Ėjau ten, kur veda Jehova

IŠ JUODOSIOS ŠALIES Į „KARŠTĄJĄ AFRIKOS ŠIRDĮ“

Gimiau 1935 metais Anglijoje, Darlastone. Šis miestelis yra regione, kurį dėl juodų dūmų, rūkstančių iš daugybės metalo liejyklų ir kitų fabrikų, vadino Juodąja šalimi. Kai buvau kokių ketverių, tėvai pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Jau ankstyvoje paauglystėje įsitikinau, kad liudytojai moko tiesos, ir 1952-aisiais, būdamas šešiolikos, pasikrikštijau.

Maždaug tuo pat metu mane priėmė mokiniu didelėje gamykloje, kurioje gamino įrankius ir motorinių transporto priemonių detales. Dirbau kontoroje ir tas darbas man labai patiko.

Kartą keliaujantysis prižiūrėtojas pasiteiravo, ar galėčiau šiokiadieniais Vi̇̀lenholo bendruomenėje vesti knygos studijas. Iškilo dilema, nes tuo metu lankiau dviejų bendruomenių sueigas. Šiokiadieniais dalyvaudavau sueigose Bròmsgrove, maždaug 32 kilometrai nuo namų, bet labai arti darbovietės. O savaitgaliais, kai grįždavau pas tėvus, vykdavome į sueigas Vilenhole.

Norėjau būti Jehovos organizacijai naudingas, tad prižiūrėtojo pasiūlymą priėmiau, nors dėl to teko atsisakyti mėgstamo darbo gamykloje. Nusprendžiau eiti ten, kur veda Dievas, ir man atsivėrė durys į gyvenimą, dėl kurio niekada nesigailėjau.

Bromsgrovo bendruomenėje susipažinau su patrauklia, dvasinga sese vardu Anė. 1957-aisiais mudu susituokėme. Nuo tada drauge patyrėme daug malonių akimirkų tarnaudami reguliariaisiais, vėliau specialiaisiais pionieriais, taip pat keliaujamajame darbe ir Betelyje. Brangioji Anė man yra tikras džiaugsmas.

1966 metais mums teko garbė mokytis Gileado mokykloje kartu su 42-ąja laida. Buvome paskirti į Malavį, neretai vadinamą karštąja Afrikos širdimi, nes tenykščiai gyventojai labai malonūs ir svetingi. Nė nenumanėme, kad tuo svetingumu džiaugsimės neilgai.

TARNYBA ĮTEMPTU METU

Į Malavį atvykome 1967-ųjų vasario 1-ąją. Mėnesį intensyviai mokėmės kalbos, o paskui buvau paskirtas srities prižiūrėtoju. Lankyti bendruomenių važiuodavome „Kaizerio“ džipu. Mums sakė, kad šiuo visureigiu galima įveikti bet kokius purvynus ir net upes. Iš tikrųjų buvo visai kitaip: gilesnėje baloje mūsų džipas tuoj įklimpdavo. Kartais apsistodavome molinėse trobelėse šiaudiniais stogais. Lietinguoju sezonu po stogu dar reikėdavo ištempti brezentą, kad į vidų neprilytų. Tokia buvo mūsų misionieriavimo pradžia, bet mudviem ši tarnyba patiko.

Netrukus supratome, kad bręsta didelės problemos. Balandžio mėnesį per radiją išgirdome Malavio prezidento Hastingso Bándos kalbą, kurioje jis tvirtino, kad Jehovos liudytojai nemoka mokesčių ir kenkia šalies valdžiai. Suprantama, tie kaltinimai buvo neteisingi. Iš tikro valdžiai nepatiko, kad mes esame neutralūs ir atsisakome pirkti partinį bilietą.

Rugsėjį viename laikraštyje perskaitėme pranešimą, kad prezidentas apkaltino bendratikius neramumų kurstymu. Metiniame Malavio politinės partijos suvažiavime buvo priimtas siūlymas uždrausti Jehovos liudytojų veiklą ir prezidentas pareiškė, kad valdžia kuo skubiausiai tai padarys. Draudimas įsigaliojo 1967-ųjų spalio 20-ąją. Neilgai trukus policijos ir imigracijos pareigūnai mūsų filialą uždarė ir misionierius ėmė deportuoti.

Mus tris dienas pralaikė kalėjime ir išsiuntė į Britanijos koloniją Mauricijų. Tačiau tos šalies valdžia nedavė mums leidimo tarnauti misionieriais, tad buvome paskirti į Rodeziją (dabar Zimbabvė). Čia mus pasitiko piktokas imigracijos pareigūnas. Jis nenorėjo mūsų įleisti ir pareiškė: „Jus išvarė iš Malavio. Nepriėmė Mauricijuje. Tai dabar norit įsitaisyti čia?“ Anė pradėjo verkti. Atrodė, mūsų niekur nepriims ir jau maniau, kad teks grįžti į Angliją. Galiausiai imigracijos pareigūnai leido pernakvoti filiale su sąlyga, kad kitą dieną vėl pas juos prisistatysime. Buvome išvargę, tad viską palikome Jehovos rankose. Kitądien netikėtai gavome leidimą apsistoti Zimbabvėje kaip turistai. Niekad nepamiršiu, kaip jaučiausi. Buvau tikras, kad mūsų žingsnius kreipia Jehova.

TARNYBA ZIMBABVĖJE

Zimbabvės filiale buvau paskirtas į tarnybos skyrių, atsakingą už mūsų bendratikių veiklą Malavyje ir Mozambike. Iš Malavio gaudavau rajono prižiūrėtojų ataskaitas ir jas versdavau į anglų kalbą. Tenykščiai broliai ir seserys buvo nuožmiai persekiojami. Vieną vėlų vakarą versdamas ataskaitą apie tai, kokius baisumus jiems tenka ištverti, negalėjau sulaikyti ašarų.a Kita vertus, gėrėjausi jų ištikimybe, tikėjimu ir ištverme (2 Kor 6:4, 5).

Labai stengėmės, kad mūsų broliams Malavyje ir visiems, kas bijodami smurto pabėgo į Mozambiką, netrūktų dvasinio maisto. Malavyje labiausiai paplitusios čičevų kalbos vertėjai persikėlė į Zimbabvę. Vienas brolis savo ūkyje jiems pastatė gyvenamuosius namus, įrengė biurą, tad jie galėjo toliau tęsti savo svarbų darbą.

Malavyje tarnaujantiems rajonų prižiūrėtojams sudarėme sąlygas kasmet dalyvauti Zimbabvėje rengiamame srities kongrese čičevų kalba. Ten jiems įteikdavome kalbų planus. Sugrįžę į Malavį, jie stengdavosi dalytis kongrese girdėtomis mintimis ir pamokymais su vietiniais bendratikiais. Vienais metais Zimbabvėje tiems rajonų prižiūrėtojams surengėme Karalystės tarnybos kursus, kad juos galėtume padrąsinti.

1975 metų vasarį išvykau aplankyti liudytojų, pabėgusių iš Malavio ir apsigyvenusių stovyklose Mozambike. Tie bendratikiai žengė koja kojon su Jehovos organizacija ir vietinėse bendruomenėse jau veikė vyresniųjų tarybos. Nauji vyresnieji aktyviai darbavosi: sakė viešąsias kalbas, organizavo dienos citatų aptarimus, Sargybos bokšto studijas ir net suvažiavimus. Panašiai kaip mūsų kongresuose, šie broliai stovyklose įsteigė įvairius skyrius – valymo, maisto paskirstymo ir budėjimo. Jehovos laiminami jie nuveikė tiek daug, kad negalėjau atsigrožėti.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje mūsų veikla Malavyje ėmė rūpintis Zambijos filialas. Tačiau aš, kaip ir daugelis kitų, nepamiršau Malavyje gyvenančių bendratikių ir dažnai už juos melsdavausi. Kelissyk Zimbabvės filialo komiteto vardu susitikau su pagrindinio biuro atstovais ir atsakingais broliais iš Malavio, Pietų Afrikos ir Zambijos. Kaskart aptardavome, kaip dar galėtume padėti mūsų broliams ir sesėms Malavyje.

Ilgainiui persekiojimų banga Malavyje ėmė slūgti. Ten likę bendratikiai galėjo kiek lengviau atsikvėpti, o tie, kurie iš šalies buvo pabėgę, ėmė pamažu grįžti. Kaimyninės valstybės viena po kitos panaikino draudimus ir Jehovos liudytojų veiklą įteisino. 1991 metais suvaržymų neliko ir Mozambike. Mes svarstėme: „Kada gi galėsime laisvai veikti Malavyje?“

ATGAL Į MALAVĮ

Galiausiai Malavyje politinė situacija pasikeitė ir 1993-iaisiais Jehovos liudytojų veiklos draudimą valdžia panaikino. Netrukus vienas misionierius manęs paklausė: „Tai tikriausiai dabar grįši į Malavį?“ Man buvo jau 59-eri, tad atsakiau: „Nemanau, aš jau per senas.“ Tačiau dar tą pačią dieną gavome iš Vadovaujančiosios tarybos faksogramą, kviečiančią mus grįžti į Malavį.

Tarnyba Zimbabvėje mums labai patiko, tad apsispręsti buvo nelengva. Čia turėjome daugybę gerų draugų, galima sakyti, buvome įleidę šaknis. Be to, Vadovaujančioji taryba leido mums pasirinkti – vykti į Malavį ar likti Zimbabvėje. Taigi galėjome į Malavį nesikelti. Tačiau aš prisiminiau, kaip Abraomas su Sara jau senatvės sulaukę paliko patogius namus ir iškeliavo ten, kur vedė Jehova (Pr 12:1–5).

Nutarėme priimti organizacijos pasiūlymą ir 1995-ųjų vasario 1-ąją grįžome į Malavį. Praėjo lygiai 28 metai nuo tada, kai ten atvykome pirmąsyk. Buvo įsteigtas filialo komitetas ir į jį paskyrė mane ir dar du brolius. Nieko nelaukdami ėmėmės organizuoti Jehovos liudytojų veiklą.

JEHOVA LAIMINA MŪSŲ PASTANGAS

Gera matyti, kaip Jehova Malavyje spartina Karalystės darbą. Mūsų gretos nuo 30 000 skelbėjų 1993-iaisiais per penkerius metus išaugo iki 42 000.b Siekdama patenkinti didėjančius poreikius Vadovaujančioji taryba nusprendė statyti naujas filialo patalpas. Taigi Lilongvėje įsigijome 12 hektarų žemės ir mane paskyrė į statybos komitetą.

Mūsų naująjį filialą 2001-ųjų gegužę dedikavo Vadovaujančiosios tarybos narys Gajus Pirsas. Programos klausėsi du tūkstančiai suvirš Malavio liudytojų, iš kurių dauguma krikštijosi seniau nei prieš 40 metų. Šie broliai ir sesės draudimo laikais ištvėrė neįsivaizduojamus išbandymus. Jie gyveno skurdžiai, tačiau dvasiniu požiūriu buvo susikrovę didžiulį lobį. Dabar jie galėjo apžiūrėti naująjį filialą. Tądien Betelis aidėte aidėjo nuo afrikietišku stiliumi giedamų Karalystės giesmių. Įspūdis buvo nenusakomas, niekada to nepamiršiu. Akivaizdu, Jehova dosniai laimina visus, kas ištikimai atlaiko išbandymus.

Kai filialo statybos baigėsi, man ne kartą teko garbė sakyti Karalystės salių dedikavimo kalbas. Malavyje salės buvo statomos pagal programą, skirtą šalims, turinčioms ribotus išteklius. Anksčiau kai kurios bendruomenės rinkdavosi pašiūrėse, suręstose iš eukaliptų šakų ir dengtose šiaudais. Dalyviai programos klausydavosi susėdę ant ilgų molinių suolų. O dabar broliai savo pastatytose krosnyse mikliai „kepė“ plytas ir iš jų statė naujas gražias sales. Tačiau jie ir toliau naudojasi ne kėdėmis, o suolais, mat ant suolo visada lengva pasislinkti ir priimti dar vieną žmogų.

Taip pat džiugu matyti, kaip Jehovos tarnai dvasiškai auga. Žaviuosi Afrikos jaunimu. Vaikinai ir merginos noriai siūlosi padėti ir greitai mokosi. Jie uoliai tarnauja bendruomenėse, kai kurie darbuojasi Betelyje. Brolius ir seseris labai pastiprina ir neseniai paskirti vietiniai rajono prižiūrėtojai. Daugelis iš jų vedę, tačiau užuot gyvenę įprastą šeimos gyvenimą ir auginę vaikus nusprendžia atsidėti Jehovos tarnybai, nors toks pasirinkimas aplinkiniams ir netgi artimiesiems sunkiai suprantamas.

DĖL SAVO SPRENDIMŲ NESIGAILIU

Po 52 tarnybos Afrikoje metų sušlubavo mano sveikata. Filialo komitetui pasiūlius ir Vadovaujančiajai tarybai pritarus grįžome į Britaniją. Palikti Malavį buvo liūdna, tačiau Britanijos Betelio šeima mumis labai gerai rūpinasi.

Visada ėjau ten, kur veda Dievas, ir dėl to nė kiek nesigailiu. Jei būčiau kliovęsis savo supratimu ir siekęs karjeros, nežinia, kaip viskas būtų pasisukę. Jehova parodė man teisingiausią kryptį (Pat 3:5, 6). Jaunystėje labai traukė darbas didelėje komercinėje įmonėje. Tačiau Dievo organizacija atvėrė duris į dvasinės veiklos kupiną gyvenimą ir juo labai džiaugiuosi. Tarnauti Jehovai yra didžiausia mano laimė.