Nanto ediktas. Ar tai — tolerancijos laidas?

„ŠIS dalykas mane neapsakomai žeidžia“, — protestavo popiežius Klemensas VIII 1598 metais, sužinojęs, jog Prancūzijos karalius Henrikas IV patvirtino Nanto ediktą. Praėjus keturiems šimtams metų, ediktas ne tik nebekelia pagiežos bei priešiškumo, bet ir minimas kaip tolerancijos veiksmas; jo patvirtinimas — vienas iš svarbiausių žingsnių laiduojant religijos laisvę visiems. Kas buvo tas Nanto ediktas? Ar iš tikrųjų jis buvo tolerancijos laidas? Ko galime iš jo pasimokyti šiandien?

Karo draskoma Europa

Šešioliktojo amžiaus Europa pasižymėjo tolerancijos stoka ir kruvinais religiniais karais. Vienas istorikas pažymi: „Dar niekada iki XVI amžiaus Kristaus mokymas ‛mylėti vienas kitą’ nebuvo taip išjuoktas jo pasekėjų.“ Kai kuriose šalyse, kaip antai Ispanijoje ir Anglijoje, religinės mažumos buvo negailestingai persekiojamos. Kitose, pavyzdžiui, Vokietijoje buvo pritaikomas principas „Cuius regio, eius religio“, reiškiantis, jog kiekvienos šalies religiją nustato jos valdovas. Tie, kurie nesutikdavo su valdovo parinkta religija, būdavo priversti palikti šalį. Karo buvo vengiama atribojant vieną religiją nuo kitos, beveik neleidžiant joms egzistuoti drauge.

Prancūzija pasirinko kitokį kelią. Pagal geografinę padėtį ji buvo tarp protestantiškosios šiaurės Europos ir katalikiškosios pietų Europos. XVI amžiaus viduryje šioje katalikiškoje šalyje protestantai buvo tapę mažuma. Daugelis religinių karų išryškino tą pasidalijimą.a Dážnos taikos derybos, arba vadinamieji ‛taikos ir saugumo ediktai’, nepadėjo sutaikyti religijų. Kodėl Prancūzija, užuot pasielgusi kaip ir jos kaimynai Europoje, pasirinko tolerancijos kelią?

Taikos politika

Nepaisant visuotinio nepakantumo, paplito idėja, jog taika ir religinis susiskaldymas nebūtinai nesuderinami. Apskritai kalbant, tuo metu religijos klausimas buvo neatskiriamas nuo pilietinės ištikimybės. Ar buvo įmanoma būti prancūzu ir nepriklausyti Katalikų Bažnyčiai? Kai kas, matyt, manė, jog įmanoma. 1562 metais prancūzų valstybininkas Mišelis de Lospitalis rašė: „Pilietybės nenustoja net tas, kas atskirtas nuo bažnyčios.“ Panašiai įrodinėjo Katalikų frakcija, žinoma kaip Les Politiques (Politiniai).

Nesėkmingose taikos sutartyse, pasirašytose Prancūzijoje, buvo puoselėjamos kai kurios iš šių naujų idėjų. Be to, jose buvo iškelta mintis, jog, norint kurti ateitį, reikia pamiršti praeitį. Pavyzdžiui, 1573 metų Bolonijos edikte sakoma: „Leiskime viskam, kas įvyko, ... nueiti užmarštin, tarytum to nebūtų buvę.“

Prancūzija turėjo ką užmiršti. Prieš Henrikui IV tampant karaliumi 1589-aisiais, pati ilgiausia taikos sutartis buvo trukusi tik aštuonerius metus. Prancūzija kentėjo ir ekonominiu, ir socialiniu atžvilgiu. Labai trūko vidinio stabilumo. Henrikui IV buvo žinomos vienokios bei kitokios religinės ir politinės pažiūros. Jis ne kartą svyravo tarp protestantizmo ir katalikybės. Pasiekęs taiką su Ispanija 1597 metais ir galiausiai 1598 metais numalšinęs bruzdėjimus šalies viduje, jis buvo pasirengęs primesti taikos sutartį tiek katalikams, tiek protestantams. 1598-aisiais, kai Prancūzija jau buvo iškentusi daugiau kaip 30-ies metų religinį karą, karalius Henrikas IV pasirašė Nanto ediktą.

„Teisių deklaracija prancūzišku stiliumi“

Karaliaus Henriko pasirašytasis Nanto ediktas buvo sudarytas iš keturių pagrindinių įstatymų, įskaitant svarbiausiąjį, susidedantį iš 92 ar 95 straipsnių ir 56 slaptų, arba „ypatingų“, punktų, nagrinėjančių protestantų teises bei pareigas. Jo pagrindą sudarė ankstesnės taikos sutartys — iš jų buvo paimti du trečdaliai straipsnių. Tačiau šis ediktas buvo rengiamas ilgai, — kitaip negu ankstesnės sutartys. Neįprastai ilgas jo rengimas paaiškinamas tuo, jog iki smulkmenų buvo ieškoma sprendimų, stengiantis parodyti, kad einama į kompromisą. Kokios buvo kai kurios juo suteiktos teisės?

Ediktu Prancūzijos protestantams buvo garantuojama visiška sąžinės laisvė. Be to, jiems buvo suteiktas gerbtinõs mažumõs, turinčios teises bei privilegijas, statusas. Vienas iš slaptųjų punktų net garantavo jiems apsaugą nuo inkvizicijos išvykus į užsienį. Jiems dar buvo suteiktas toks pat visuomeninis statusas kaip ir katalikams, tad jie galėjo stoti į valstybinę tarnybą. Tačiau ar ediktas iš tikrųjų buvo tolerancijos laidas?

Kiek ediktas tolerantiškas?

Turint omenyje religinių mažumų padėtį kitose šalyse, Nanto ediktas buvo „nepaprastos politinės išminties dokumentas“, — sako istorikė Elizabeta Labrus. Henrikas labiausiai troško susigrąžinti protestantus į katalikų tikėjimą. Tuo laiku religijų sambūvis buvo kompromisas — vienintelė išeitis, kad, pasak Henriko, „visi mūsų pavaldiniai galėtų melstis ir garbinti Dievą“.

Iš tikrųjų ediktas globojo katalikybę, kuri buvo paskelbta viešpataujančia religija ir turėjo būti atkurta visoje karalystėje. Protestantai privalėjo mokėti katalikams dešimtinę ir laikytis katalikų švenčių bei santuokos suvaržymų. Jie galėjo garbinti tik nurodytose geografinėse vietovėse. Ediktas sprendė sambūvio klausimą vien tarp katalikų ir protestantų. Į kitas religines mažumas nebuvo atsižvelgta. Pavyzdžiui, 1610 metais iš Prancūzijos buvo ištremti musulmonai. Kodėl, nepaisant menkos jo tolerancijos, ediktas minimas šiandien?

Svarbūs padariniai

Tų laikų metraščiai edikto beveik nemini. Istorikai jį vadina „nepateisinusiu lūkesčių“. Tačiau dabar jis laikomas politinės diplomatijos šedevru. Edikte protestantizmas vadinamas ne erezija, o religija. Pripažinimas kitos religijos, be katalikybės, atvėrė kelią religiniam pliuralizmui. Pasak vieno istoriko, tai „nuslopino prancūzų fanatizmą, dėl kurio buvo persekiojami tiek protestantai, tiek katalikai“. Ediktas pripažino, jog religija nebuvo lemiamas lojalumo valstybei ar tautai veiksnys. Be to, pagrindu imtis teisinių veiksmų pradėta laikyti ne religiją, o nusikalstamą veiklą. Šios idėjos atspindėjo dar didesnes permainas.

Patvirtindamas ediktą karalius Henrikas labiausiai rūpinosi pilietine vienybe. Todėl edikte pilietinė vienybė nebegretinama su religine. „Tai pradėjo sekuliarizacijos procesą..., pripažinimą, jog tauta ir tikyba nebėra sinonimai“, — pastebėjo vienas istorikas. Nors Katalikų Bažnyčia turėjo šiokią tokią valdžią, valstybės galia buvo labai sustiprinta. Kilus konfliktui, arbitru turėdavo būti monarchas. Politiniai ar teisiniai religinių problemų sprendimai reiškė, jog politika kontroliuoja religiją. Dėl to vienas istorikas ediktą vadina „politinės galios triumfu prieš bažnyčią“. Kitas istorikas pasakė, jog ediktas „buvo palanki proga iškilti šiuolaikinei valstybei“.

Edikto svarba šiandien

Kai kuriomis Nanto edikte išdėstytomis mintimis vėliau pasinaudojo kitos vyriausybės. Laikui bėgant daugelis šalių iš naujo apibrėžė santykius tarp religijos ir politikos, naujai įtvirtindamos valstybės valdžią. Pagaliau (1905 m.) Prancūzija pasirinko visiško bažnyčios atskyrimo nuo valstybės kelią. Pasak žinomo istorijos bei sociologijos profesoriaus Žano Bobaro, šis nutarimas, stiprėjant nepakantumui, yra „geriausia apsauga mažumoms“. Kitos šalys, nors ir palaiko valstybinę religiją, suteikia išpažinimo laisvę ir savo konstitucijose garantuoja, jog su visomis religijomis bus elgiamasi vienodai.

Tačiau daugelis šiandien mano, jog dar galima kai ką pagerinti ginant religijos laisvę. „Nanto ediktas prisimenamas tik kartą per šimtmetį, o visą kitą laiką pažeidinėjamas“, — apgailestauja žurnalistas Alenas Diuamelis. Pavyzdžiui, kai kurie informuoti komentatoriai pamini nepakantumą kitatikiams, kai savavališkai visos religinės mažumos vadinamos „sektomis“. Kaip išmokti taikiai gyventi drauge, be išankstinės nuostatos, buvo svarbi pamoka; iš jos reikėjo pasimokyti prieš 400 metų. Bet ši pamoka tebėra svarbi ir šiandien.

Daug kas pakimba ant plauko

Kai valdžios savavališkai sprendžia, kokioms religijoms rodyti palankumą, kokioms ne, garbinimo laisvės nėra. Prancūzijoje kai kurios valdžios institucijos sutinka su Jehovos Liudytojų kaip religijos statusu, o tuo tarpu kitos jo nepripažįsta. Paradoksalu, kad pasaulietiška valstybė nustatinėja, kas yra religija, o kas ne. Šie veiksmai yra diskriminacija ir veda prie persekiojimo. Be to, „tai gali sukurti precedentą, galintį paplisti daugelyje šalių bei religinių bendrijų“, — sako Raimo Ilaskivis, Europos Parlamento narys. Štai kodėl teisės dėstytojas Žanas Markas Floranas prieina prie išvados: „Tai stiprus smūgis Prancūzijai ir laisvių įgyvendinimui. Man, kaip katalikui, tie dalykai iš tiesų kelia nerimą.“ Vis dėlto istorija gali pamokyti tuos, kurie to nori.

Paskutinėje Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos konferencijoje vienas kalbėtojas įtikinėjo, kad „vienas būdas paminėti Nanto ediktą yra pagalvoti apie religijų statusą mūsų laikais“. Iš tikrųjų geriausiai Nanto ediktą galima paminėti pasirūpinant, kad būtų apsaugota visų žmonių tikroji garbinimo laisvė!

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

Religijos laisvė Prancūzijoje šiandien

Praeities pamokos kartais pamirštamos. Įrodinėdamas Nanto edikto naudą, Henrikas IV pareiškė: „Daugiau neturės būti skirtumo tarp kataliko ir hugenoto.“ Žanas Markas Floranas, Paryžiaus XII universiteto vyresnysis teisės mokslų dėstytojas, prancūzų laikraštyje Le Figaro aiškina, jog šalyje nuo 1905 metų „pagal įstatymą visos religijos, tikėjimai ir sektos yra lygios“. Diskriminacija bei išankstinis nusistatymas turėtų būti praeities dalykai.

Keista, bet 1998-aisiais, kai Nanto ediktui sukanka keturi šimtai metų, matyt, yra pamiršta jo pamoka, kad religijos laisvė ir vienodas elgesys turi būti garantuotas visiems piliečiams. Jehovos Liudytojai, trečioji pagal dydį krikščionių religinė bendruomenė Prancūzijoje, čia jau beveik šimtmetį išpažįsta savo tikėjimą. Nepaisant to, Prancūzijos parlamento ataskaitoje paneigta, kad Jehovos Liudytojai yra įteisinti. Todėl kai kurie šalies valdininkai nuolat diskriminuoja Jehovos Liudytojus. Pavyzdžiui, kalbant apie vaikų globą, Prancūzijos teisininkai dažnai abejoja, ar tėvams, Jehovos Liudytojams, turėtų būti leidžiama globoti savo vaikus. Šios abejonės reiškiamos tik dėl tėvų religijos pasirinkimo. Be to, kai kurie įtėviai, būdami Jehovos Liudytojai, vis labiau rizikuoja netekti savo globotinių.

Pastaruoju metu Prancūzijos valdžia grasina apmokestinti įnašus, Jehovos Liudytojų aukojamus savo susirinkimams. Pasak nevyriausybinės „Žmogaus teisių be užtvarų“ organizacijos, tai — „pavojingas precedentas“, grubiai pažeidžiantis Europos žmogaus teisių teismo patvirtintas rezoliucijas. Iš tikrųjų Europos Sąjunga garantuoja religijos laisvę. Europos teismas yra daug kartų pripažinęs Jehovos Liudytojus kaip „žinomą religiją“, todėl dar sunkiau suprasti kai kurių Prancūzijos valdžios atstovų veiksmus.

Jehovos Liudytojai Prancūzijoje darbuojasi jau beveik šimtmetį

Viršuje dešinėje: Daugelyje Prancūzijos šeimų yra jau kelios Liudytojų kartos

Viršuje kairėje: Rubės susirinkimas 1913 metais

Apačioje kairėje: Liudytojai Prancūzijos šiaurėje 1922 metais

[Iliustracija 19 puslapyje]

Prancūzijos karalius Henrikas IV

[Šaltinio nuoroda]

© Cliché Bibliothèque Nationale de France, Paris