Jaunimas klausia:
Kaip dėl didžiavimosi rase?
„Vienas mano moksladraugis nuolat kalba apie kitų žmonių rasę bei odos spalvą, — dūsauja septyniolikmetė Tania. — Jis dažnai teigia esąs viršesnis už juos.“
LABAI natūralu didžiuotis savo šeima, kultūra, kalba ar vietove, iš kurios esi kilęs. „Aš — vietnamietė, — sako penkiolikmetė, vardu Fong, — ir aš didžiuojuosi savo kultūra.“
Tačiau labai dažnai didžiavimasis rase eina koja kojon su rasizmu. Tad jis gali tapti piktybiniu augliu, subtiliai ardančiu draugystę, net jei būna pridengtas mandagumu. Jėzus Kristus pasakė: „Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mato 12:34). Giliai įsišakniję pranašumo arba paniekos jausmai dažnai prasiveržia viešumon, sukeldami skausmą ir kančią.
Kartais didžiuotis rase imama labai smarkiai. Pastaraisiais metais tai tapo karų, riaušių bei kruvinų „etninių valymų“ priežastimi. Tačiau tau nebūtina matyti liejamo kraujo, kad pastebėtum rasinio pasididžiavimo atgrasiąją pusę. Pavyzdžiui, ar tu pastebi tai mokykloje, darbe arba kaimynystėje? „Žinoma, — aiškina jaunuolė krikščionė, vardu Melisa. — Kai kurie mano bendramoksliai pašiepia vaikus, kalbančius su akcentu, ir sakosi esą geresni už juos.“ Tania pasakoja panašiai: „Mokykloje aš girdžiu, kaip vaikai paprastai sako kitiems: ‛Aš už tave geresnis.’“ Vieno JAV tyrimo duomenimis, beveik pusė apklaustųjų pasakė, kad praėjusiais metais patys patyrė kai kurias nepalankaus rasinio nusistatymo apraiškas. „Mano mokykloje labai paplitęs rasinis nusistatymas“, — pasakė jaunuolė, vardu Nataša.
Na, tarkim, tu gyveni šalyje arba vietovėje, kur didžiulis emigrantų antplūdis gerokai pakeitė tavo mokyklos, kaimynystės ar krikščionių susirinkimo sudėtį. Gal jautiesi šiek tiek nejaukiai dėl to? Tuomet rasinis išdidumas galbūt yra labiau užvaldęs tavo mąstyseną negu tu manai.
Tinkamas ir netinkamas didžiavimasis
Ar tai reiškia, kad didžiuotis visada blogai? Nebūtinai. Biblija rodo, kad kartais tinkama didžiuotis. Apaštalas Paulius, rašydamas Tesalonikos krikščionims pareiškė: „Mes patys giriamės jumis Dievo susirinkimuose“ (2 Tesalonikiečiams 1:4, NTP). Be to, turėti bent savigarbos yra protinga ir normalu (Romiečiams 12:3). Taigi nėra netinkama šiek tiek didžiuotis savo rase, šeima, kalba, spalva ar kilme. Aišku, Dievas nereikalautų, kad mes to gėdintumės. Kai apaštalas Paulius buvo supainiotas su egiptiečiu nusikaltėliu, jis nedvejodamas pasakė: „Aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, taigi įžymaus miesto pilietis“ (Apaštalų darbai 21:39).
Tačiau didžiavimasis rase darosi bjaurus, jei puoselėja perdėtą savigarbą ar verčia žmogų niekinti kitus. Biblijoje sakoma: „Baimė Viešpaties laiko neapykantoje pikta; aš bjauriuosi išdidumo ir puikybės, nedoro kelio ir dviliežuvės burnos“ (Patarlių 8:13). O Patarlių 16:18 patvirtina: „Puikybė eina žuvimo priešakyje ir žlugimo priešakyje yra puikybės dvasia.“ Todėl gyrimasis aukštesne rase yra bjaurus Dievui. (Palygink Jokūbo 4:16.)
Rasinio didžiavimosi ištakos
Kas skatina žmones perdėtai didžiuotis savo rase? Lizos Fanderburg knygoje Black, White, Other sakoma: „Daugelis žmonių pirmąjį (ir ilgiausiai išliekantį) rasės suvokimą perėmė iš tėvų bei šeimos.“ Deja, labai dažnai tas iš tėvų perimtas suvokimas būna vienpusis arba iškreiptas. Kai kuriems jaunuoliams galbūt tiesiogiai sakoma, kad jų rasės žmonės yra viršesni, o kitų rasių — kitokie ar blogesni. Bet dar dažniau jaunimas mato, kad jų tėvai mažai bendrauja su kitų rasių žmonėmis. Tai stipriai veikia jų mąstymą. Tyrinėjimai atskleidžia, kad nors paauglių ir jų tėvų nuomonės dėl aprangos bei muzikos skiriasi, dauguma jaunuolių palaiko savo tėvų nuomonę dėl rasių.
Šališkas požiūris į rasę dar gali atsirasti dėl priespaudos bei blogo elgesio (Ekleziasto 7:7). Pavyzdžiui, pedagogai pastebėjo, kad vadinamųjų mažumų vaikai dažnai stokoja savigarbos. Bandydami pataisyti padėtį, kai kurie pedagogai sudarė programą mokyti vaikus jų rasės istorijos. Įdomu, jog, kritikų nuomone, šis rasinio išdidumo pabrėžimas tiesiog ugdo rasizmą.
Nesveikos rasinės pažiūros atsiranda ir dėl asmeninės patirties. Nemalonus susidūrimas su kitos rasės žmogumi gali paskatinti daryti išvadą, kad visi, priklausantys tai rasei, yra įžeidžiantys ar fanatiški. Neigiamus jausmus gali sužadinti ir žiniasklaida, ryškiai nušviesdama rasinius konfliktus, policijos žiaurumą bei protesto mitingus ar neigiamai atsiliepdama apie etnines grupes.
Prasimanymai apie rasinį pranašumą
O kaip dėl kai kurių tvirtinimo, jog jų rasė turi teisę jaustis pranašesnė už kitas? Visų pirma abejotina, ar žmones galima griežtai suskirstyti pagal rases. Viename laikraščio Newsweek straipsnyje pranešama: „Mokslininkams, tyrinėjantiems šį klausimą, rasė yra labai slidi sąvoka, jos niekaip neįmanoma apibrėžti.“ Tiesa, gali būti „žymūs odos spalvos, plaukų faktūros ir žmogaus akių ar nosies formos skirtumai“. Tačiau Newsweek sakoma, kad „šie skirtumai yra tik paviršutiniški — ir kiek mokslininkai besistengtų, jie apskritai nepajėgia nurodyti reikšmingų požymių, kurie skiria vieną rasę nuo kitos. ... Dauguma šioje srityje besidarbuojančių mokslininkų prieina prie išvados, kad rasė tėra ‛socialinė sąvoka’ — [žeminanti] išankstinės nuomonės, prietarų bei prasimanymų samplaika“.
Net jei mokslininkai įstengtų nustatyti skirtumus tarp rasių, mintis apie „gryną“ rasę yra pramanas. The New Encyclopædia Britannica pastebi: „Nėra grynų rasių; visos šiuo metu esančios rasės yra galutinai susimaišiusios.“ Kaip bebūtų, Biblija moko, kad Dievas ‛iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę’ (Apaštalų darbai 17:26). Nepaisant odos spalvos, plaukų faktūros ar veido bruožų, iš tikrųjų yra tik viena — žmonių rasė. Visi žmonės yra giminės per mūsų protėvį Adomą.
Senovės žydai gerai žinojo apie vieną visų rasių kilmę. Vis dėlto kai kurie net tapę krikščionimis laikėsi įsitikinimo, kad yra viršesni už nežydus, netgi savo bendratikius nežydus! Apaštalas Paulius nuneigė rasinio pranašumo idėją, pareikšdamas, kaip užrašyta Romiečiams 3:9: „Ir žydai, ir pagonys — visi yra nuodėmės pavergti.“ Todėl jokia rasė negali girtis išskirtiniais santykiais su Dievu. Iš tikrųjų tiktai tikėdami Jėzų Kristų žmonės gali turėti gerus santykius su Dievu (Jono 17:3). O Dievo noras ir yra, kad [„visokie“, NW] žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2:4).
Pripažindamas, kad visos rasės lygios Dievo akyse, tu visai kitaip mąstysi apie save ir kitus. Turėsi akstiną elgtis su kitais kilniai bei pagarbiai — vertinti jų skirtingumą ir gėrėtis juo. Pavyzdžiui, anksčiau paminėta jaunuolė Melisa neprisidėjo prie savo moksladraugių ir nesišaipė iš jaunuolių, kalbančių su akcentu. Ji sako: „Manau, kad mokantieji dvi kalbas yra protingi. Nors ir norėčiau kalbėti kita kalba, aš moku tik vieną.“
Taip pat atsimink: nors tavo rasės bei kultūros žmonės, be abejo, turi kuo didžiuotis, kitų rasių žmonės irgi. Nors ir priimtina šiek tiek didžiuotis savo kultūra bei protėvių pasiekimais, daug geriau didžiuotis tuo, ką tu pasiekei savo pastangomis ir sunkiu darbu! (Ekleziasto 2:24) Iš tikrųjų yra vienas pasiekimas, kuriuo didžiuotis tave skatina Biblija. Kaip nurodyta Jeremijo 9:24, pats Dievas sako: „Bet kas giriasi, tegul giriasi žinąs ir pažįstąs mane, kad aš Viešpats, darąs pasigailėjimą, teismą ir teisybę žemėje; nes tai man patinka, sako Viešpats.“ Ar tu gali tuo pasigirti?
[Iliustracija 26 puslapyje]
Žinodami Dievo požiūrį į rasę, džiaugiamės kitų rasių žmonių draugija