Pasaulis be automobilių?
AR TU gali įsivaizduoti pasaulį be autotransporto priemonių? O gal gali paminėti kokį nors išradimą, kuris šiame amžiuje taip radikaliai pakeitė žmonių gyvenimo būdą ir elgesį, kaip autotransporto priemonės? Be automobilių nebūtų motelių, įvažiuojamųjų restoranų ir įvažiuojamųjų teatrų. Dar svarbiau — kaip be autobuso, taksi, automobilio ar sunkvežimio tu nuvyktum į darbą? Į mokyklą? Kaip ūkininkai ir gamybininkai nuvežtų savo prekes į prekybos vietą?
„Šeštadalis visų JAV firmų verčiasi autotransporto priemonių gamyba, realizavimu, remontu arba naudojimu, — pažymi The New Encyclopædia Britannica ir priduria: — autotransporto įmonių bruto pajamos ir kvitų sumos sudaro daugiau kaip vieną penktąją šalies didmeninės prekybos ir daugiau kaip vieną ketvirtąją mažmeninės prekybos pajamų dalį. Kitose šalyse šie santykiai yra kiek mažesni, tačiau Japonijoje ir Vakarų Europos valstybėse sparčiai artėjama prie JAV lygio.“
Vis dėlto kai kurie žmonės sako, jog pasaulis be autotransporto priemonių būtų geresnis. Iš esmės jie taip mano dėl dviejų priežasčių.
Kamšatis visame pasaulyje
Jeigu tau kada nors teko ilgai važinėti gatvėmis ieškant vietos pastatyti automobilį, tu puikiai supranti, kad nors automobiliai naudingi, nėra gerai, kai kokioje nors vietoje jų yra per daug. Arba, jeigu esi kada nors patekęs į didžiulį eismo kamštį, tu žinai, kaip nemalonu sėdėti automobilyje, kuris sukurtas važiuoti, tačiau yra priverstas stovėti.
1950 metais Jungtinės Valstijos buvo vienintelė šalis, kurioje kas ketvirtas asmuo turėjo automobilį. 1974 metais toks pat lygis jau buvo pasiektas Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir Vokietijoje. Tačiau JAV iki to laiko šis santykis padidėjo beveik iki vieno automobilio kas antram asmeniui. Šiuo metu maždaug po vieną autotransporto priemonę turi kas antras Liuksemburgo ir Vokietijos gyventojas. Nedaug teatsilieka Belgija, Didžioji Britanija, Italija, Olandija ir Prancūzija.
Dauguma didelių miestų — kokioje pasaulio dalyje jie bebūtų — tampa milžiniškomis mašinų stovėjimo aikštelėmis. Pavyzdžiui, Indijos sostinėje Naujajame Delyje pirmaisiais nepriklausomybės metais, 1947-aisiais, buvo 11000 automobilių ir sunkvežimių. 1993 metais jų skaičius jau viršijo 2200000! Tai astronominis padidėjimas, tačiau šis „skaičius, kaip tikimasi, iki šio amžiaus pabaigos turi padvigubėti“, — sakoma žurnale Time.
O Rytų Europoje, kurioje kiekvienam gyventojui tenka keturis kartus mažiau automobilių negu Vakarų Europoje, yra apie 400 milijonų potencialių pirkėjų. Per keletą metų padėtis pasikeis Kinijoje, kuri iki šiol garsėjo savo 400 milijonų dviračių. Kaip buvo pranešta 1994 metais, Kinijos „vyriausybė planuoja staigiai padidinti automobilių gamybos apimtį“ iki šio amžiaus pabaigos nuo 1,3 milijono iki 3 milijonų automobilių per metus.
Užteršimo grėsmė
„Britanijoje nebėra gryno oro“, — sakoma laikraščio The Daily Telegraph 1994 metų spalio 28 dienos numeryje. Gal ir perdėtai pasakyta, tačiau pakankamai teisingai, kad sukeltų susirūpinimą. Rytų Anglijos universiteto profesorius Stiuartas Penketas įspėjo: „Automobiliai keičia visos mus supančios atmosferos cheminę sudėtį.“
Kaip sakoma knygoje „5000 dienų išgelbėti planetą“ (anglų k.), dėl didelės anglies viendeginio dujų koncentracijos „kūnui neužtenka deguonies, sutrinka suvokimas bei mąstymas, sulėtėja refleksai ir atsiranda mieguistumas“. Ir Pasaulinė sveikatos organizacija sako: „Maždaug pusė visų miesto gyventojų Europoje ir Šiaurės Amerikoje patiria neleistinai didelės anglies viendeginio koncentracijos poveikį.“
Paskaičiuota, kad kai kuriose vietovėse automobilių išmetamos dujos ne tik padaro aplinkai milijardų dolerių žalą, tačiau nuo jų kasmet žūsta daug žmonių. 1995 metų liepos mėnesį viename televizijos žinių pranešime buvo sakoma, kad maždaug 11000 Britanijos gyventojų kasmet miršta nuo automobilių išmetamosiomis dujomis užteršto oro.
1995 metais Berlyne buvo surengtas Jungtinių Tautų Pasitarimas klimato klausimais. Atstovai iš 116 šalių sutiko, kad reikia kažką daryti. Tačiau daugelio nusivylimui, konkrečių tikslų nustatymas ir aiškių taisyklių patvirtinimas arba tikslių programų parengimas buvo atidėtas.
Pagal tai, kas 1990 metais buvo sakoma knygoje „5000 dienų išgelbėti planetą“, šio pažangos trūkumo galima buvo tikėtis. „Politinės ir ekonominės galios prigimtis šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, — pažymėta knygoje, — lemia tai, kad kovos su aplinkos niokojimu priemonės yra priimtinos tik tokiu atveju, jeigu jos netrukdo funkcionuoti ekonomikai.“
Todėl žurnale Time neseniai buvo įspėta apie „galimybę, kad atmosferoje susikaupusios anglies dvideginio dujos ir kitos šiltnamio reiškinį sukeliančios dujos palaipsniui įšildys žemės rutulį. Pasak daugelio mokslininkų, pasekmės gali būti sausros, amžinojo įšalo sniego bei ledo tirpimas, jūros lygio pakilimas, potvyniai pakrantėse, smarkesnės audros ir kitos klimatinės nelaimės“.
Užteršimo problema rimta ir reikia kažką daryti. Tačiau ką?