„Ne mano kaltė“

AR DAŽNAI šiandien girdi ką nors sakantį: ‛Atsiprašau. Tai mano klaida. Aš dėl visko kaltas!’? Retai begirdimas toks tyras sąžiningumas. Iš tikrųjų net jei klaida pripažįstama, dažnai dedamos visos pastangos suversti kaltę kažkam kitam arba teisinamasi aplinkybėmis, kurios, nusižengusiojo tvirtinimu, buvo ne jo valioje.

Kai kurie netgi kaltina savo genus! Bet ar tai protinga? Knygoje „Genų mito sprogimas“ (anglų k.) abejojama, ar tikslinga ir ar naudinga tyrinėti genus kai kuriais aspektais. Australijos žurnalistas Bilas Dinas apžvelgdamas šią knygą padarė tokią protingą išvadą: „Atrodo, visuomenės deterministai neseniai pradėjo tikėti, jog surado beveik užtikrintus įrodymus, palaikančius jų filosofiją, pagal kurią niekas neturėtų būti laikomas atsakingu už savo veiksmus: ‛Jis negalėjo neperpjauti jai gerklės, Jūsų Prakilnybe, — tai įrašyta jo genuose.’“

Visai ne nauja tendencija

Gali atrodyti, kad šiai kartai tampant „Ne aš“ karta, kaip ją pavadino vienas rašytojas, tendencija kaltinti kitus labai stiprėja. Tačiau užrašyta istorija parodo, kad nuo pat žmonių atsiradimo kaltė buvo verčiama kitiems, teisinantis žodžiais: „Aš tikrai niekuo dėtas.“ Adomo ir Ievos elgesys po to, kai jie pirmąjį kartą nusidėjo valgydami vaisių, kurį valgyti Dievas buvo uždraudęs, yra tipiškas kaltės suvertimo kitam pavyzdys. Pradžios knygos pasakojime pranešama apie įvykusį pokalbį, kuriame pirmasis kalbėjo Dievas: „Ar tik nebūsi valgęs iš medžio, iš kurio aš tau įsakiau nevalgyti? Ir Adomas tarė: Moteriškė, kurią man davei kaip draugę, davė man iš medžio, ir aš valgiau. Tuomet Viešpats Dievas tarė moteriškei: Kam tu tai padarei? Ji atsakė: Žaltys mane apgavo, ir aš valgiau“ (Pradžios 3:11-13).

Nuo to laiko žmonės kūrė įvairiausias tikybas ir ieškojo įmantrių pasiteisinimų, kurie atleistų juos nuo bet kokios tikros atsakomybės už jų veiksmus. Žymus iš jų buvo senovinis tikėjimas lemtimi. Viena budistė moteris, nuoširdžiai tikėjusi karma, pasakė: „Aš maniau, kad yra beprasmiška kentėti dėl kažko, su kuo gimiau, tačiau apie ką nieko nežinojau. Aš turėjau priimti tai kaip savo likimą.“ Tikėjimas lemtimi, išsivystęs iš Jono Kalvino mokytos likimo doktrinos, yra paplitęs ir krikščionijoje. Dvasininkai dažnai pasako sielvartaujantiems giminaičiams, kad tam tikras nelaimingas atsitikimas buvo Dievo valia. O kai kurie geranoriški krikščionys už visas nesėkmes savo gyvenime kaltina Šėtoną.

Dabar mes matome, kad elgesiui, už kurį neatsakoma, pradeda pritarti teisė bei visuomenė. Gyvename amžiuje, kuriame daugėja asmens teisių ir mažėja jo atsakomybė.

Žmogaus elgesio tyrinėjimai pateikė tariamus mokslinius įrodymus, kurie, kai kurių nuomone, gali suteikti laisvę tokiems poelgiams kaip amoralumai ir žudymas. Tai parodo, kad visuomenė trokšta suversti kaltę kažkam kitam, tik ne asmeniui.

Mums reikia atsakymų į tokius klausimus: ką mokslas iš tikrųjų atskleidė? ar žmogaus elgesį lemia vien jo genai? o gal tiek vidinės, tiek išorinės jėgos kontroliuoja mūsų elgesį? ką iš tikrųjų sako įrodymai?