Jehovos rankose jaučiausi saugus

KAIP AŠ PAŽINAU JEHOVĄ

Gimiau 1948 metais, mažame pietvakarinės Nigerijos kaimelyje. Tuo metu mano dėdė Mustafa ir vyriausias brolis Vahabis tapo Jehovos liudytojais. Kai buvau devynerių, mirė tėtis. Baisiai sielvartavau. Vahabis sakė, kad tėtį vėl pamatysiu, kad jis bus prikeltas. Tokie paguodžiantys žodžiai paskatino mane studijuoti Bibliją. Pasikrikštijau 1963 metais. Kiti trys mano broliai irgi tapo liudytojais.

1965-aisiais išvykau gyventi su savo vyresniu broliu Vilsonu į Lagosą. Ten susidraugavau su Igbobio bendruomenės pionieriais. Jų uolumo ir entuziazmo paskatintas 1968 metais ir pats tapau pionieriumi.

Albertas Olugbebis, tarnaujantis Betelyje, kartą sukvietė grupę jaunuolių ir pasakė, kad šiaurinėje Nigerijos dalyje labai trūksta specialiųjų pionierių. Vis dar prisimenu, su kokiu užsidegimu kalbėjo: „Jūs jauni ir galite skirti Jehovai daug laiko bei jėgų. Tarnybos laukas atviras!“ Norėjau būti uolus kaip Izaijas, tad užpildžiau paraišką (Iz 6:8).

1968 metais mane paskyrė specialiuoju pionieriumi į Kaną, miestą Nigerijos šiaurėje. Tuo laiku (1967–1970 m.) vyko vadinamasis Biafros karas. Iš pradžių čia, o paskui ir rytinėje Nigerijos dalyje vyko kovos. Vienas brolis gerų norų vedamas patarė man ten nevykti. Aš jam atsakiau: „Ačiū, kad rūpiniesi. Bet jeigu Jehova mane siunčia, jis bus su manimi.“

JEHOVOS PAGALBA KARO METU

Sąlygos Kane buvo apgailėtinos. Miestą nuniokojo pilietinis karas. Kartais tarnyboje užtikdavom žuvusiųjų lavonus. Iš keleto vietinių bendruomenių neliko nė 15 skelbėjų, diduma pabėgo. Ir likusieji buvo persigandę, netekę dvasios. Todėl atvykus šešiems specialiesiems pionieriams jie labai nudžiugo. Padrąsinome juos ir padėjome atnaujinti teokratinę veiklą. Broliai ir sesės vėl siuntė tarnybos ataskaitas ir užsakinėjo iš filialo literatūrą.

Mums reikėjo pramokti hausų kalbos. Išgirdę Karalystės žinią savo kalba daugelis vietinių suklusdavo. Tačiau dominuojančios religijos nariams mūsų darbas nepatiko, tad turėjom būti labai atsargūs. Kartą mane ir tarnybos partnerį vienas vyras vijosi su peiliu rankoje. Laimei, pavyko pasprukti. Net pavojų akivaizdoje jautėme Jehovos apsaugą (Ps 4:8). Pamažu skelbėjų skaičius ėmė augti. Šiandien Kano mieste yra 11 bendruomenių ir daugiau kaip 500 skelbėjų.

PRIEŠIŠKUMAS NIGERYJE

1968 m. rugpjūtį, išbuvęs Kane tik kelis mėnesius, drauge su dviem kitais specialiaisiais pionieriais buvau išsiųstas į Niamėjų, Nigerio Respublikos sostinę. Netrukus pamatėm, kad Nigeris yra vienas karščiausių žemės taškų. Reikėjo ne tik prie karščio priprasti, bet dar ir mokytis prancūzų kalbos. Pasitikėjome Jehova ir ėmėmės darbo drauge su saujele vietinių skelbėjų. Per trumpą laiką knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą išplatinome beveik visiems mokantiems skaityti Niamėjaus gyventojams. Kai kurie net patys ateidavo tos knygos.

Netrukus supratome, kad vietinė valdžia liudytojų veikla nepatenkinta. 1969 metais šalyje surengėme pirmąjį rajono suvažiavimą. Dalyvavo kokie 20 žmonių. Tikėjomės pakrikštyti du skelbėjus. Tačiau pirmąją suvažiavimo dieną prisistatė policija ir programą nutraukė, o specialiuosius pionierius ir rajono prižiūrėtoją nusivežė į nuovadą. Jie mus apklausė ir įsakė sugrįžti kitą dieną. Įtarėme, kad bėdos tuo nesibaigs, tad krikšto kalbą pasakėme privačiame būste ir abu skelbėjus slapta pakrikštijome upėje.

Praėjus kelioms savaitėms Vidaus reikalų ministerija man ir penkiems kitiems specialiesiems pionieriams įsakė palikti šalį. Tam davė dvi paras ir transportą turėjome susirasti patys. Įsakymui paklusome ir nuvykome į Nigerijos filialą. Ten gavome naujas užduotis.

Mane paskyrė į Orisunbarės kaimą Nigerijoje. Ten buvo smagu tarnauti su nedidele vietinių skelbėjų grupe. Bet po šešių mėnesių filialas paskatino grįžti į Nigerį. Iš pradžių nustebau ir nusigandau. Tačiau labai jau norėjosi vėl susitikti su bendratikiais Nigeryje.

Taigi grįžau į Niamėjų. Kitą dieną vienas verslininkas iš Nigerijos, supratęs, kad esu Jehovos liudytojas, ėmė teirautis apie Bibliją. Pradėjome studijuoti. Jis liovėsi rūkyti, girtauti ir galiausiai pasikrikštijo. Džiaugiausi, kad skelbėjų skaičius įvairiose Nigerio vietovėse pamažu auga. Kai atvykau jų buvo 31, o išvykstant jau 69.

„APIE KARALYSTĖS DARBĄ GVINĖJOJE ŽINOM NEDAUG“

1977 metų pabaigoje buvau pakviestas į kursus ir išvykau į Nigeriją. Kursai truko tris savaites, o tada filialo komiteto koordinatorius Malkolmas Vigò davė paskaityti laišką iš Siera Leonės filialo. Labai reikėjo nevedusio brolio, mokančio anglų ir prancūzų kalbas ir galinčio tarnauti rajono prižiūrėtoju Gvinėjoje. Brolis Vigo pasakė, kad dėl to ir buvau pakviestas į kursus. Jis pabrėžė, kad darbas laukia nelengvas. „Gerai pagalvok prieš sutikdamas“, – patarė. Iškart atsakiau: „Kadangi siunčia Jehova, sutinku.“

Išskridau į Siera Leonę ir ten susitikau su beteliečiais. Vienas filialo komiteto narys pasakė: „Apie Karalystės darbą Gvinėjoje žinom nedaug.“ Siera Leonės filialas buvo atsakingas už veiklą toje šalyje, tačiau dėl įtemptos politinės situacijos niekaip negalėdavo susisiekti su tenykščiais skelbėjais. Ir nė karto nepavyko nusiųsti į Gvinėją jokių atstovų. Tad broliai manęs paprašė keliauti į šalies sostinę Konakrį vildamiesi, kad gausiu leidimą ten gyventi.

Atvykęs į Konakrį nuėjau į Nigerijos ambasadą ir susitikau su pasiuntiniu. Paaiškinau, kad norėčiau dirbti evangelizacijos darbą Gvinėjoje. Tas patarė šalyje nepasilikti, nes galiu būti suimtas ar net nužudytas. „Keliauk atgal į Nigeriją ir ten skelbk, – paragino. Bet aš jam atsakiau: „Norėčiau pasilikti čia.“ Taigi pasiuntinys parašė laišką Gvinėjos Vidaus reikalų ministrui ir šis mano prašymą patenkino.

Netrukus grįžau į Siera Leonės filialą ir broliams pranešiau apie ministro sprendimą. Matydami, kaip Jehova mano kelionę palaimino, jie nesitvėrė džiaugsmu. Pagaliau turėjome leidimą gyventi Gvinėjoje!

Nuo 1978 iki 1989 metų tarnavau rajono prižiūrėtoju Gvinėjoje, Siera Leonėje ir pavaduodavau rajono prižiūrėtoją Liberijoje. Iš pradžių dažnokai susirgdavau, kartais atokiose vietovėse. Bet broliai visad padėdavo ir nugabendavo į ligoninę.

Sykį labai sunkiai susirgau maliarija, o žarnyne užsiveisė parazitinių kirmėlių. Pasveikęs sužinojau, kad broliai jau svarstė, kur mane palaidos! Tačiau nebijojau jokių grėsmių ir niekad nė mintis nekilo atsisakyti paskirtos tarnybos. Iki pat šiandien esu įsitikinęs, kad Jehovos rankose esu saugus. O jeigu ką, jis mane iš mirusių prikels.

TARNYBA DRAUGE SU ŽMONA

1988 metais susipažinau su Dorkade, labai nuolankia, dvasinga pioniere. Mudu susituokėme ir nuo tada bendruomenes lankėme drauge. Esu labai dėkingas jai už meilę ir pasiaukojimą. Iš vienos bendruomenės į kitą kartais turėdavom kulniuoti kokius 25 kilometrus, nešini visa manta. Kai reikdavo nukakti į atokesnę bendruomenę, ieškodavomės šiokio tokio transporto ir važiuodavome purvinais, duobėtais keliais.

Dorkadei nestigo drąsos. Pavyzdžiui, kartais reikėdavo persikelti per upes, pilnas krokodilų. Pamenu vieną kelionę, trukusią penkias dienas. Mediniai tiltai per upę buvo sugriuvę ir teko keltis kanojomis. Dorkadė lipdama iš kanojos įkrito į vandenį. Plaukti nemokėjome, o upėje buvo daug krokodilų. Laimei, keli jauni vyrai priplaukė ir ją išgelbėjo. Kurį laiką tas įvykis mudviem sapnuodavosi, tačiau tarnybos vis tiek neapleidome.

1992 metais netikėtai paaiškėjo, kad Dorkadė laukiasi. Reikėjo apsispręsti, ar galėsime tęsti visalaikę tarnybą. Mudu pagalvojom: „Jehova davė mums dovaną.“ Taigi nusprendėm dukrelę pavadinti Džahgiftė (Jaho dovana). Po ketverių metų gimė Erikas. Abu mūsų vaikai – tikras džiaugsmas. Dukra kurį laiką tarnavo vertimo biure Konakryje, o sūnus yra paskirtas bendruomenės patarnautoju.

Nors specialiąją tarnybą Dorkadei teko nutraukti, ji net augindama vaikus tarnavo reguliariąja pioniere. O man Jehova maloningai padėjo tęsti specialiąją visalaikę tarnybą. Vaikams užaugus Dorkadė specialiąją tarnybą atnaujino. Šiuo metu abu darbuojamės misionieriais Konakryje.

JEHOVA MUS SAUGO

Visad ėjau ten, kur siuntė Jehova. Abu su žmona dažnai pajausdavom, kaip jis mus saugo ir laimina. Pasitikėjome Dievu, tad išvengėme įtampos, varginančios tuos, kas siekia materialinės gerovės. Ir aš, ir Dorkadė iš patirties žinome, kad tikrą saugumą laiduoja „Dievas, mūsų gelbėtojas“ (1 Met 16:35). Nė kiek neabejoju, kad savo ištikimųjų gyvastį Jehova yra „įrišęs į gyvųjų ryšulėlį“ (1 Sam 25:29).