Kodėl pasikeitė jo prioritetai

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO BRITANIJOJE

Staiga pasklido skambios giesmės garsai. Skaidrios melodijos liejosi, atrodo, be galo. Aš sustojau pakerėtas. „Tai lakštingala!“ — sušnibždėjo Džeremis. Mes lėtai ėjome aplink miškelį, stengdamiesi nustatyti, iš kur sklido tas nuostabus garsas. Tada tankmėje pamatėme vos pastebimą, baikštų šviesiai rudą paukštelį. „Kaip gerai, kad jį pamatėme, — pasakė Džeremis, kai mes galiausiai nuėjome. — Nedaugeliui tai pavyksta.“

AŠ BUVAU atvykęs praleisti dieną su Džeremiu, Karališkosios paukščių apsaugos draugijai (KPAD) priklausančio 800 hektarų plotą užimančio Minsmero gamtinio draustinio, esančio viename iš tolimiausių rytinių Anglijos užkampių, prižiūrėtoju. Antrojo pasaulinio karo metais ši Šiaurės jūros pakrantės dalis buvo užtvindyta norint atremti galimą vokiečių įsiveržimą. Dėl to sužėlė nendrynai ir užtvindytose pievose pradėjo apsigyventi pelkių paukščiai. Dar labiau stebino tai, kad 1947 metais čia lizdus susikrovė keturios poros avocečių, nes ši rūšis nebuvo veisusis Britanijoje daugiau kaip 100 metų.

Netrukus KPAD paėmė šią vietovę savo globon, ir dabar ten yra tarptautinės svarbos draustinis. Paukščiai apsigyvena ne tik nendrynuose, bet ir sūraus bei gėlo vandens įlankose, iš kurių didžiausia vadinama Skreipu, žvirgždėtose pakrantėse, smėlio kopose, pelkynuose, pievose, viržynuose ir lapuočių bei spygliuočių miškuose. Teritorijoje užregistruota per 330 paukščių rūšių, iš kurių apie 100 veisiasi draustinyje. Pagrindinė tokios paukščių pasaulio įvairovės priežastis yra migracija palei rytinį jūros krantą, tačiau sumani priežiūra taip pat suvaidino vaidmenį.

„Aš čia atvykau 1975 metais, — pasakė man Džeremis, — patrauktas nepaprastų dalykų Minsmere. Nuo 1966 metų avocetė tapo KPAD simboliu ir galiausiai skiriamuoju ženklu. Dabar daugelis Minsmerą laiko KPAD žymiausiu draustiniu, kuriame kasmet apsilanko iki 80000 lankytojų.“

Pirmasis nuotykis

„Mano susidomėjimas buvo sužadintas mokykloje, — mums einant toliau pasakojo Džeremis. — Ten aš išmokau žieduoti paukščius ir tyrinėjau jų migraciją. Septintojo dešimtmečio pabaigoje aš jau apžieduodavau nuo 12000 iki 20000 paukščių per metus — tai buvo mano mėgstamas užsiėmimas. Tuomet Krisas Medas iš Britanijos ornitologijos sąjungos pakvietė mane dalyvauti ekspedicijoje į Ispaniją — žieduoti per Sacharos dykumą migruojančių paukščių. Tam naudojamas 6—18 metrų ilgio tinklas, padarytas iš plonyčių juodų virvelių, kuris atsargiai pakabinamas ant medžių taip, kad paukščiai jo nepastebėtų. Paukščiai nesužalojami, ir išimtiems iš tinklo jiems ant kojos užsegamas mažas identifikacijos žiedas, paprastai padarytas iš monelio metalo.a Paleisti paukščius taip pat reikia mokėti. Žieduotojas niekada nemeta paukščių į orą, kaip jūs kartais matote per televizorių. Jis tiesiog leidžia jiems skristi, kada jie nori. Pavyzdžiui, čiurliai įsikimba į žieduotojo vilnonį rūbą ir nuskrenda tik kai yra pasiruošę.

Tai buvo nuostabi išvyka, dėl kurios aš turėjau išeiti atostogų šešioms savaitėms — per ją ir darbą praradau! Todėl aš nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą ir užsiimti darbu, kuris buvo prie širdies — gamtos, ypač paukščių, apsauga. Nesitvėriau džiaugsmu, kai KPAD 1967 metais pakvietė mane prisidėti prie jos.“

Paukščių čiulbesių ir garsų reikšmė

Kaip galėtum atpažinti paukštį? Kartais — pamatęs, tačiau patikimiau yra atpažinti iš čiulbėjimo, arba šaukiamųjų garsų. Džeremis tai sugeba nuostabiai. Gamtininkas Deividas Tomlinsonas sužavėtas rašė, kad Džeremis „ne tik atpažįsta paukščius iš jų čiulbėjimo, tačiau, prisiekiu, jis gali atskirti juos iš to, kaip jie įkvepia oro tarp garsų!“

„Paukščiai kalbasi, — paaiškino Džeremis. — Kiekvienas garsas ką nors reiškia. Pavyzdžiui, kai netoliese pasirodo plėšrūnas, avocetės, pempės, kirai ir raudonkojai tulikai skleidžia tam tikrus savitus garsus, tačiau visi jie reiškia tą patį: ‛Netoliese — lapė!’ Aš galiu pabudęs iš kieto miego pagal paukščių riksmus iš karto nustatyti, kur yra lapė. Tačiau nepamirškite, kad lapės taip pat puikiai girdi. Mes svarstėme, kodėl vienais metais žuvėdros perėjo taip negausiai, o pasirodo, lapė klausydavosi paukščiukų skleidžiamų garsų iš kiaušinio prieš pat jiems išsiritant. Kai tik ji juos surasdavo, tuojau suėsdavo!“

Paukščių stebėjimo menas

Geras paukščių stebėtojas Britanijoje gali per metus užregistruoti iki 220 įvairių jų rūšių. Retų paukščių tyrinėtojai — uolūs stebėtojai, kurie lenktyniauja stengdamiesi pamatyti ir užregistruoti retus paukščius, — gali atpažinti iki 320 sparnuočių. Išgirdę naujieną apie jų pasirodymą, jie vyks per visą šalį patys tuo įsitikinti. Džeremis yra santūresnis. „Aš nevažiuočiau toliau kaip 10 mylių pamatyti retos rūšies, — prisipažino jis. — Tiesą sakant, esu važiavęs žiūrėti tik trijų rūšių paukščių: riešutinės, geltongurklio tilviko ir didžiojo einio — visų ne toliau kaip 10 mylių. Nors aš gan gerai pažįstu 500 rūšių paukščių, suprantu, kad tai tik lašas jūroje. Įsivaizduoji, pasaulyje yra apie 9000 rūšių paukščių!“

Kai mes nukreipėme savo žiūronus į pelkes, Džeremis gan ilgesingai pridūrė: „Negalėjau įsivaizduoti laimingesnio ir vaisingesnio gyvenimo, ypač kaip 16 metų laikotarpis, praleistas Minsmere!“ Aš pasižiūrėjau į jį ir prisiminiau visai neseniai Londono laikraštyje The Times išspausdintą straipsnį. Jame buvo sakoma: „Minsmeras buvo jo [Džeremio] pasiekimų viršūnė, jo gyvenimo darbas.“ Džeremis ruošėsi palikti Minsmerą. Kodėl?

Sėklos ir augimas

Kiek anksčiau tą dieną mes buvome stebėję nepaprastą avocečių poravimosi reginį. „To reginio tyro grožio, — pažymėjo Džeremis, — negalima paaiškinti kažkokia evoliucine atranka. Tačiau aš prisimenu, kad prieš keletą metų, kai manęs paklausė, ar tikiu, jog yra Dievas, prisipažinau: ‛Neturiu supratimo, o ir kaip tai sužinoti!’ Taigi paskatintas pažiūrėti, kas rašoma Biblijoje, aš noriai sutikau. Nedaug težinojau apie Bibliją ir maniau, kad nepakenks ją patyrinėti, o galbūt net bus naudinga. Dabar dėl to, ką sužinojau, aš palieku Minsmerą, kad tapčiau visalaikiu tarnu.“

Džeremio brolis Maiklas dešimt metų buvo „pionierius“ — taip Jehovos Liudytojai vadina savo visalaikius evangelistus. Kai mes atsisėdome išgerti arbatos, Džeremis pradėjo pasakoti apie savo planus pasekti savo broliu. „Visi kolegos gerbia mano apsisprendimą, — paaiškino Džeremis. — KPAD domisi ir rūpinasi manimi. Ji mane visiškai palaiko ir netgi rekomendavo mane valstybinei premijai.“

Vis dėlto aš žinau, kad buvo ir kritiškų atsiliepimų.

Reikalinga pusiausvyra

„Dauguma žmonių man pritaria, tačiau kiti, matyt, turi neteisingą požiūrį į mano darbą čia, — išsipasakojo Džeremis. — Jie mano, kad didžiausia dvasingumo apsauga yra būti gamtoje ir rūpintis gyvūnija — sergėti ją. Jie man sako, kad čia tu esi arčiausiai rojaus, tad kodėl reikėtų tai palikti?

Aišku, šis darbas turi dvasinį aspektą, tačiau tai nėra lygu dvasingumui. Dvasingumas yra asmeniškas turtas — savybė, kurią išsiugdyti reikia laiko. Tam reikia bendrauti su krikščionių susirinkimu ir rūpintis juo, ugdyti kitus ir būti kitų ugdomam. Kartais aš pagalvodavau, jog mėginu daryti tai, kas, pasak Jėzaus, neįmanoma — tarnauti dviems šeimininkams. Dabar aš suprantu, kad saugiausia yra vidur krikščionių susirinkimo, o geriausias būdas į jį patekti yra tarnauti pionieriumi!“

Kas svarbiau

„Nesupraskite manęs neteisingai. Būti prižiūrėtoju yra nuostabu ir teikia palaimų, nors kartais tai ir apvilia. Pavyzdžiui, šios vietovės teršimas polichloruotu bifenilu ir gyvsidabriu pasiekė nerimą keliantį lygį, ir iš tikrųjų mes nežinome, kodėl, nors spėjame, kad šias medžiagas atneša unguriai.b Tačiau mano galimybės atkurti pusiausvyrą yra tokios menkos. Nebūna visažinių ekologų. Mes visi eksperimentuojame, stengdamiesi kuo daugiau sužinoti. Mums reikia vadovavimo. Tik mūsų Kūrėjas žino, kaip mes turėtume gyventi ir rūpintis žeme bei įvairiausia jos gyvūnija.“

Džeremis ramiai apibūdino savo jausmus: „Aš paaukojau savo gyvenimą Jehovai ne tam, kad išsaugočiau gyvūniją; jis tikrai gali pats tuo pasirūpinti. Per savo Karalystę jis užtikrins, kad mes visą laiką rūpintumėmės gyvūnija taip, kaip jis nori. Jei noriu įvykdyti įsipareigojimą rūpintis savo artimu, šiuo metu svarbiausias dalykas man turi būti gerosios naujienos apie Karalystę skelbimas.“

Neseniai aš vėl susitikau su Džeremiu. Praėjo treji metai nuo tos džiugios dienos, kurią kartu praleidome draustinyje. Dabar jis gyvena 8 kilometrų atstumu nuo savo mylimo Minsmero ir džiugiai tarnauja pionieriumi su savo broliu. Tačiau jis man pasakė, kad kai kuriems žmonėms vis dar sunku jį suprasti. Gal ir tau sunku? Džeremis tiesiog pasirinko, kas jam atrodo svarbiau.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 25 puslapyje]

Kerintis žavumas

Tik vienam iš dešimties žmonių pasiseka pamatyti lakštingalą, kurios čiulbėjimą jie girdi, tačiau kartą išgirdęs šią giesmę, jos nepamirši. „Tai tyra muzika, tobulas užbaigtas kūrinys“, — Londono laikraštyje The Times rašė Saimonas Dženkinsas. Paukštelis neretai gieda nesustodamas; kartą buvo užregistruota, kad viena lakštingala čiulbėjo penkias valandas ir 25 minutes. Kas daro giesmę unikalią? Lakštingalos gerklos vienu metu gali išduoti keturis skirtingus garsus, įskaitant tobulus muzikinius akordus. Lakštingala gali tai daryti nepražiojusi snapo arba pilna burna maisto savo jaunikliams. Kodėl ji tiek daug čiulba? Kaip sako kai kurie stebėtojai, savo malonumui. Dženkinsas užbaigia: „Ar gamtoje yra koks nuostabesnis kūrinys už lakštingalos gerklas?“

[Šaltinio nuoroda]

Roger Wilmshurst/RSPB

[Iliustracija 23 puslapyje]

Skreipas

[Šaltinio nuoroda]

Maloniai leidus Geoff Welch

[Iliustracija 24 puslapyje]

Juodagalvis kiras

[Šaltinio nuoroda]

Maloniai leidus Hilary & Geoff Welch

[Iliustracija 24 puslapyje]

Avocetė

[Iliustracija 26 puslapyje]

Margasnapė žuvėdra

[Iliustracija 26 puslapyje]

Raudonkojis tulikas