Ar mūsų elgesį lemia genai?
„MANĖME, kad mūsų likimas priklauso nuo žvaigždžių. Dabar mes žinome, kad jis labai priklauso nuo genų.“ Šie Džeimso Vatsono žodžiai buvo pacituoti Rutos Hubard ir Elijo Valdo knygos „Genų mito sprogimas“ pradžioje. Tačiau tuoj po Vatsono žodžių cituojami R. C. Levonteno, Stiveno Rouzo ir Leono J. Kameno žodžiai: „Mes negalime įsivaizduoti jokio reikšmingo žmogaus elgesio visuomenėje, kuris būtų taip įrašytas mūsų genuose, kad socialinės aplinkybės jo negalėtų pakeisti.“
Ant aplanko apibendrintos kai kurios tos knygos temos ir jo pradžioje — esminis klausimas: „Ar žmogaus elgesį lemia genai?“ Kitaip tariant, ar žmogaus elgesys visiškai priklauso nuo genų, perduodančių iš organizmo kitam organizmui paveldimas biologines savybes bei polinkius? Ar tam tikras amoralus elgesys turėtų būti priimtinas dėl to, kad jį lemia genai? Ar su nusikaltėliais reikėtų elgtis kaip su jų genetinio kodo aukomis, galinčiomis reikalauti mažesnės atsakomybės dėl genetinių polinkių?
Nepaneigiama, kad mokslininkai šiame amžiuje padarė daug naudingų atradimų. Vienas iš jų yra stebinanti DNR, vadinamasis mūsų genetinės sandaros brėžinys. Informacija, kuri yra genetiniame kode, domino tiek mokslininkus, tiek nespecialistus. Ką iš tikrųjų parodė tyrinėjimai genetikos srityje? Kaip tyrinėjimų rezultatai yra panaudojami paremti šiuolaikinę išankstinio užprogramavimo, arba likimo nustatymo, doktriną?
Kaip yra su neištikimybe ir homoseksualizmu?
Pagal straipsnį, išspausdintą laikraštyje The Australian, vienas genetikos tyrinėjimas patvirtina, kad „neištikimybė tikriausiai yra mūsų genuose. ... Atrodo, mūsų neištikimoms širdims lemta būti tokioms“. Tik įsivaizduok, kokią sumaištį santuokose ir šeimose sukeltų toks požiūris, suteikdamas dingstį kiekvienam norinčiam reikalauti mažesnės atsakomybės už palaidą gyvenimą!
Žurnalo Newsweek vieno numerio antraštė klausia apie homoseksualizmą: „Pagimdytas ar išugdytas?“ Straipsnyje sakoma: „Mokslas ir psichiatrija visaip stengiasi suprasti naujus tyrinėjimų rezultatus, pagal kuriuos homoseksualizmas gali būti genetikos, o ne auklėjimo klausimas. ... Pačioje homoseksualistų bendruomenėje daugelis sveikina tai, kas parodo, jog homoseksualizmas atsiranda chromosomose.“
Paskui straipsnyje cituojami daktaro Ričardo Pilardo žodžiai: „Jei seksualinei orientacijai daro įtaką genetinis komponentas, reiškia, kad ‛tai ne trūkumas ir ne tavo klaida’.“ Dar labiau sustiprindamas šį „atleidžiantį nuo atsakomybės“ argumentą Frederikas Vitemas, homoseksualizmo tyrinėtojas, pastebi, jog „žmonės, kuriems pasakoma, kad homoseksualizmas yra biologinis reiškinys, paprastai lengviau atsidūsta. Tai išvaduoja šeimas ir homoseksualistus nuo kaltės jausmo. Tai taip pat reiškia, kad visuomenei nereikia nerimauti dėl tokių dalykų kaip mokytojai homoseksualistai“.
Kartais vadinamuosius įrodymus, kad homoseksualinius polinkius lemia genai, informacijos priemonės pateikia kaip faktinius ir galutinius, bet ne kaip galimus ir negalutinius.
Žurnalas New Statesman & Society užpylė šalto vandens ant šios įspūdingos retorikos: „Visiškai galimas dalykas, kad apakintas skaitytojas nepastebėjo, jog nepakanka tikrų mokslinių įrodymų, arba to, kad iš tikrųjų nėra jokio pagrindo mokslo pasaulyje siaubingam tvirtinimui, jog palaidas elgesys ‛yra užkoduotas vyro genuose ir įrašytas jo smegenyse’.“ Savo knygoje „Kodo paslapties atskleidimas“ (anglų k.) Deividas Suzukis ir Juozapas Levainas išsako savo susirūpinimą dėl šiuolaikinių genetinių tyrinėjimų: „Nors galima tvirtinti, kad genai apskritai daro įtaką elgesiui, visiškai kas kita yra įrodyti, kad koks nors konkretus genas, genų pora ar net daug genų iš tikrųjų valdo konkrečius gyvūno reagavimo į aplinką elementus. Tad teisinga paklausti, ar yra kas nors tiksliai molekuliniu ieškojimo ir kaitaliojimo būdu radęs kokias nors DNR grandis, kurios lemtų tam tikrus poelgius.“
Alkoholizmo ir nusikalstamumo genai
Alkoholizmo tyrinėjimai ilgą laiką traukė daugelį genetikos tyrinėtojų. Kai kurie tvirtina, jog tyrinėjimai parodė, kad alkoholizmą lemia tam tikri genai ar jų trūkumas. Pavyzdžiui, žurnale The New England Journal of Medicine 1988 metais buvo pranešta, kad „per paskutinį dešimtmetį trys atskiri tyrinėjimai pateikė galutinius įrodymus, kad alkoholizmas yra paveldimas įprotis“.
Tačiau kai kurie blogų įpročių srities specialistai šiuo metu prieštarauja požiūriui, kad alkoholizmui didžiausią įtaką daro biologiniai veiksniai. Laikraščio The Boston Globe 1996 metų balandžio 9 dienos numeryje buvo tvirtinama: „Nesitikima artimoje ateityje aptikti alkoholizmo geną, ir kai kurie tyrinėtojai pripažįsta, kad jie tikisi surasti ne daugiau kaip tik genetinį pažeidžiamumą, dėl kurio kai kurie žmonės gali neapsvaigdami daug išgerti — tai ypatybė, dėl kurios jie gali linkti į alkoholizmą.“
Laikraštyje The New York Times buvo reportažas apie Merilendo universitete vykusią konferenciją tema „Genetikos ir nusikalstamo elgesio tyrinėjimų reikšmė“. Idėja apie nusikalsti skatinantį geną yra viliojančiai paprasta. Daugelis komentatorių, atrodo, pasiruošę noriai pritarti tam. Vienas mokslinis korespondentas laikraštyje The New York Times Magazine parašė, kad blogis gali būti „įrašytas chromosomų spiralėse, kurias mūsų tėvai mums perduoda apvaisinimo metu“. Viename The New York Times straipsnyje buvo pranešta, kad dėl nuolatinio diskutavimo apie genus, palenkiančius asmenį į nusikalstamumą, susidaro įspūdis, jog nusikaltimų „šaltinis vienas — smegenų anomalija“.
Džeromas Keigenas, psichologas iš Harvardo, pranašauja, kad ateis laikas, kai genetiniais tyrimais bus nustatoma, kurie vaikai turi polinkį į smurtą. Kai kurie žmonės mano, kad yra viltis kontroliuoti nusikalstamumą ne socialinėmis reformomis, o biologiškai.
Tos spėlionės apie genetinį elgesio pagrindą dažnai pateikiamos neaiškiai ir neįtikinamai. Knygoje „Genų mito sprogimas“ pranešama apie psichogenetiko Linkolno Yvo tyrinėjimus; jis pasakė suradęs įrodymus, kad depresijos priežastys yra genetinės. Kurį laiką stebėjęs moteris, kurios, kaip jis manė, buvo linkusios į depresiją, Yvas „išreiškė mintį, kad [tų moterų] prislėgta nuotaika ir elgesys galbūt padarė tokias atsitiktines nelaimes labiau tikėtinas“. Kokias „atsitiktines nelaimes“? Stebėtosios moterys buvo „išprievartautos, užpultos arba išmestos iš darbo“. Tad ar tuos žalojančius įvykius sukėlė depresija? „Koks gi tai samprotavimas? — toliau sakoma knygoje. — Moterys buvo išprievartautos, užpultos arba išmestos iš darbo ir jos buvo apimtos depresijos. Kuo labiau žalojančius įvykius jos buvo patyrusios, tuo sunkesnė yra jų depresija. ... Būtų verta ieškoti genetinio ryšio, jeigu jis [Yvas] būtų nustatęs, kad depresija nėra susijusi su jokiais gyvenimo įvykiais.“
Tame pačiame leidinyje sakoma, kad šie pasakojimai yra „panašūs į daugumą naujausių pranešimų apie [elgesio] genetiką, pateikiamų tiek per viešąsias informacijos priemones, tiek moksliniuose žurnaluose. Tai yra įdomių faktų, neargumentuotų spėlionių ir genų vaidmens mūsų gyvenime nepagrįsto pervertinimo mišinys. Didelė tų rašinių dalis stebina savo neaiškumu“. Toliau sakoma: „Viena yra susieti genus su aplinkybėmis, besiderinančiomis su Mendelio paveldimumo dėsniais, ir visai kas kita panaudoti spėjamas genetines ‛tendencijas’ paaiškinti tokias sunkias ligas kaip vėžys arba aukštas kraujospūdis. Mokslininkai daro dar vieną skubotą išvadą manydami, kad genetikos tyrinėjimai gali padėti paaiškinti žmonių poelgius.“
Tačiau atsižvelgiant į viską, kas vyksta, išlieka dažnai užduodami klausimai: kodėl mes kartais jaučiame, kad mūsų gyvenime pasikeičia mūsų elgesys? ir ką mes galime padaryti tokiu atveju? kaip mes galime kontroliuoti savo gyvenimą? Kitas straipsnis gali būti naudingas surandant kai kuriuos atsakymus į šiuos klausimus.
[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]
Genų terapija. Ar išsipildė lūkesčiai?
Ką galima pasakyti apie genų terapiją — pataisomųjų genų įleidimą pacientams norint išgydyti juos nuo įgimtų genetinių ligų? Prieš keletą metų mokslininkai iš to daug tikėjosi. „Gal dabar atėjo laikas įdiegti genų terapiją? — klausiama žurnalo The Economist 1995 metų gruodžio 16 dienos numeryje ir sakoma: — spręsdamas iš jos specialistų viešų pasisakymų ir dažno rašymo apie ją spaudoje, tu galėtum taip pagalvoti. Tačiau grupė žymių Amerikos mokslo žinovų nesutinka. Nacionalinių sveikatos institutų (NSI) vadovas Haroldas Varmesas paprašė keturiolikos garsių mokslininkų ištirti genų terapijos sritį. Po septynių mėnesių apmąstymų pranešime, išspausdintame praeitą savaitę, jie pasakė, kad nors genų terapija teikia vilčių, jos dabartiniai pasiekimai pervertinami’.“ Buvo atlikti bandymai su 597 pacientais, kenčiančiais nuo adenozino deaminazės nepakankamumo arba nuo daugelio kitų ligų, kurias, kaip buvo manoma, buvo tinkama gydyti įleidžiant svetimų genų. „Pasak grupės narių, — sakoma žurnale The Economist, — nė vienas iš pacientų negavo akivaizdžios naudos dalyvaudamas tokiame bandyme.“
[Iliustracijos 7 puslapyje]
Nepaisant to, ką kai kurie galbūt tvirtina apie genų nulemtus polinkius, žmonės gali pasirinkti, kaip jiems pasielgti