Mūsų kova už teisę skelbti
Papasakojo Gracija Marš
Prieš keletą metų docentė Niuton, tuomet dirbusi Hantingtono koledže Montgomeryje (Alabama), kalbėjosi su manimi apie tai, kas atsitiko daugiau kaip prieš 50 metų. 1946-aisiais bylą dėl mano, kaip Jehovos Liudytojos, veiklos nagrinėjo Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas. Docentės Niuton domėjimasis anais įvykiais sukėlė man daug prisiminimų. Leiskite pradėti nuo vaikystės.
GIMIAU 1906-aisiais Rendolfe (Alabama, JAV), esu ketvirtos kartos Biblijos Tyrinėtoja (tada taip buvo vadinami Jehovos Liudytojai). Mano prosenelis Lujis Voldropas bei senelis Simas Voldropas buvo pakrikštyti kaip Biblijos Tyrinėtojai XIX amžiaus pabaigoje.
Simo Voldropo sūnus Džozefas buvo mano tėvas. Merginai, vardu Bela, Džozefas davė brošiūrą, demaskuojančią bažnyčios mokymą apie pragaro ugnį, ir padarė jai įspūdį. Bela buvo taip sužavėta tuo, ką perskaitė, kad davė brošiūrą savo tėvui; šis irgi susidomėjo. Vėliau Džozefas vedė Belą ir jie susilaukė šešių vaikų. Aš buvau antroji pagal amžių.
Kas vakarą tėvas suburdavo šeimą aplink židinį ir garsiai skaitydavo iš Biblijos bei Sargybos bokšto žurnalo. Kai baigdavo skaityti, mes visi suklaupdavome ir tėvas nuoširdžiai melsdavosi. Kiekvieną savaitę keliaudavome kelias mylias arklių traukiamu vežimu į senelio Simo namus susitikti su kitais Biblijos Tyrinėtojais.
Mokykloje bendraklasiai dažnai pašiepdavo mus, vadindami raselistais. Tai nebuvo įžeidimas, kaip jie manė, nes aš labai gerbiau Čarlsą Teizą Raselą, pirmąjį Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidentą. Kaip aš buvau sujaudinta iš tikrųjų matydama jį asamblėjoje Birmingame (Alabama) 1914 metais! Vis dar prisimenu jį stovintį ant pakylos ir pristatantį filmą, pavadintą „Kūrimo fotodrama“.
1920-aisiais mūsų šeima persikėlė į Robertsdeilą, nedidelį miestelį į rytus nuo Mobailio (Alabama). Dar po penkerių metų ištekėjau už Herberto Maršo. Mudu persikėlėme į Čikagą (Ilinojus) ir greit mums gimė sūnus Džozefas Haroldas. Deja, aš nutolau nuo savo vaikystės tikėjimo; bet jis vis dar glūdėjo mano širdyje.
Pasirenku Biblijos tiesą
Vieną 1930 metų dieną buvau sukrėsta, kai pamačiau mūsų šeimininką nustumiantį Biblijos Tyrinėtoją nuo laiptų. Tai įsiutino mane ir aš pasakiau šeimininkui, ką manau apie jo elgesį. Jis pareiškė, kad jeigu aš pasikviesiu šį žmogų į savo butą, tai mes su vyru čia ilgiau nebegyvensime. Kaip ir galima buvo tikėtis, aš tuoj pat pakviečiau Biblijos Tyrinėtoją išgerti puodelį arbatos.
Kitą sekmadienį mes su vyru apsilankėme Biblijos Tyrinėtojų sueigoje; mums buvo malonu susitikti su Džozefu F. Rezerfordu, po Raselo mirties tapusiu Sargybos bokšto bendrijos prezidentu. Tuo metu Rezerfordas kaip tik lankėsi Čikagoje. Šie įvykiai paskatino mane vėl tapti veiklia krikščioniškoje tarnyboje. Netrukus po to sugrįžome atgal į Robertsdeilą (Alabama).
1937 metais kongrese Kolambe (Ohajas) nusprendžiau tapti pioniere (taip vadinami visalaikiai Jehovos tarnai). Laikui bėgant mano vyras Herbertas pasikrikštijo ir netrukus pradėjo tarnauti pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju Robertsdeilo susirinkime. Mūsų sūnus Haroldas dažnai lydėdavo mane tarnyboje po namus.
1941-aisiais buvau pakviesta tarnauti specialiąja pioniere Brukheivene (Misisipė). Mano partnerė buvo krikščionė sesuo iš Naujojo Orleano Violeta Baben. Mes priėmėme kvietimą; pasiėmusios savo gyvenamąją priekabą bei vaikus išvykome į Brukheiveną. Mūsų vyrai turėjo prie mūsų prisidėti vėliau.
Iš pradžių mums sekėsi tarnyboje, ir Violetos dukra bei Haroldas sėkmingai mokėsi mokykloje. Tačiau po to, kai japonai 1941-ųjų gruodį bombardavo Perl Harborą ir Jungtinės Valstijos paskelbė karą, reakcija į mūsų darbą smarkiai pasikeitė. Vyravo superpatriotizmo dvasia ir sąmokslo baimė. Kadangi laikėmės politinio neutraliteto, žmonės įtariai žiūrėjo į mus, net apkaltindavo esant vokiečių šnipais.
Haroldas buvo pašalintas iš mokyklos, nes atsisakė dalyvauti vėliavos pagerbimo ceremonijoje. Jo mokytoja pasakė man, kad Haroldas nuovokus ir gerų manierų, bet direktorius mano, jog nepagerbdamas vėliavos jis parodė blogą pavyzdį. Mokyklų inspektorius buvo taip sukrėstas vadovo ir mokyklos tarybos sprendimo, kad atsistatydino bei pasiūlė sumokėti už Haroldo mokslą privačioje mokykloje!
Kasdien grėsė įtūžusios gaujos puolimas. Kartą policininkai išstūmė mus iš vienos moters namų tarpdurio, sudaužė į medį mūsų patefonus, sulaužė Biblijos paskaitų plokšteles, suplėšė į skutus mūsų Biblijas bei literatūrą ir galiausiai padegė viską, ką buvo konfiskavę. Jie liepė mums iki vakaro išvykti iš miesto — antraip gauja mus išvys. Skubiai parašėme pareiškimus ir įteikėme tiesiai į rankas to miesto pareigūnams, prašydamos apginti. Bet jie atsisakė suteikti pagalbą. Aš net paskambinau į Federalinį tyrimų biurą Džeksone (Misisipė) ir paprašiau padėti. Jie irgi patarė išvykti iš miesto.
Tą naktį beveik šimtas įpykusių vyrų apsupo mūsų gyvenamąją priekabą. Mes buvome tik dvi moterys su savo vaikais. Užsirakinome duris, išjungėme šviesas ir karštai meldėmės Jehovai. Galų gale minia išsiskirstė, nepadariusi mums nieko blogo.
Dėl tų įvykių Herbertas nusprendė tuoj pat prisidėti prie mūsų Brukheivene. Haroldą nusiuntėme atgal pas senelius į Robertsdeilą, kur vietinės mokyklos vadovas patikino mus, kad jis gaus išsilavinimą. Kai sugrįžome į Brukheiveną, gyvenamąją priekabą radome nusiaubtą, o ant sienos viduje buvo prismeigtas mūsų arešto orderis. Nepaisydami šio pasipriešinimo, likome tvirti ir tęsėme savo tarnybą.
Areštas ir blogas elgesys
1942-ųjų vasarį mudu su Herbertu buvome areštuoti, kai mažame kukliame namelyje vedėme Biblijos studijas. To namo šeimininkas buvo taip supykdytas elgesio su mumis, kad stvėrė nuo sienos šautuvą ir grasino nušausiąs policininką! Mes buvome apkaltinti neteisėtu įsibrovimu ir kitą dieną surengtame teismo procese pripažinti kaltais.
11-ai dienų buvome uždaryti į purviną, šaltą kamerą. Čia mus aplankė vietinis baptistų pastorius ir bandė įtikinti, kad jis pasinaudos savo įtaka mus išlaisvinti, jei sutiksime išvykti iš miesto. Įvertinome tai kaip ironiją, nes visų pirma mes čia patekome dėl jo įtakos.
Vienas mūsų kameros kampas anksčiau buvo naudojamas kaip tualetas. Buvo pilna blakių. Maistą patiekdavo ant nešvarių, neplautų skardinių keptuvių. Dėl tokių sąlygų aš apsirgau plaučių uždegimu. Mane apžiūrėti buvo pakviestas gydytojas ir mus išleido. Tą naktį gauja vėl pasirodė prie mūsų gyvenamosios priekabos, todėl išvykome namo į Robertsdeilą laukti teismo.
Teismas
Kad paremtų už areštą atsakingą pastorių, į mūsų teismą Brukheivene atvyko baptistai iš visos valstijos. Tai paskatino mane parašyti laišką savo svainiui Oskarui Skuglendui, įsitikinusiam baptistų diakonui. Laiškas buvo karštas ir nelabai taktiškas. Tačiau tai, kaip buvo elgiamasi su manimi ir ką parašiau, paveikė Oskarą: per trumpą laiką jis tapo atsidavusiu Jehovos Liudytoju.
Mūsų advokatai, Jehovos Liudytojai G. K. Klarkas ir Viktoras Blekvelas, buvo įsitikinę, kad Brukheivene mes negalime tikėtis bešališko teismo. Taigi jie nusprendė protestuoti teisme pateikiamus kaltinimus. Kaskart kai tik ieškovas praverdavo burną, vienas iš mūsų advokatų protestuodavo. Jie darė tai mažiausiai 50 kartų. Galų gale teisėjas nutraukė visus kaltinimus.
Naujas paskyrimas skelbti
Pailsėjusi ir atgavusi sveikatą, toliau pionierišką tarnybą tęsiau su savo sūnumi Haroldu. 1943-aisiais mus paskyrė arčiau namų į Vislerį ir Čikesą, nedideles gyvenvietes netoli Mobailio (Alabama). Tikėjausi, kad šios naujos teritorijos bus ne tokios pavojingos, nes JAV Aukščiausiasis Teismas ką tik buvo paskelbęs nemažai nuosprendžių, palankių Jehovos Liudytojams, ir viešoji nuomonė apie mūsų darbą ėmė gerėti.
Netrukus Visleryje turėjome grupę studijuojančiųjų Bibliją ir mums reikėjo vietos sueigoms. Kiekvienas, kas galėjo pakelti plaktuką, dirbo mūsų nedidelės Karalystės salės statyboje, ir mūsų pirmojoje sueigoje dalyvavo 16 žmonių. Tačiau Čikese buvo visai kitokia padėtis, nes tas miestelis priklausė bendrovei — Golfo laivų statybos korporacijai. Nepaisant to, jis buvo panašus į bet kurį kitą miestelį: su savo verslo rajonu, pašto skyriumi ir prekybos centru.
Vieną 1943 metų gruodžio mėnesio dieną, kai mudvi, aš ir kita pionierė Ailyn Stefens, siūlėme naujausius mūsų biblinius žurnalus praeiviams, įgaliotinis Čathamas pasakė mums, kad neturime teisės skelbti, nes esame privačioje teritorijoje. Paaiškinome, jog neprekiaujame; mūsų darbas yra religinio pobūdžio ir jį gina pirmoji JAV konstitucijos pataisa.
Vėl areštai ir įkalinimai
Kitą savaitę mudvi su Ailyn susitikome su E. B. Piblesu, Golfo laivų statyklos viceprezidentu, ir paaiškinome apie savo religinės veiklos svarbą. Jis perspėjo mus, kad Čikese Jehovos Liudytojų veikla nebus leidžiama. Paaiškinome, kad žmonės mus mielai priima savo namuose. Ar jis gali uždrausti jiems tyrinėti Bibliją? Jis pasipriešino ir pagrasino įmesiąs mus į kalėjimą už neteisėtą įsibrovimą.
Aš vis apsilankydavau Čikese ir kaskart būdavau areštuojama. Bet kiekvieną kartą mane paleisdavo už užstatą. Galų gale pradėta reikalauti labai didelio užstato, ir aš turėdavau kalėjime praleisti vis daugiau laiko, kol mes surinkdavome reikiamą sumą. Kalėjime buvo antisanitarinės sąlygos: tualetas neįrengtas, purvinas čiužinys be paklodės, antklodė nešvari. Dėl to mano sveikata vėl pablogėjo.
1944-ųjų sausio 27 d. kartu buvo svarstoma 1943 m. gruodžio 24 d. areštuotų šešių Liudytojų byla, ir savo parodymais turėjau atstovauti visiems kaltinamiesiems. Nors teismo procesas atskleidė aiškią Jehovos Liudytojų diskriminaciją, buvau apkaltinta. Mes pateikėme apeliaciją dėl nuosprendžio.
1945-ųjų sausio 15 d. apeliacinis teismas paskelbė savo sprendimą: buvau kalta dėl įsibrovimo. Be to, Alabamos Aukščiausiasis Teismas atsisakė svarstyti mano bylą. 1945 metų gegužės 3-iąją Heidenas Kavingtonas, Jehovos Liudytojas, drąsus ir energingas advokatas, JAV Aukščiausiajam Teismui įteikė peticiją dėl apeliacijos.
Laukdamos Aukščiausiojo Teismo sprendimo mudvi su Ailyn patraukėme į teismą savo kaltintojus, E. B. Piblesą bei jo sąjungininkus šerifo skyriuje, — iškėlėme civilinį ieškinį dėl nuostolių. Mūsų kaltintojai bandė pakeisti kaltinimus, kuriuos jie buvo metę mums — vietoj neteisėto įsibrovimo nurodyti kliudymą eismui, bet aš iš kalėjimo buvau slapta išsinešusi įgaliotinio Čathamo pasirašytą dokumentą, kaltinantį mus neteisėtu įsibrovimu. Kai šis įrodymas buvo pateiktas teisme, šerifas Haulkumas pašoko ir vos neprarijo savo cigaro! 1945-ųjų vasarį teismo procesas pasibaigė tuo, kad prisiekusieji pateko į aklavietę.
Aukščiausiojo Teismo sprendimai
Aukščiausiasis Teismas susidomėjo mano byla, nes įsibrovimas į privačias valdas atskleidė naują religijos laisvės klausimo aspektą. Kavingtonas įrodė, kad Čikeso nuostatai pažeidžia ne tik kaltinamųjų, bet ir visos visuomenės laisves.
1946-ųjų sausio 7 dieną JAV Aukščiausiasis Teismas atšaukė žemesniojo teismo sprendimą ir paskelbė mums palankų istorinį nuosprendį. Teisėjas Blekas perskaitė jį; jame buvo tokie žodžiai: „Kadangi [Alabamos] valstija apeliantei [Gracijai Marš] dėl sumanymo platinti religinę literatūrą bendrovei priklausančiame mieste bandė paskirti kriminalinę bausmę, byla yra niekinė.“
Grumtynės tęsiasi
Galiausiai mudu su Herbertu apsigyvenome Ferhoupe (Alabama) ir per visus tuos metus toliau dirbome Karalystės darbą. Herbertas mirė 1981 metais, bet man liko daug puikių prisiminimų iš drauge pragyventų metų. Mano sūnus Haroldas vėliau nustojo tarnauti Jehovai ir greit po to 1984 metais mirė. Tai buvo viena didžiausių širdgėlų mano gyvenime.
Tačiau esu dėkinga, kad Haroldas su žmona Elze dovanojo man tris nuostabias anūkėles, ir dabar turiu proanūkių, kurie yra krikštyti Liudytojai. Trys mano seserys — Margaret, Elen Džou bei Kristel dar gyvos ir ištikimai tebetarnauja Jehovai. Kristel ištekėjo už Laimano Svinglo, Jehovos Liudytojų Vadovaujančiosios korporacijos nario. Jie gyvena Jehovos Liudytojų pasauliniame biure Brukline (Niujorkas). Nors kelerius paskutinius metus Kristel turėjo didelių sveikatos problemų, ji išliko man puikiu pavyzdžiu bei padrąsinimo šaltiniu.
Per daugiau kaip 90 metų išmokau niekada nebijoti to, ką man gali padaryti žmogus, nes Jehova stipresnis už bet kurį šerifą, bet kurį teisėją, bet kurį žmogų. Kai apmąstau praėjusius įvykius, labai vertinu tai, kad drauge su kitais turėjau privilegiją ‛ginti ir [„teisiškai“, NW] įtvirtinti Evangeliją’! (Filipiečiams 1:7, Brb red.)
[Rėmelis 22 puslapyje]
Apsiginklavę Konstitucija
1995-aisiais Merlena Oven Niuton parašė knygą Armed With the Constitution (Apsiginklavę Konstitucija), kurioje dokumentine medžiaga patvirtinamas Jehovos Liudytojų vaidmuo, — kaip jie padėjo išaiškinti JAV Konstitucijos pirmosios pataisos taikymą. Tuo metu ponia Niuton buvo istorijos ir politinių mokslų docentė Hantingtono koledže Montgomeryje (Alabama). Jos knygoje, pagrįstoje kruopščiais tyrimais bei dokumentais, apžvelgiamos dvi Alabamos teismo bylos, kurios palaipsniui pasiekė JAV Aukščiausiąjį Teismą.
Vienoje šių Aukščiausiojo Teismo bylų dalyvavo Gracija Marš, kurios pasakojimas pateiktas gretimame straipsnyje. Kita byla — Džounsai prieš Opelikos miestą — susijusi su teise skleisti religines pažiūras platinant literatūrą. Juodaodžių sutuoktinių pora, Raskas ir Telma Džounsai, buvo visalaikiai tarnai, Jehovos Liudytojai.
Rengdama savo knygą, docentė Niuton naudojosi to meto periodiniais leidiniais, teismo posėdžių protokolais, Liudytojų atsiminimais bei laiškais, Liudytojų paskelbta medžiaga ir kalbėjosi su jais pačiais, taip pat moksliškai tyrinėjo Liudytojų veiklą. Knygoje Armed With the Constitution kaltinamųjų, advokatų bei teisėjų minimos įdomios detalės ir asmeniniai apmąstymai atvėrė visuomenei dalį Jehovos Liudytojų teisinės istorijos.
[Iliustracija 20 puslapyje]
Su savo seneliu Simu Voldropu
[Iliustracija 23 puslapyje]
Gracija Marš dabar