis mūsų laukia? Be to, paaiškina, kaip Dievas įgyvendins savo pradinį sumanymą.

Biblija išskirtinė knyga ir kitais atžvilgiais. Ją rašė apie 40 vyrų maždaug 1600 metų, tačiau joje plėtojama ta pati tema, nes tikrasis šios knygos Autorius – Dievas (2 Timotiejui 3:16). Skirtingai nei kiti senoviniai raštai, Biblija bėgant amžiams išliko ir, kaip liudija tūkstančiai senųjų rankraščių, jos tekstas nepakito. Įdomu tai, kad nors buvo trukdoma Bibliją versti, platinti ir skaityti, šiandien ji – labiausiai paplitusi ir į daugiausia kalbų išversta knyga. Tai, kad Biblija egzistuoja iki šiol, įrodo, jog „Dievo žodis tveria amžinai“ (Izaijo 40:8).

GARANTAVO, KAD ĮGYVENDINS SAVO SUMANYMĄ

Kaip jau minėta, Dievas turėjo tikslą, kad žmonės gyventų žemėje amžinai. Tačiau Adomas, nepaklusęs Dievui ir nusidėjęs, prarado tokią galimybę, taip pat atėmė amžino gyvenimo perspektyvą iš savo būsimų palikuonių. Romiečiams 5:12 rašoma: „Kaip per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo.“ Dievo tikslo įgyvendinimui iškilo kliūtis. Kaip Jehova reagavo į tokią situaciją?

Jehovos veiksmuose aiškiai atsispindi pagrindinės jo savybės. Jis pareikalavo Adomą ir Ievą atsiskaityti už savo veiksmus ir taip parodė esąs teisingas. Meilė paskatino jį pasirūpinti jų būsimais palikuonimis. Jehova išmintingai sugalvojo, kaip išspręsti problemą, ir savo sprendimą tuojau pranešė (Pradžios 3:15). Galimybę žmonėms išsivaduoti iš nuodėmės ir mirties atvers Dievo Sūnus, Jėzus Kristus. Kaip?

Kad išvaduotų žmoniją iš Adomo maišto pasekmių, Jehova atsiuntė Jėzų į žemę mokyti žmones teisingo gyvenimo kelio ir „savo sielos atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28; Jono 14:6).a Jėzus galėjo išpirkti žmoniją, nes buvo tobulas kaip Adomas. Tačiau, skirtingai nei šis, Jėzus buvo visiškai klusnus Dievui, net iki mirties. Jis mirė nepadaręs jokios nuodėmės, todėl Jehova prikėlė jį vėl gyventi danguje. Taip klusniems žmonėms Jėzus suteikė tai, ką atėmė Adomas, – galimybę gyventi amžinai. „Kaip dėl vieno žmogaus neklusnumo daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir dėl vieno klusnumo daugelis taps teisiais“, – rašoma Romiečiams 5:19. Jėzaus išperkamoji auka duoda Dievui pagrindą tesėti pažadą, kad žmonės gyvens žemėje amžinai.

Tai, kaip Jehova išsprendė problemą, kilusią dėl Adomo neklusnumo, daug ką apie jį atskleidžia. Jehovai niekas negali sutrukdyti pabaigti to, ką jis pradėjo, – jo žodis visada išsipildo (Izaijo 55:11). Be to, suvokiame, kad Jehova mus labai myli. 1 Jono 4:9, 10 skaitome: „Mumyse Dievo meilė buvo parodyta tuo, kad Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad per jį gautume gyvenimą. Štai kas yra meilė: ne kad mes mylėjome Dievą, bet kad jis mylėjo mus ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes.“

Dievas „net savojo Sūnaus nepagailėjo ir atidavė jį už mus visus“, tad ar „kartu su juo nedovanos mums ir viso kito“, ką yra pažadėjęs? (Romiečiams 8:32) Apie tuos Dievo pažadus skaitykite kitame straipsnyje.