Trubadūrai — ne vien meilės dainiai

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO PRANCŪZIJOJE

KĄ TAU primena žodžiai trubadūras ir keliaujantis muzikantas? Galbūt dainas apie kilnią meilę bei riterius? Tu neklysti, tačiau trubadūrai buvo ne vien dainiai. Nors jie galbūt geriausiai žinomi dėl canso d’amor, tai yra meilės dainų, ir dažniausiai vaizduojami su liutnia rankose dainuojantys serenadą damai, juos domino ne vien meilė. Trubadūrus jaudino daugelis to meto socialinių, politinių bei religinių klausimų.

Trubadūrai suklestėjo XII ir XIII amžiuje visoje dabartinės Prancūzijos pietinėje dalyje. Jie buvo poetai ir muzikantai, rašę pačia gražiausia iš to meto vietinių romanų kalbų. Tai buvo vadinamoji doko kalba,a kuria buvo kalbama beveik visoje Prancūzijos dalyje, esančioje į pietus nuo Luaros upės, ir gretimose Italijos bei Ispanijos srityse.

Dėl žodžio „trubadūras“ kilmės daug ginčijamasi, bet atrodo, kad jis kilęs iš oksitaniškojo veiksmažodžio trobar, reiškiančio „sukurti, sugalvoti ar atrasti“. Taigi trubadūrai galėdavo rasti tinkamą žodį ar rimą, derantį jų gražioms eilėms. Trubadūrų eilėms būdavo kuriama muzika, tad jas galėdavo dainuoti. Trubadūrai keliaudavo iš miesto į miestą, neretai lydimi profesionalių muzikantų, vadinamų žonglieriais, ir dainuodavo savo dainas su arfos, smuiko, fleitos, liutnios ar gitaros akompanimentu. Turtuolių dvaruose, taip pat turgavietėse, turnyruose, mugėse, šventėse ir puotose, — paprastai visuose formaliuose pobūviuose būdavo muzikinių pasirodymų.

Įvairi kilmė

Trubadūrai būdavo įvairios kilmės žmonės. Kai kurie gimė žymiose šeimose, keli buvo karaliai, kiti, įgiję trubadūro titulą, nebuvo tokie kilmingi. Kai kurie pasiekė labai aukštą padėtį. Daugelis buvo labai išsilavinę ir daug keliavo. Visi mokėjo galantiškai, mandagiai elgtis, kurti eiles bei groti. Viename šaltinyje sakoma, kad geras trubadūras turėdavo „puikiai žinoti visas paskutines naujienas, sugebėti pakartoti visas svarbias universitetines tezes, gerai žinoti rūmų gandus, ... sugebėti akimirksniu sukurti eiles lordui ar damai ir groti bent dviem rūmuose mėgiamais instrumentais“.

Dėl prekybos vystymosi XII amžiuje pietinės Prancūzijos sritys labai praturtėjo. O su klestėjimu atsirado laisvalaikis, švietimas ir įmantrūs meno bei prabangaus gyvenimo skoniai. Langedoko ir Provanso didieji lordai bei damos buvo entuziastingiausi trubadūrų rėmėjai. Šie poetai buvo didžiai gerbiami ir darė labai didelę įtaką aristokratijos skoniui, madoms bei manieroms. Jie tapo Europos balinių šokių pradininkais. Tačiau The New Encyclopædia Britannica sakoma, kad „jų didis siekis buvo sukurti rūmų damoms tokią rafinuotą bei malonią atmosferą, kokios iki tol dar niekuomet nebuvo“.

Nauja pagarba moterims

Jei vyras atidaro duris moteriai, padeda jai apsivilkti paltą ar padaro kokią nors iš daugelio „pirma damoms“ paslaugų, kurių amžiais žiūrima Vakarų Europoje, jis laikosi įpročio, prasidėjusio tikriausiai nuo trubadūrų.

Viduramžiais požiūriui į moteris didelę įtaką darė bažnyčios mokymai; bažnyčios požiūriu, moteris buvo atsakinga už tai, kad vyras nusidėjo ir buvo išvarytas iš Rojaus. Į moterį buvo žiūrima kaip į gundytoją, Velnio įrankį, neišvengiamą blogį. Santuoka dažnai buvo laikoma gyvenimo nuosmukiu. Bažnyčios įstatymai leido mušti žmoną, išsižadėti jos, ir tai skatino žeminti bei išnaudoti moteris. Kone visais atžvilgiais moteris buvo laikoma žemesne už vyrą. Bet atsiradus trubadūrams, vyrų požiūris ėmė keistis.

Pirmasis žinomas trubadūras buvo Akvitanijos hercogas Gijomas IX. Jo pirmojo poezijoje buvo elementų, būdingų unikaliam trubadūrų požiūriui į meilę, kurią imta vadinti kilnia meile. Provanso poetai patys ją vadino verai’amors (tikrąja meile) arba fin’amors (puikia meile). Tai buvo perversmas, nes moteris dabar jau nebebuvo apgailėtinoje žemesnėje už vyrą padėtyje.

Trubadūrų poezija apdovanojo moterį didžiu kilnumu, šlove bei pagarba. Ji tapo kilnių, dorų savybių įsikūnijimu. Kai kuriose dainose buvo apgailestaujama dėl damos šalto abejingumo susižavėjusiam dainiui. Trubadūro meilė bent teoriškai turėjo likti skaisti. Svarbiausias jo tikslas buvo ne turėti damą, bet doroviškai apsivalyti skatinamam savo meilės jai. Kad būtų vertas, ambicingas poetas būdavo priverstas ugdytis nuolankumą, susivaldymą, kantrybę, ištikimybę ir visas kilnias savybes, kurias turėjo ji. Taip meilė galėdavo pakeisti patį nemandagiausią vyrą.

Trubadūrai manė, jog kilni meilė yra socialinio bei dorovinio tobulėjimo šaltinis, kad mandagus elgesys bei kilnūs darbai kyla iš meilės. Kai ši idėja paplito, ji tapo pamatu viso elgesio kodekso, kurį ilgainiui perėmė paprastosios visuomenės klasės. Prasidėjo naujas gyvenimas, priešingas tam, kurį gyveno grubi ir žiauri feodalinė visuomenė. Dabar moterys tikėjosi, kad jų vyrai bus pasiaukojantys, dėmesingi ir švelnūs, — kad bus džentelmenai.

Netrukus didžioji Europos dalis perėmė trubadūrų meną. Jų temos buvo naudojamos Ispanijoje bei Portugalijoje. Šiaurinėje Prancūzijos dalyje buvo truverų, Vokietijoje — minezingerių, Italijoje — trovatori. Trubadūrų kilnios meilės tema kartu su riteriškais idealais pagimdė literatūros žanrą, vadinamą romanu.b Pavyzdžiui, susiedamas kilnios meilės idealą su keltų Bretanės legendomis, karaliaus Artūro ir apvaliojo stalo riterių pasakose truveras Kretjenas de Trua aprašė, kaip dora būti dosniam bei saugoti silpnuosius.

Jų poveikis visuomenei

Daugumoje trubadūrų dainų buvo liaupsinamos kilnios meilės dorybės, o kai kuriose atsispindėjo socialiniai bei politiniai to meto klausimai. Martenas Ourelis, prancūzų rašytojas, knygos La vielle et l’épée (Smuikas ir kardas) autorius, paaiškino, kad trubadūrai ‛aktyviai dalyvavo kovose, išskirdavusiose jų bendraamžius, ir kad savo muzikiniais kūriniais jie netgi padėdavo laimėti tai ar kitai frakcijai’.

Apie unikalią trubadūrų padėtį viduramžių visuomenėje Robertas Sabatjeras sako: „Niekuomet anksčiau poetai neturėjo tokio prestižo; niekas anksčiau neturėjo tokios kalbos laisvės. Jie šlovino ir smerkė, jie tapo liaudies balsu, padarė įtakos politikos kryptims ir tapo priemone naujoms idėjoms skleisti“ (La Poésie du Moyen Age [Viduramžių poezija]).

To meto žiniasklaidos priemonė

Galima sakyti, kad jau seniai prieš išrandant spausdinimo mašiną trubadūrai bei kiti klajojantys muzikantai buvo to meto žiniasklaidos priemonė. Viduramžių muzikantai keliavo po įvairias šalis. Kur tik jie keliaudavo, — nuo Kipro iki Škotijos ir nuo Portugalijos iki Rytų Europos, — visuose Europos rūmuose rinkdavo žinias ir keisdavosi pasakojimais, melodijomis bei dainomis. Žmonės išmokdavo žavias žonglierių lūpomis greitai plintančias trubadūrų dainų melodijas; taip buvo daroma didelė įtaka visuomenės požiūriui, tad liaudis buvo stumiama viena ar kita kryptimi.

Vienas iš daugelio trubadūrų poezijos stilių vadinamas sirventa, tiesiogiai išvertus — „tarno daina“. Kai kuriose iš jų buvo demaskuojamas neteisingas valdovų elgesys. Kitose buvo šlovinama narsa, pasiaukojimas, dosnumas bei gailestingumas ir smerkiamas barbariškas žiaurumas, bailumas, veidmainystė bei savanaudiškumas. XIII amžiaus pradžios sirventos istorikams padėjo sužinoti, kokia buvo politinė bei religinė padėtis Langedoke didžiojo perversmo metu.

Bažnyčios kritika

Po nesėkmingų kryžiaus žygių daugelis žmonių pradėjo abejoti dvasiniu bei pasaulietiniu Katalikų bažnyčios autoritetu. Dvasininkai tvirtino atstovaują Kristui, tačiau jų elgesys tikrai nebuvo toks kaip Kristaus. Visi sužinojo apie jų veidmainiškumą, gobšumą ir sugedimą. Visuomet siekdami daugiau turto bei politinės valdžios, bažnyčios vyskupai bei kunigai pataikavo turtingiesiems. Jų abejingumas vargingųjų bei vidutiniųjų klasių dvasiniams poreikiams kėlė neišvengiamus nesutarimus.

Langedoke daug vidutiniosios klasės atstovų bei kilmingųjų buvo išsilavinę. Pasak istoriko H. R. Trevoro-Roperio, raštingesni pasauliečiai pastebėjo, jog XII amžiaus bažnyčia „labai skyrėsi nuo senosios, kuria ji tvirtino sekanti“. Jis priduria, kad daugelis vyrų ėmė galvoti: „Kokia skirtinga... buvo nepripažinta Bažnyčia iki Konstantino, Apaštalų bažnyčia, ... persekiojama bažnyčia: be popiežiaus ir feodalų vyskupų, be brangių dovanų, pagoniškų mokymų ir naujų dogmų, skirtų padidinti turtą bei galią!“

Langedokas buvo tolerantiška šalis. Tulūzos grafai bei kiti pietų valdovai davė žmonėms religinę laisvę. Valdensaic buvo išvertę Bibliją į doko kalbą ir uoliai skelbė ją po du visoje srityje. Katarai (dar vadinami albigiečiais) irgi skleidė savo mokymus ir į jų tikėjimą atsivertė daug kilmingų žmonių.

Daugelyje trubadūrų sirventų atsispindėjo žmonių nusivylimas, nepagarba ir pasibjaurėjimas katalikų dvasininkija. Vienoje Gi de Kavajono sirventoje dvasininkija smerkiama už tai, kad dėl pasaulietiškesnių tikslų „pamiršo savo svarbiausią pašaukimą“. Trubadūrų lyrikoje buvo pašiepiama pragaro ugnis, kryžius, išpažintis ir „švęstas vanduo“. Jie išjuokė indulgencijas bei relikvijas, o nedorus dvasininkus bei sugedusius vyskupus apibūdino kaip „išdavikus, melagius ir veidmainius“.

Bažnyčios kova su laisve

Tačiau Romos bažnyčia manė esanti aukštesnė už visas imperijas ir karalystes. Jos valdžios įrankiu tapo karas. Popiežius Inocentas III pažadėjo viso Langedoko turtus kariuomenei, kuri sugebės numalšinti kunigaikščius ir visus maištus pietinėse Prancūzijos srityse. Prasidėjo pats kruviniausias kankinimų bei žudymų laikotarpis Prancūzijos istorijoje. Jis buvo pavadintas albigiečių karais (1209—1229).d

Trubadūrai vadino juos neteisingais karais. Savo dainose jie išreiškė pasipiktinimą bažnyčios žiauriu elgesiu su kitaminčiais ir tuo, kad popiežius siūlė tokias pat indulgencijas už prancūzų kitaminčių žudymą, kaip ir už netikinčiais laikomų musulmonų žudymą. Bažnyčia labai praturtėjo per albigiečių karus bei vėliau vykdytą inkviziciją. Iš šeimų buvo atimamos paveldėjimo teisės, jų žemė ir namai buvo konfiskuojami.

Dauguma trubadūrų, apkaltinti kaip katarai eretikai, pabėgo į ne tokias priešiškas šalis. Šiais karais baigėsi oksitaniškoji civilizacija, jos gyvenimo būdas ir poezija. Inkvizicijos įstatymai uždraudė dainuoti ir net niūniuoti trubadūrų dainas. Bet jos padarė poveikį. Iš tikrųjų jų antiklerikalinės dainos paruošė kelią būsimajai Reformacijai. Trubadūrus tikrai galima prisiminti ne vien dėl jų meilės dainų.

[Išnašos]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Printer’s Ornaments/Carol Belanger Grafton/Dover Publications, Inc.

Bibliothèque Nationale, Paris

[Iliustracija 19 puslapyje]

XII amžiaus rankraščio miniatiūra

[Šaltinio nuoroda]

Bibliothèque Nationale, Paris