Mėnulio kalnai

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO KENIJOJE

AMŽIAIS sklido gandai, kad kažkur centrinėje Afrikos dalyje yra sniegu nukloti kalnai — tikrasis Nilo šaltinis. Tačiau neatrodė tikėtina, kad Afrikoje, šalia pusiaujo, būtų sniego. Vis dėlto antrojo mūsų eros amžiaus pradžioje graikų geografas Ptolemėjas sakė, kad šie kalnai yra, ir pavadino juos Lunae Montes — Mėnulio kalnais.a

Daugelį amžių pastangos surasti šiuos kalnus nedavė vaisių. Tačiau kartą XIX amžiaus pabaigoje tyrinėtojas Henris Stenlis, garsus tuo, kad surado dr. Deividą Livingstoną, atsitiktinai pamatė vieną reginį. Debesys, slėpę kalnus nuo ankstesnių tyrinėtojų, trumpam išsisklaidė ir Stenlis pamatė įspūdingą grupės snieginų viršūnių vaizdą. Jis surado Mėnulio kalnus. Bet pavadino juos taip, kaip tuo metu vadino vietos gyventojai: Ruvenzori, tai reiškia „lietaus kūrėjas“.

Šiandien paprastai pripažįstama, kad Ruvenzorio kalnai tiekia Nilo upei labai mažai vandens. Bet ir toliau juos įprasta vadinti Mėnulio kalnais. Ir nors buvo daug tiriamųjų ekspedicijų, šį baimę keliantį kalnų masyvą tebegaubia paslaptis. Ruvenzorio kalnai, stūksantys į šiaurę nuo pusiaujo, yra gamtinė riba tarp Ugandos ir Kongo Demokratinės Respublikos; jie driekiasi apie 130 kilometrų į ilgį ir 50 kilometrų į plotį.

Dauguma rytų Afrikos kalnų yra vulkaninės kilmės, o Ruvenzorio kalnynas yra milžiniškas žemės plutos luitas, didžiulio žemės slėgio iškeltas į viršų prieš daugelį tūkstantmečių. Nors Ruvenzorio kalnynas siekia 5109 metrų aukštį, jį retai tegalima pamatyti. Dažniausiai šį kalnų masyvą gaubia rūkas ir debesys.

Kaip rodo pavadinimas, Ruvenzoryje ypač gausu lietaus bei sniego, o „sausasis“ sezonas būna vos sausesnis už „drėgnąjį“. Tad vaikščioti gali būti pavojinga; kai kur purvo — iki juosmens! Smarkios liūtys išduobė nemažai puikių nedidelių ežerėlių, kurie aprūpina vandeniu nepaprastai tankią augmeniją, nuklojusią kalnų atšlaites. Ruvenzorio kalnyne yra ir keistų augalų, kai kurie iš jų užauga labai dideli.

Pavyzdžiui, didžiuliai plaukuoti pirštai, vadinami lobelijomis, paprastai kitur auga mažesni negu 30 centimetrų, bet Ruvenzoryje jie gali būti 6 metrų aukščio. Žilės atrodo tartum didžiuliai kopūstai, pūpsantys ant šakotų kamienų viršūnių. Čia auga ir samanoti viržiai, siekiantys 12 metrų aukštį. Gamtovaizdį puošia įvairiaspalvės, visokiausių kvapų gėlės. Čia yra ir įvairiausių gražių paukščių, kai kurių — tik Ruvenzoryje. Žemiau šlaituose gyvena drambliai, šimpanzės, raštuotosios antilopės, leopardai ir ilgauodegės beždžionės.

Nuostabus vaizdas

Keliaujantieji kalnų takais pereina drėgnuosius atogrąžų miškus ir keletą kartų kerta Bujuku upę. Pasiekę 3000 metrų aukštį ir pasižiūrėję žemyn į riftinį slėnį, jie gali pamatyti stulbinantį vaizdą!

Kiek aukščiau plyti žemutinis Bigo Bogas — kupstynų bei viržynų laukai. Purvo čia dažnai iki kelių. Užkopus stačiu šlaitu į aukštutinįjį Bigo Bogą, prie Bujuku ežero Bujuku slėnio viršuje, maždaug 4000 metrų aukštyje, galima pamatyti nuostabų Beikerio, Luidži di Savojos, Stenlio ir Spiko kalnų — žinomiausių kalnagūbrio viršukalnių vaizdą.

Dar aukščiau slūgso niekuomet nenutirpstantis Elenos ledynas. Kad galėtum į jį kopti, turi užsidėti katukus ir naudotis virve bei ledkirčiais. Toliau keliaujant link aukščiausio Ruvenzorio kalnų masyvo taško — Margeritos viršukalnės, esančios Stenlio kalno viršūnėje, reikia pereiti Stenlio plynaukštę. Žiūrint iš to aukščio žemyn į viršukalnes, slėnius, miškus, upelius bei ežerus, iš tiesų apima baimė.

Tačiau šis kalnų masyvas dar tikrai neįveiktas. Ruvenzorio paslaptys dar tik pradėjo atsiskleisti. Dar daug nežinoma apie šio kalnyno geologiją, gyvūniją bei augaliją. Tad Ruvenzorį tebegaubia paslaptys, kurias visiškai žino tik išmintingas ir visagalis jų Kūrėjas. Taip, jis iš tiesų yra Tas, kuriam „priklauso kalnų viršūnės“ (Psalmių 95:4, Brb red.).

[Išnaša]

[Iliustracijos 17 puslapyje]

1. Ruvenzorį paprastai gaubia tiršti debesys

2. Smarkios „lietaus kūrėjo“ liūtys drėkina samanotus šlaitus

3. Pakeliui daug gėlių bei kvapų