Kokia išdidumo kaina?

GAL teko bendrauti su žmogumi, kuris sąmoningai stengėsi tave žeminti? Gal tai buvo vadovas, viršininkas, prižiūrėtojas ar net giminaitis, žvelgęs į tave iš aukšto ir kalbėjęs paniekinamai? Ką tu manai apie tą žmogų? Ar jis tau patrauklus? Aišku, ne! Kodėl? Todėl, kad išdidumas stato užtvaras ir žlugdo bendravimą.

Išdidus žmogus žemina kitą, kad tik atrodytų pranašesnis. Toks asmuo retai teištaria gerą žodį apie kitus. Išdidusis visada nusiteikęs kritiškai: „Na, galbūt jis ir geras žmogus, bet turi štai tokį trūkumą arba štai tokią ydą.“

Knygoje Thoughts of Gold in Words of Silver (Aukso mintys sidabriniais žodžiais) rašoma, kad išdidumas „visada žlugdo. Jis sugadina žmogų taip, kad beveik nebeįmanoma juo gėrėtis“. Nenuostabu, jog visi jaučiasi nejaukiai šalia išdidaus žmogaus. Tiesą sakant, išdidus žmogus dažnai ir neturi tikrų draugų. „Priešingai, — rašoma minėtoje knygoje, — žmonės myli nuolankius asmenis; ne besididžiuojančius savo nuolankumu, bet tikrai nuolankius.“ Biblijoje taikliai sakoma: „Išdidumas pažemina žmogų, o nuolankus dvasia susilauks pagarbos“ (Patarlių 29:23, Brb red.).

Tačiau dar svarbiau nei žmonių draugystė bei pagarba yra tai, kaip asmens išdidumas paveikia jo santykius su Dievu. Kaip Dievas žiūri į išdidžius, išpuikusius, pernelyg pasitikinčius savimi žmones? Išdidumas ar nuolankumas: kiek tai jam svarbu?

Nuolankumo pamoka

Įkvėptasis Patarlių rašytojas sakė: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė — prieš žlugimą. Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais“ (Patarlių 16:18, 19, Brb red.). Kokie išmintingi tie žodžiai, rodo Sirijos karvedžio Naamano, gyvenusio Izraelio pranašo Eliziejaus laikais, pavyzdys.

Naamanas sirgo raupsais. Norėdamas pasigydyti, jis nukeliavo į Samariją ir tikėjosi pasimatyti su Eliziejumi asmeniškai. Tačiau pranašas pasiuntė savo tarną pasakyti Naamanui apsiplauti septynis kartus Jordano upėje. Naamanas įsižeidė dėl tokio elgesio bei patarimo. Kodėl pranašas negalėjo išeiti ir pasikalbėti su juo pats, užuot siuntęs tarną? Be to, bet kuri Sirijos upė tokia pat kaip ir Jordanas! Jam kliudė išdidumas. Kuo viskas baigėsi? Naamanas, savo laimei, paklausė išmintingo patarimo. „Taigi jis nusileido ir apsiplovė Jordane septynis kartus, kaip Dievo žmogus buvo kalbėjęs, ir jo kūnas atsitaisė kaip mažo vaiko kūnas, ir jis buvo apvalytas“ (4 Karalių 5:14).

Kartais labai padeda net menkiausias nuolankumas.

Išdidumo kaina

Dėl išdidumo galima ne tik ką nors prarasti — jis gali daug kainuoti. Yra dar ir kitoks išdidumas; graikų kalboje jis įvardijamas žodžiu hyʹbris arba hubris. Pasak helenisto Barklio, „hubris reiškia išdidumo bei žiaurumo samplaiką..., arogantišką panieką, kitų žeminimą“.

Apie vieną neabejotinai arogantišką žmogų kalbama Biblijoje. Tai buvo Amono karalius Hanūnas. Leidinyje „Rašto supratimas“ (anglų k.) rašoma: „Nahašas buvo maloningas Dovydui, todėl šis jam mirus siuntė pasiuntinius paguosti jo sūnų Hanūną. Tačiau Hanūną jo kunigaikščiai įtikino, jog tai tik klastingas būdas išžvalgyti miestą, todėl jis pažemino Dovydo tarnus — nuskuto po pusę barzdos, nukirpo po pusę drabužių iki juosmens ir išsiuntė.“a Minėtasis Barklis rašo: „Tokį elgesį galima pavadinti žodžiu hubris. Tai buvo ir įžeidimas, ir smurtas, ir viešos patyčios“ (2 Samuelio 10:1-5).

Taip, išdidus žmogus gali elgtis įžūliai su kitais, įžeidinėti, žeminti. Jam patinka šaltai beširdiškai užgaulioti kitą, o vėliau džiaugtis, kad tam žmogui nepatogu ir gėda. Tačiau asmuo, žeminantis kitą žmogų bei žlugdantis jo savigarbą, kenkia ir sau. Jis praranda draugus ir, galimas dalykas, įsigyja priešų.

Kaip gali tikrasis krikščionis būti toks užgaulingai išdidus, jei jo Mokytojas liepė ‛mylėti artimą kaip save patį’? (Mato 7:12; 22:39) Tai būtų tiesiog priešinga viskam, ką remia Dievas bei Kristus. Štai kokia svarbi Barklio mintis: „Arogancija (hubris) yra toks žmogaus išdidumas, kai jis ignoruoja Dievą.“ Kaip tik toks žmogus sako: „Nėra Dievo“ (Psalmių 13:1). Psalmių 10:4a (Brb red.), 4b (NTP) sakoma: „Nedorėlis išdidžiu veidu neieško Dievo. ‛Nėra Dievo’ — tai visos jo mintys.“ Toks išdidumas, arba pasipūtimas, atitolina žmogų ne tik nuo draugų bei giminių, bet ir nuo Dievo. Kokią didelę kainą tenka mokėti!

Neleisk išdidumui sugadinti tavęs

Išdidumas gali turėti daug atmainų: jis gali kilti dėl nacionalizmo, rasizmo, klasių bei kastų skirtumų, išsilavinimo, turto, prestižo ir turimos valdžios. Šiaip ar taip, išdidumas lengvai gali užvaldyti tave ir sugadinti tavo asmenybę.

Yra žmonių, kurie atrodo kuklūs su viršininkais arba net su bendraamžiais. Tačiau kas atsitinka, kai toks tariamai nuolankus žmogus gauna valdžią? Jis netikėtai tampa despotu ir savo pavaldinių gyvenimą padaro apgailėtiną! Taip yra ir su kai kuriais žmonėmis, kai jie užsivelka uniformą arba įsisega valdžios ženklą. Net valdininkai gali išdidžiai elgtis su žmonėmis manydami, jog šie turi jiems tarnauti, o ne priešingai. Išdidumas gali paversti tave šiurkščiu, bejausmiu žmogumi; nuolankumas daro tave švelnų.

Jėzus galėjo būti išdidus ir griežtas su savo mokiniais. Jis buvo tobulas žmogus, Dievo Sūnus, o jo pasekėjai — netobuli, impulsyvūs. Tačiau kokį kvietimą išgirdo jo klausytojai? „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28-30).

Ar visada stengiamės sekti Jėzaus pavyzdžiu? O gal esame šiurkštūs, nepalenkiami, despotiški, negailestingi, išdidūs? Kaip ir Jėzus, stenkimės atgaivinti, o ne prislėgti. Neleisk, kad tave sugadintų išdidumas.

Savigarba, bet ne puikybė

Skirtingai nuo išdidumo, derama bei teisėta savigarba yra gera savybė. Savigarba — tai gerbti save. Tai reiškia paisyti kitų nuomonės apie tave. Tu rūpiniesi savo išvaizda ir reputacija. Teisinga yra patarlė: „Pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, koks tu esi.“ Jei tau patinka bendrauti su apsileidėliais, tinginiais, neišsiauklėjusiais arba ciniškais žmonėmis, pats gali pasidaryti toks. Tu perimsi jų pažiūras ir prarasi savigarbą.

Žinoma, yra kitas kraštutinumas — išdidumas, vedantis į puikybę arba pasipūtimą. Jėzaus dienomis Rašto aiškintojai bei fariziejai didžiavosi tradicijomis ir savo šventeiviška išvaizda. Todėl Jėzus perspėjo: „Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‛rabi’“ (Mato 23:5-7).

Tad visada reikia būti nuosaikiam. Be to, nepamiršk: Jehova mato širdį, o ne vien išorę (1 Samuelio 16:7; Jeremijo 17:10). Jei manai esąs teisus, nereiškia, jog laikaisi Dievo teisumo. Apsvarstykime, kaip galime ugdytis tikrąjį nuolankumą, kad nereikėtų mokėti didelės kainos už išdidumą.

[Išnaša]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Parodęs truputį nuolankumo, Naamanas daug laimėjo