Biblijos požiūris
Ar celibatas privalomas krikščionims tarnams?
CELIBATAS, tiesą sakant, yra viengungiavimas. Tačiau, pagal enciklopediją The New Encyclopædia Britannica, šis žodis „paprastai vartojamas turint omenyje viengungystę oficialių religijos atstovų, specialistų ar religijai atsidavusių asmenų“. Terminas „celibatas“ liečia „tuos, kurių viengungiavimas yra vaisius šventos priesaikos, išsižadėjimo arba įsitikinimo, kad tai asmeniui labiau pageidautina dėl jo religinių pažiūrų ar religinio uolumo laipsnio“.
Jau iš anksčiau gerai žinomos religijos yra nustačiusios privalomą celibatą savo tarnams. Tačiau nė vienoje krikščioniškoje religijoje celibatas netapo tokiu išskirtiniu bruožu kaip katalikybėje. Dabar dėl katalikų celibato itin daug diskutuojama. Žurnale The Wilson Quarterly pažymima, kad „pastaraisiais dešimtmečiais po daugelio atliktų tyrinėjimų prieita prie išvados, jog privalomas celibatas, nuo XII šimtmečio įsigaliojęs reikalavimas katalikų kunigams, sudaro daugiausia sunkumų, bažnyčiai norint papildyti bei išlaikyti kunigų gretas“. Pasak sociologo Ričardo A. Šoenherio, „nenuginčijami istoriniai faktai bei socialiniai pokyčiai atsigręžia prieš idėją, kad katalikų dvasininkais gali būti tik prisilaikantys celibato vyrai“. Koks Biblijos požiūris į celibatą?
Santuoka ar viengungystė?
Per visą istoriją nesuskaičiuojama daugybė vyrų bei moterų iš įvairių religinių grupių pasirinkdavo viengungišką gyvenimą. Kodėl? Daugeliu atvejų dėl to, jog buvo įsitikinę, kad kūniški, materialūs dalykai — tai „blogio buveinė“. Taip atsirado filosofinė samprata, kad dvasinis tyrumas įmanomas tik visiškai susilaikant nuo lytinio gyvenimo. Tačiau toks nėra Biblijos požiūris. Biblijoje santuoka vaizduojama kaip neturinti nieko bendra su nuodėme, šventa Dievo dovana. Pasakojimas apie sukūrimą Pradžios knygoje aiškiai apibūdina santuoką kaip tai, kas „gera“ Dievo akyse ir, žinoma, ne kaip kliūtį dvasiškai tyriems santykiams su Dievu (Pradžios 1:26-28, 31; 2:18, 22-24; taip pat žiūrėk Patarlių 5:15-19).
Apaštalas Petras bei kiti ištikimi Dievo tarnai, turėję atsakingas pareigas pirmųjų krikščionių susirinkime, buvo vedę vyrai (Mato 8:14; Apaštalų darbai 18:2; 21:8, 9; 1 Korintiečiams 9:5). Tai nušviečia apaštalo Pauliaus nurodymai Timotiejui apie susirinkimo vyresniųjų, arba „vyskupų“, paskyrimą. Jis rašo: „Vyskupas turi būti nepriekaištingas, vienos žmonos vyras“ (kursyvas mūsų; 1 Timotiejui 3:2, Revised Standard Version, išleista katalikų). Atkreipk dėmesį, jog nėra jokios užuominos, kad „vyskupui“ netinka būti susituokusiam. Paulius tik nurodė, kad „vyskupui“ negalima daugpatystė; jei jis susituokęs, — turės tik vieną žmoną. Iš tikrųjų Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje Cyclopedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature padaroma išvada: „Jokia N[aujojo] T[estamento] ištrauka negali būti aiškinama kaip evangelijoje duotas nurodymas, draudžiantis dvasininkams tuoktis.“
Nors Biblijoje labai gerbiama santuoka, joje tikrai nesmerkiama viengungystė, jei ji pasirinkta laisva valia. Biblija rekomenduoja ją kaip kai kuriems pageidautiną gyvenimo būdą (1 Korintiečiams 7:7, 8). Jėzus Kristus pasakė, kad kai kurie vyrai bei moterys apgalvotai pasirenka viengungystę (Mato 19:12). Kodėl? Ne dėl to, jog santuokai būdinga kažkas nepadoraus, kas kliudytų jų dvasiniam augimui. Jie renkasi šį kelią, kad tiesiog galėtų sutelkti savo pastangas vykdyti Dievo valią, suprasdami laikmečio svarbą.
Kas lėmė privalomą celibatą
Tačiau po Kristaus laikų, slenkant amžiams, aplinkybės keitėsi. Per tris pirmuosius mūsų eros šimtmečius „buvo ir vedusių, ir nevedusių tarnų“, aiškina Dovydas Raisas, dominikonas, palikęs kunigystę, kad galėtų susituokti. Paskui tariamieji krikščionys pasidavė įtakai to, ką vienas religinis rašytojas apibūdino kaip „graikiškųjų bei biblinių idėjų samplaiką“, iškreipusią požiūrį į lytį ir santuoką.
Žinoma, kai kurie vis tiek liko viengungiai, kad tik „turėtų visišką laisvę atsidėti Dievo karalystės darbui“. Tačiau kitus labiau skatino pagoniškos filosofijos. The New Encyclopædia Britannica sakoma: „Įsitikinimas, kad lytiniai santykiai suteršia ir yra nesuderinami su šventumu, [tariamųjų krikščionių bažnyčioje] pasirodė pats veiksmingiausias motyvas įvesti celibatą.“
Ketvirtajame amžiuje, kaip sako Raisas, bažnyčia „uždraudė vedusiems kunigams turėti lytinių santykių naktį prieš komunijos dalijimą“. Bažnyčia įvedė kasdieninę komuniją, vadinasi, kunigai nuolat turėjo susilaikyti nuo lytinių santykių. Laikui bėgant santuokos kunigams buvo visiškai uždraustos. Taip celibatas tapo privalomas kiekvienam, norinčiam būti bažnyčios tarnu.
Apaštalas Paulius perspėjo kaip tik dėl tokios įvykių eigos. Jis rašė: „Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams, ... draudžiantiems tuoktis“ (1 Timotiejui 4:1, 3, Brb red.).
„Išmintis pasiteisina savo darbais“, — sakė Jėzus Kristus (Mato 11:19). Nukrypimo nuo Dievo normų neišmintingumas matomas iš veiksmų arba jų pasekmių. Rašytojas Deividas Raisas apklausė daugybę viso pasaulio kunigų dėl privalomo celibato. Nemažai jų pasakė: „Lieki kunigu, stengiesi kiek galėdamas padėti žmonėms ir diskretiškai naudojiesi tuo, kad žavios moterys yra pačios pasiruošusios atsiduoti.“
Remdamasis Mato 7:20, Raisas teigia: „‛Pažinsite juos iš vaisių’, — sakė Jėzus.“ Paskui jis pareiškia nuomonę apie tragediją, kuri kyla iš priverstinio celibato: „Privalomo celibato vaisiai yra tie tūkstančiai vyrų, gyvenančių veidmainišką gyvenimą, tūkstančiai moterų, kurių gyvenimas sugriautas, tūkstančiai vaikų, kuriuos atstūmė jų įšventinti tėvai, jau nekalbant apie tą emocinę žalą, kurią patiria patys kunigai.“
Garbinga santuoka yra Dievo dovana. Priverstinis celibatas luošina dvasiškai. Kita vertus, laisva valia pasirinkta viengungystė, nors ir nėra būtina šventumui ar išgelbėjimui, kai kam pasirodo esanti gyvenimo būdas, teikiąs pasitenkinimą, padedąs dvasiškai turtėti (Mato 19:12).
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]
Life