Klausimų dėžutė

◼ Kaip tinkamai vartoti terminus „brolis“ ir „sesuo“?

Terminai „brolis“ ir „sesuo“, vartojami tiesiogine prasme, nurodo asmenis, kurie turi tuos pačius tėvus. Dėl šio natūralaus giminingumo paprastai atsiranda šiltas prisirišimas, ir tų asmenų artimumas toliau stiprėja dėl socialinių, aplinkos ir emocinių ryšių.

Jėzus mokė savo mokinius maldoje kreiptis į Jehovą „Mūsų Tėve“. Tokio kreipinio vartojimas reiškia, kad kaip krikščionys mes visi priklausome artimai šeimos grupei, kurioje esame susieti gerais dvasiniais santykiais. Tai toliau pabrėžė Jėzus sakydamas savo pasekėjams, kad „jūs visi esate broliai“ (Mt 6:9, NTP; 23:8).

Dėl mūsų artimų dvasinių ryšių Dievo šeimoje mes kreipiamės vienas į kitą „broli“ ir „sesute“, ypač per susirinkimo sueigas. Šiomis dvasinėmis progomis asmuo, pirmininkaujantis sueigoje, pripažįsta krikštytus asmenis vartodamas žodžius „brolis“ arba „sesuo“ prieš asmens, į kurį kreipiasi, pavardę.

O kaip, jei sueigose nori dalyvauti nekrikštytas asmuo? Kai asmuo jau kurį laiką bendrauja su Jehovos tauta ir ketina pasiaukoti bei laiko save Jehovos Liudytoju, nebūtų netinkama sakant pavardę pridėti „brolis“ arba „sesuo“. Tai ypač dera, jeigu asmuo yra tapęs nekrikštytu skelbėju.

Antra vertus, besidomintys asmenys, tik neseniai pradėję lankyti mūsų sueigas, dar nieko nepadarė, kad būtų pripažinti kaip priklausantys Dievo namiškiams. Į tuos asmenis nereikėtų kreiptis „broli“ arba „sese“, nes jie nėra susieti dvasiniais Dievo šeimos ryšiais. Todėl per sueigas mes kreipsimės į juos oficialiau, vartodami tinkamą titulą, pavyzdžiui, „ponas“ ir pavardę.

Žodžių „brolis“ ir „sesuo“ vartojimas mūsų susirinkimo sueigose nurodo ryšį, kuris daug artimesnis ir brangesnis negu ryšys, kuris parodomas kreipiantis vardais. Tai primena mums labai šventus ryšius, kuriais esame susieti kaip dvasinė šeima, turinti tą patį Tėvą, Jehovą Dievą. Mums tai taip pat primena apie didelę meilę vienas kitam ir prisirišimą (Ef 2:19; 1 Pt 3:8).