Rūpinimasis nepagydomais ligoniais

¹ Vienai gydytojai teko patirti itin skaudų išmėginimą. Intensyviosios terapijos skyriuje tos moters akyse užgeso jos 94 metų močiutė. Senolei buvo atlikta vėžio operacija, kurios ji „niekada nenorėjo“.

² „Per laidotuves verkiau ne dėl močiutės mirties, juk ji nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą, — rašė ta gydytoja. — Verkiau, nes jai teko iškęsti baisius skausmus ir neišsipildė jos noras. Sielojausi dėl mamos ir artimųjų, dėl jų skausmo ir širdgėlos.“

³ Bet galbūt kyla klausimas, ar įmanoma padėti tokiam sunkiai sergančiam asmeniui. Gydytoja tęsia:

⁴ „Labiausiai krimtausi dėl savęs: jaučiausi nepaprastai kalta, kad nepajėgiau išvaduoti jos iš skausmų ir pažeminimo, kad net būdama medikė nesu pajėgi nei išgydyti, nei palengvinti kančių. Kai studijavau mediciną, niekas nemokė susitaikyti su mirtimi. Liga man buvo priešas, su kuriuo reikia kovoti nepaliaujamai, visomis išgalėmis. Mirtis buvo pralaimėjimas, o chroniška liga — nuolatinis priminimas apie gydytojo bejėgiškumą. Močiutė su prijungtu dirbtinio kvėpavimo aparatu intensyviosios terapijos skyriuje, baimingai žvelgianti į mane, stovi akyse iki šiol.“

⁵ Ši močiutei atsidavusi anūkė iškėlė sunkų etinį medicinos ir teisės klausimą, tebesvarstomą viso pasaulio teismuose ir ligoninėse: kas būtų geriausia beviltiškos būklės ligoniams šiame mokslo ir technikos pasiekimų amžiuje?

⁶ Kai kurių požiūriu, kiekvienam ligoniui reikia suteikti visokeriopą įmanomą medicininę pagalbą. Taip mano Amerikos gydytojų ir chirurgų asociacija. „Gydytojo pareiga padėti komos ištiktam, merdinčiam ar nepakankamai išsivysčiusiam neįgaliam pacientui nepriklauso nuo to, ar šis turi vilties pasveikti. Gydytojas visada privalo rūpintis paciento gerove.“ Tai reiškia teikti ligoniams visokeriopą įmanomą medicininę pagalbą. Ar manote, kad tai visuomet geriausia merdinčiam asmeniui?

⁷ Daugelis žmonių tai laiko pagirtinu dalyku. Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius dėl medicinos pažangos atsirado ir kitoks požiūris. 1984-aisiais viename žymiame pranešime „Gydytojo atsakomybė nepagydomiems pacientams“ dešimties patyrusių gydytojų kolegija padarė išvadą: „Intensyvus beviltiškos būklės ligonių gyvybės palaikymas nelabai rekomenduotinas, jeigu tik pailgins sunkų ir skausmingą mirties procesą.“ Po penkerių metų tie gydytojai publikavo dar vieną straipsnį ta pačia tema, pavadintą „Naujas požiūris“. Tuomet jie dar aiškiau pareiškė: „Daugelis gydytojų ir etikos specialistų... padarė išvadą, kad etiška nutraukti maitinimą ir skysčius mirštantiems, beviltiškos būklės arba sąmonės nebeatgausiantiems pacientams.“

⁸ Šių komentarų negalime laikyti vien teoriškais ar nevertais dėmesio svarstymais. Daugeliui krikščionių yra tekę spręsti panašius skausmingus klausimus. Ar gęstanti artimojo gyvybė turėtų būti palaikoma kvėpavimo aparatu? Ar merdintį ligonį derėtų maitinti per venas ar kitomis dirbtinio maitinimo priemonėmis? Kai ligoniui nebėra vilties atsigauti, ar giminaičiai arba šeima turi išleisti visas lėšas, reikalingas gydymui, o gal ir ligonio gabenimui į tolimą gydymo centrą, kur naudojama pažangiausia įranga?

⁹ Turbūt suprantate, kad į tokius klausimus atsakyti nelengva. Jeigu norėtumėte padėti sergančiam draugui ar savo artimajam ir tektų susidurti su tokia problema, galbūt pagalvotumėte: kuo vadovautis krikščionims? kas padės apsispręsti? Svarbiausia, ką apie tai sako Šventasis Raštas?

Kaip pasirūpinti nepagydomais ligoniais?

¹⁰ Dabartiniais laikais daugelyje pasaulio kraštų visuomenės požiūris į mirtį yra pasikeitęs.

¹¹ Anksčiau gydytojams paciento mirtis buvo jų patarnavimų pabaiga, tad mirštantis ligonis dažniausiai būdavo prižiūrimas namuose.

¹² Pastaruoju metu, ištobulėjus technologijai ir gydymo priemonėms, medicinos personalas ėmė laikyti mirtį nesėkme arba pralaimėjimu. Todėl dabar svarbiausias medikų tikslas — užkirsti kelią mirčiai bet kokia kaina. Dėl to sukurtos naujos technologijos pratęsti žmogaus gyvenimą tiek, kiek nebuvo įmanoma anksčiau.

¹³ Daugelyje šalių medicina pasiekė akivaizdžių laimėjimų, tačiau kilo ir nuogąstavimų. Vienas gydytojas pasakė: „Dauguma gydytojų pametė itin brangų perlą, anksčiau labai vertintą medicinoje, — humaniškumą. Aparatai, našumas ir tikslumas išstūmė nuoširdumą, atjautą, gailestį ir rūpinimąsi. Medicina dabar — šaltas mokslas; ji prarado savo žavesį. Mirštantysis sulaukia mažai paguodos iš abejingo daktaro.“

¹⁴ Tai tik vieno asmens nuomonė, ir dėl to nėra pagrindo kaltinti visų medikų. Tačiau jums, galimas dalykas, teko pastebėti, kad daugybė žmonių bijo gyvybės palaikymo aparatų.

¹⁵ Pamažu ima reikštis kitoks požiūris. Teigiama, jog kai kuriais atvejais žmonėms reikia leisti numirti natūraliai, oriai, nepriklausomiems nuo bejausmių aparatų. Vienos žurnalo Time atliktos apklausos duomenimis, daugiau kaip trys ketvirtadaliai apklaustųjų mano, jog gydytojui turėtų būti leista išjungti gyvybę palaikančias sistemas, jeigu žmogaus būklė nepataisoma. Šio tyrimo išvada tokia: „Susitaikę su tuo, kas neišvengiama, [žmonės] nori numirti oriai, be prijungtų aparatų intensyviosios terapijos skyriuje, tarsi laboratoriniai mėginiai po stiklu.“ Ar sutinkate? Koks jūsų požiūris šia tema?

Siūlomos išeitys

¹⁶ Požiūriai į mirtį skiriasi, nelygu žmogaus papročiai ir kilmė. Tačiau daugelyje šalių žmonėms vis labiau rūpi nepagydomų ligonių padėtis. Per pastaruosius keletą metų etikos specialistai, gydytojai ir apskritai visuomenė deda daugiau pastangų pakoreguoti tokių nelaimingųjų priežiūros nuostatas.

¹⁷ Tiriant šį klausimą, viena iš daugybės nuostatų, bandomų taikyti kai kuriose ligoninėse, yra strategija „Nebegaivinti“. Ar žinote, kas tai? Po detalaus pokalbio su paciento šeima ir, jeigu tik įmanoma, su pačiu pacientu, iš anksto numatomi konkretūs veiksmai ir tai įrašoma jo kortelėje. Taip nustatomos ribos, kiek bus stengiamasi gaivinti pacientą, jeigu jo būklė beviltiškai blogėtų.

¹⁸ Beveik kiekvienas pripažįsta, kad svarbiausia aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti sprendžiant tokius klausimus, yra ši: „Ko norėtų pats pacientas?“ Viskas pasidaro itin keblu, jeigu pacientas nebeturi sąmonės ar dėl kokios kitos priežasties nepajėgia apsispręsti. Tad kai kur atsirado dokumentas, kuriame asmuo išreiškia valią dėl savo gyvenimo pabaigos. Jis skirtas žmogui iš anksto pasakyti, kokios priežiūros jis pageidautų paskutinėmis gyvenimo dienomis. Pavyzdžiui, gali būti išreikšta tokia valia:

¹⁹ „Jeigu susirgčiau nepagydoma liga, kuri per palyginti trumpą laiką baigsis mirtimi, norėčiau, kad mano gyvybė nebūtų palaikoma specialia įranga. Jeigu mano būklė būtų mirtina ir nebegalėčiau dalyvauti sprendžiant klausimą dėl medicininės priežiūros, įgalioju savo gydytoją nutraukti procedūras, kurios tik pailgintų mirties procesą ir neišvaduotų iš skausmo.“ Tokiame dokumente netgi pažymima, kokio gydymo asmuo pageidauja arba nepageidauja būdamas arti mirties.

²⁰ Nors tokie dokumentai ne visada teisiškai įpareigoja, jie pripažįstami daugelyje šalių. Apie penkis milijonus žmonių Jungtinėse Valstijose turi surašę panašius dokumentus. Tos šalies valdžios atstovų nuomone, ši priemonė geriausiai laiduoja, kad asmens valia yra gerbiama ir į ją atsižvelgiama.

Kokia priežiūra priderama?

²¹ O ką galima pasakyti apie merdinčio ligonio priežiūrą? Bene reikšmingiausia naujovė yra vadinamoji „slaugos programa“, vis labiau pripažįstama pasaulyje. Kas tai?

²² Turimos omenyje tam tikros slaugymo nuostatos arba sistema, taikoma nepagydomiems ligoniams. Terminas kilęs iš prancūziško žodžio, kuriuo viduramžiais buvo vadinama maldininkų poilsio vieta. Slaugos programa pagrįsta kolektyvinėmis gydytojų, slaugytojų ir savanorių pastangomis užtikrinti, kad mirštančiam ligoniui būtų kuo patogiau, mažiau skaudėtų, kad būtų prižiūrimas, jei tik įmanoma, savo namuose.

²³ Nors kai kur panašios slaugos programos diegiamos ligoninėse, dauguma jų organizuojamos savarankiškai. Joms pasitelkiama visuomenės parama — slaugytojų, dietologų, pastorių, manualinės terapijos specialistų pagalba. Tokia slauga siekiama ne panaudoti kraštutines medicinines priemones, o parodyti ypatingą atjautą. Stengiamasi ne intensyviai gydyti, o intensyviai slaugyti, kad pacientui būtų mažiau nepatogumų. Vieno gydytojo žodžiais, „slaugos programa nėra menkesnė priežiūra, aplaidumas ar ‘pigi’ priežiūra. Tiesiog tai visai kitokia priežiūra“.

²⁴ Ką manote apie tokią sampratą? Ar, jūsų manymu, vertėtų ją aptarti su artimuoju, kuriam diagnozuota mirtina liga, arba su gydančiu gydytoju?

²⁵ Net jeigu jūsų šalyje tokios slaugos programos nediegiamos, gali būti įdiegtos ateityje, nes jos propaguojamos vis plačiau. Nors iš pradžių laikytos žalinga veikla, slaugos programos pamažu tapo viena iš vyraujančių medicinos krypčių ir dabar daug kur laikoma priimtina alternatyva nepagydomiems ligoniams. Taikant tam tikrą metodiką, ypač deramus skausmą malšinančius vaistus, šios programos padėjo pakelti sveikatos priežiūros kokybę.

²⁶ Laiške žurnalui New England Journal of Medicine, dr. Glorija Vert rašo apie savo seserį, kuri prieš mirtį buvo prižiūrima pagal slaugos programą: „Mano sesuo niekada nebuvo verčiama vartoti vaistus, maistą ar skysčius. Ji galėjo valgyti, gerti... arba vartoti vaistus kaip pati norėjo... Tačiau geriausia, ką galiu pasakyti apie slaugos programą, yra tai, jog mūsų prisiminimai apie Virginijos mirtį teikia neįprastą ramybę ir pasitenkinimą. Ar dažnai išgirstame tokius žodžius žmogui mirus intensyviosios terapijos skyriuje?“

Geriausia pagalba prieinama!

²⁷ Krikščionims sprendžiant, kaip prižiūrėti nepagydomą ligonį, gali kilti sunkių klausimų. Pavyzdžiui:

²⁸ Ar nededant visų įmanomų pastangų išsaugoti gyvybę nepažeidžiami Šventojo Rašto principai? Be to, jeigu moralės požiūriu priimtina leisti žmogui savaime numirti nemėginant kraštutinėmis priemonėmis pailginti gyvenimo, kaip žiūrėti į eutanaziją — sąmoningą, tikslingą gyvybės nutraukimą siekiant išvaduoti pacientą iš kančių?

²⁹ Nors mūsų laikais tai opūs klausimai, nesame palikti visiškoje nežinioje.

³⁰ Vienas Dievo įkvėptas rašytojas taikliai pasakė: „Dievas — mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose.“ (Ps 46:2 [46:1, Brb]) Tai pasitvirtina visose srityse. Jehova Dievas teikia išmintingiausią pagalbą. Jis stebėjo tūkstančių milijonų žmonių gyvenimą ir geriau už bet kurį gydytoją, etikos specialistą ar advokatą žino, kas mums tinkamiausia. Tad pažiūrėkime, kaip jis mums gali padėti. (Ps 25:4, 5; Hbr 4:16)

Teisingas požiūris į gyvybę

³¹ Reikėtų suprasti, kad nuostatos išsaugoti gyvybę bet kokia kaina laikosi ne tik medikai. Tai natūralus šiuolaikinės pasaulietinės filosofijos vaisius. Kodėl? Na, jeigu su šiuo gyvenimu viskas baigiasi, atrodytų, jog savo gyvybę turėtume saugoti bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokia kaina. Tačiau tokia pasaulietinė filosofija baigėsi techniniais košmarais — sąmonės neturinčių žmonių „gyvybę“ metų metais palaikė aparatai.

³² Kiti tiki žmogaus sielos nemirtingumu. Pagal jų filosofiją, šis gyvenimas yra tik pakopa į aukštesnį. Vienas tokios filosofijos pradininkų, Platonas, pareiškė:

³³ „Mirtis yra arba nebūtis ir visiškas sąmonės nebuvimas, arba, kaip žmonės sako, pokytis ir sielos persikėlimas iš šio pasaulio į kitą... Jeigu mirtis yra kelionė į aną pasaulį, ... mieli draugai ir teisėjai, kas galėtų būti geresnio už tai?“

³⁴ Šia filosofija tikinčiam žmogui mirtis yra tarsi draugas, laukiamas, galbūt ir skubinamas. Tačiau Biblija moko, kad Jehovai gyvybė yra šventa. „Tu esi gyvenimo šaltinis“, — rašė jo įkvėptas psalmininkas. (Ps 36:10 [36:9, Brb]) Tad ar tikrieji krikščionys turėtų pritarti eutanazijai?

³⁵ Kai kurių nuomone, ši tema minima Šventajame Rašte, kai karalius Saulius, sunkiai sužeistas, maldavo ginklanešį nužudyti jį. Jie sako, jog tai eutanazija, sąmoningas veiksmas, pagreitinantis baigtį mirštančiam asmeniui. Vėliau vienas amalekietis tvirtino įvykdęs Sauliaus prašymą jį pribaigti. Bet ar tas amalekietis buvo palaikytas geradariu, kad nutraukė Sauliaus kančias? Ne. Dovydas, Jehovos pateptasis, įsakė užmušti amalekietį dėl kraujo kaltės. (1 Sam 31:3, 4; 2 Sam 1:2-16) Taigi šis biblinis įvykis neduoda krikščioniui jokio pagrindo prisidėti prie eutanazijos.a

³⁶ Ar tai reiškia, kad krikščionis turi daryti viską, kas techniškai įmanoma, palaikyti gęstančią gyvybę? Ar jis privalo vilkinti mirties procesą? Šventasis Raštas moko, kad mirtis žmogui yra ne draugas, o priešas. (1 Kor 15:26) Be to, mirusieji nei kenčia, nei yra palaimintųjų pasaulyje, o miega. (Job 3:11, 13; Mok 9:5, 10; Jn 11:11-14; Apd 7:60) Mirusiųjų viltis gyventi visiškai priklauso nuo Dievo galios prikelti juos per Jėzų Kristų. (Jn 6:39, 40) Taigi suprantame, kad Dievas teikia mums vertingą supratimą — mirtis nėra tai, ko reikėtų trokšti, bet ir nesame įpareigoti stengtis žūtbūt pailginti mirties procesą.

Gairės krikščionims

³⁷ Kuo vadovautis turėtų krikščionis, kai jo artimojo būklė beviltiška?

³⁸ Pirmiausia reikia pripažinti, kad kiekviena situacija, susijusi su mirtina liga, yra skirtinga ir skaudi, tad universalios taisyklės būti negali. Be to, tokiais atvejais krikščionis turi atsižvelgti ir į šalies įstatymus. (Mt 22:21) Taip pat turėkite omenyje, kad joks krikščionis negali teigiamai žiūrėti į aplaidumą suteikiant medicininę priežiūrą.

³⁹ Tik kai liga yra neabejotinai mirtina (situacija tikrai pripažinta beviltiška), galima būtų apsvarstyti, ar gyvybę palaikančios sistemos gali būti išjungtos. Tokiais atvejais nėra biblinio pagrindo reikalauti, kad ligoniui būtų prijungta medicininė įranga, kuri tik pailgintų jau vykstantį mirties procesą.

⁴⁰ Tokios situacijos neretai būna labai komplikuotos, todėl apsispręsti nelengva. Pavyzdžiui, kaip žinoti, kad padėtis beviltiška? Nors dėl to niekas negali būti absoliučiai tikras, svarbus supratingumas ir detalus konsultavimasis. Viename konsultaciniame medicinos laikraštyje pateikiami tokie komentarai:

⁴¹ „Jeigu dėl diagnozės, prognozės arba abiejų šių dalykų nesutariama, reikia toliau taikyti gyvybę palaikančias priemones, kol bus pasiektas priimtinas tarpusavio susitarimas. Tačiau jeigu būtų nesupratingai reikalaujama absoliučių garantijų, gydytojui gali būti labai sunku apsispręsti dėl tolesnių veiksmų beviltiškais atvejais. Itin reti pranešimai apie išgyvenusius panašios būklės pacientus nėra pagrindas tęsti intensyvų slaugymą. Tokia menka statistinė galimybė neturi būti lemiamas veiksnys sprendžiant, kokio rezultato galima tikėtis.“

⁴² Atsidūręs tokioje nemalonioje padėtyje krikščionis — ar būtų pacientas, ar jo giminaitis — turi teisę tikėtis tam tikros savo gydytojo pagalbos. Tame pačiame medicinos laikraštyje daroma tokia išvada: „Bet kuriuo atveju nesąžininga tik supažindinti pacientą su daugybe medicininių faktų bei galimybių ir palikti jį kamuotis dvejonėse, neaiškinant jokių alternatyvų — ką galima daryti ir ko nedaryti.“

⁴³ Vietiniai vyresnieji, brandūs krikščionys, irgi gali daug padėti. Žinoma, tokioje ypatingoje situacijoje nuosaikų sprendimą turi priimti pats pacientas ir jo artimieji.

⁴⁴ Galiausiai apmąstykite dar keletą dalykų. Krikščionys trokšta gyventi, kad galėtų tarnauti Dievui. Tačiau jie suvokia, jog kol kas visi miršta; šia prasme visi esame mirtini ligoniai. Tik per Jėzaus Kristaus išperkamosios aukos kraują turime viltį, kad situacija visiškai pasikeis. (Ef 1:7)

⁴⁵ Jeigu mirtis ištinka artimą žmogų, nors ir sunku, nesame palikti kankintis ir liūdėti „kaip tie, kurie neturi vilties“. (1 Tes 4:13) Galime guostis, kad dėl sergančio artimojo padarėme viską, kas įmanoma, ir kad pasinaudojome tinkamiausia laikina medicinine pagalba. Vis dėlto Dievas davė džiuginantį pažadą, kad išlaisvins mus iš visų sunkumų, kai ‘paskutinis priešas, mirtis, bus sunaikinta’. (1 Kor 15:26)

⁴⁶ Taip, geriausią pagalbą mirusiems suteiks Dievas, davęs gyvybę pirmiesiems žmonėms ir pažadėjęs prikelti tuos, kurie tiki jį ir jo Sūnų, Jėzų Kristų. (Jn 3:16; 5:28, 29)

[Išnaša]