Hugenotų bėgimas į laisvę

„Karaliaus ir Karalienės vardu... Mes pareiškiame, kad visiems protestantams prancūzams, kurie ieškos sau prieglobsčio ir atkeliaus į Mūsų Karalystę, bus pasiūlyta ne tik Mūsų karališkoji apsauga... Bet Mes taip pat stengsimės visais prieinamais būdais bei priemonėmis remti, gelbėti ir padėti jiems, ... kad jų gyvenimas šioje Karalystėje būtų ramus ir nesunkus.“

TAI 1689 metų Vilhelmo ir Marijos, Anglijos karaliaus ir karalienės, pareiškimas. Tačiau kodėl protestantams prancūzams, vadinamiems hugenotais, reikėjo prieglobsčio bei apsaugos už Prancūzijos ribų? Kodėl šiandien mus domina maždaug 300 metų senumo istorija apie jų bėgimą iš Prancūzijos?

Šešioliktojo amžiaus Europą vargino religiniai karai bei ginčai. Šių neramumų neišvengė ir Prancūzija, kur vyko religiniai karai (1562—1598) tarp katalikų ir protestantų. Tačiau 1598 metais Prancūzijos karalius Henrikas IV pasirašė pakantumą įteisinantį Nanto ediktą; jis garantavo hugenotams tam tikrą religinę laisvę. Šis dviejų religijų pripažinimas buvo unikalus dalykas Europoje. Tai kuriam laikui nutraukė religinius karus, 30 metų alinusius Prancūziją XVI amžiuje.

Nanto ediktas turėjo būti „amžinas ir neatšaukiamas“, tačiau 1685 metais buvo panaikintas Fontenblò ediktu. Vėliau Prancūzų filosofas Volteras pavadino tą permainą „viena iš didžiausių Prancūzijos tragedijų“. Dėl to iškart maždaug 200000 hugenotų pabėgo į kitas šalis. Tačiau tos emigracijos pasekmės buvo ilgalaikės. Vis dėlto kodėl ankstesnis religinio pakantumo ediktas buvo panaikintas?

Pradinis priešiškumas

Nors oficialiai Nanto ediktas galiojo beveik 90 metų, bet, pasak vienos istorikės, jis jau buvo „bemirštąs, kai jį panaikino 1685 metais“. Iš tikrųjų ediktas neturėjo tvirto pamato. Nuo pat pradžių jis sukėlė „šaltąjį karą“ tarp katalikų dvasininkų ir jų vadinamų „R.P.R.“ (reformuota religija) išpažinėjų. Nuo Nanto edikto išleidimo 1598 metais iki maždaug 1630 metų priešiškumas jam pasireikšdavo viešuose debatuose tarp protestantų ir katalikų bei jų leidiniuose. Tačiau buvo ir daugiau nepakantumo aspektų.

Prancūzijos vyriausybė po savo 1621—1629 metų karų su protestantais bandė represijomis atversti juos į katalikybę. Tas puolimas ypač sustiprėjo valdant Liudvikui XIV — karaliui saulei. Dėl jo persekiotojiškos politikos ir buvo panaikintas Nanto ediktas.

Priespauda

Viena iš priespaudos rūšių — nuolatinis protestantų pilietinių teisių apkarpymas. Nuo 1657 iki 1685 metų buvo išleista maždaug 300 prieš hugenotus nukreiptų potvarkių, daugiausia pasiūlytų dvasininkų. Tie nuostatai žalojo kiekvieną jų gyvenimo sritį. Pavyzdžiui, hugenotai neturėjo teisės į daugelį profesijų, tokių kaip medicina, teisė ir net akušerija. Dėl pastarosios viena istorikė rašė: „Ar galima patikėti žmogaus gyvenimą eretikui, turinčiam tikslą suardyti esamą tvarką?“

Priespauda dar labiau sustiprėjo 1677 metais. Jei kuris nors hugenotas bandydavo atversti kataliką, turėdavo sumokėti tūkstančių Prancūzijos svarų baudą. Iš didelių mokesčių surinktos valstybės lėšos buvo naudojamos hugenotams atversti. 1675 metais katalikų dvasininkai davė 4,5 milijono Prancūzijos svarų karaliui Liudvikui XIV ir pasakė: „Dabar jūs turite pasistengti parodyti dėkingumą ir panaudoti savo valdžią visiškai išnaikinti ereziją.“ Dėl tokios atsivertėlių „pirkimo“ strategijos per trejus metus maždaug 10000 žmonių perėjo į katalikybę.

1663 metais atsivertimas į protestantizmą buvo paskelbtas neteisėtu. Be to, hugenotams nebuvo leidžiama gyventi bet kur. Vienas kraštutinių priemonių pavyzdys buvo tai, kad vaikai, sulaukę septynerių metų, galėdavo tapti katalikais prieš savo tėvų valią. Protestantams tėvams reikėjo mokėti už savo vaikų mokymą jėzuitams arba kitiems mokytojams katalikams.

Kita hugenotų slopinimo priemonė buvo slapta Šventojo sakramento draugija. Tai buvo katalikų organizacija; istorikė Žanin Garison apibūdina ją kaip „didžiulį tinklą“, dengusį visą Prancūziją. Organizacija buvo prasiskverbusi į pačius aukščiausius visuomenės sluoksnius ir jai nestigo nei lėšų, nei slaptos informacijos. Garison paaiškina, kokia įvairiopa buvo organizacijos taktika: „Spaudimas ir kliudymai, manipuliavimas ir viešas apkaltinimas, — ji naudojosi bet kokiomis priemonėmis protestantų bendruomenei susilpninti.“ Tačiau šio persekiojimo metu dauguma hugenotų pasiliko Prancūzijoje. Istorikė Garison sako: „Nesuprantama, kodėl dauguma protestantų neišvyko iš Karalystės, nors priešiškumas tolydžio didėjo.“ Tačiau galop prisiėjo bėgti į laisvę.

Pati pradžia

Neimegeno taika (1678) bei Ratisbono paliaubos (1684) išlaisvino karalių Liudviką XIV nuo išorės karų. Kitoje Lamanšo pusėje, Anglijoje, 1685-ųjų vasarį karaliumi tapo katalikas. Liudvikas XIV pasinaudojo šiomis naujomis aplinkybėmis. Prieš keletą metų Prancūzijos katalikų dvasininkai buvo išleidę Keturis Galijos punktus, apribojančius popiežiaus valdžią. Tuo metu popiežius Inocentas XI „laikė Prancūzijos bažnyčią beveik atskilusia“. Todėl panaikindamas Nanto ediktą, Liudvikas XIV galėjo pakelti savo smukusią reputaciją ir atkurti normalius santykius su popiežiumi.

Karaliaus politika protestantų atžvilgiu pasidarė visiškai aiški. Paprasti metodai (įkalbinėjimai bei įstatymai), matyt, nepadėjo. O neseniai panaudotos dragūniškos priemonėsa buvo labai sėkmingos. Todėl 1685 metais Liudvikas XIV pasirašė Fontenblo ediktą, panaikinusį Nanto ediktą. Taip buvo atrištos rankos žiauriai persekioti hugenotus, atsidūrusius dar blogesnėje padėtyje negu iki Nanto edikto išleidimo. Ką jie turėjo daryti?

Slėptis, kovoti ar bėgti?

Kai kurie hugenotai ėmė slaptai atlikinėti savo apeigas. Jų sambūrių vietos buvo sugriautos, viešasis garbinimas uždraustas, todėl jie pasuko į pogrindį — į ‛dykumos bažnyčią’. Jie tai darė nebodami už tokias sueigas grėsusios mirties bausmės, pagal 1686-ųjų liepą išleistą įstatymą. Kai kurie hugenotai atsižadėjo savo tikėjimo ir manė, jog vėliau iš naujo galės prie jo grįžti. Tokie atsivertėliai praktikavo paviršutinišką katalikybę; tą darė ir tolesnės kartos.

Vyriausybė nutarė įtvirtinti atsivertimą. Norėdami gauti darbą, nauji atsivertėliai turėjo pristatyti savo katalikybės pažymėjimą, kurį pasirašydavo parapijos kunigas, nurodydavęs bažnyčios lankomumą. Jei vaikai būdavo nekrikštyti ir neauklėjami kaip katalikai, juos galėdavo atimti nuo tėvų. Mokyklos turėjo būti katalikiškos. Buvo spausdinami katalikiški leidiniai „Knygos [Biblijos] žmonėms“ — taip vadino protestantus. Vyriausybė išleido daugiau kaip vieną milijoną knygų ir išsiuntinėjo jas ten, kur buvo daug atsivertėlių. Reikalavimai buvo tokie griežti, kad jei ligonis atsisakydavo katalikiško paskutinio patepimo, o paskui pasveikdavo, būdavo įmetamas kalėjiman arba pasiunčiamas į galeras iki gyvos galvos. Jam mirus, kūną išmesdavo it šiukšlę, o turtą konfiskuodavo.

Kai kurie hugenotai priešinosi ginklu. Religiniais neramumais pagarsėjusiame Séveni regione 1702 metais sukilo ginkluoti hugenotai, vadinami kamizarais. Už jų pasalas bei naktines atakas vyriausybės kareiviai sudegindavo kaimus. Iki 1710 metų galinga karaliaus Liudviko armija sutriuškino kamizarus, nors pavieniai hugenotų užpuolimai kažkurį laiką dar tęsėsi.

Kiti hugenotai bėgo iš Prancūzijos. Tokia emigracija buvo vadinama tiesos emigracija. Dauguma bėgusių hugenotų neturėjo lėšų, nes jų turtą valstybė buvo konfiskavusi ir dalį jau atidavusi katalikų bažnyčiai. Tad bėgti nebuvo paprasta. Prancūzijos vyriausybė reagavo greitai: stebėdavo kelius, vedančius iš šalies, ir apieškodavo laivus. Piratai grobdavo Prancūzijos laivus, nes gaudavo dovanų už pabėgėlių sugavimą. Sugautus bėglius hugenotus žiauriai bausdavo. Padėtį sunkino tai, kad bendruomenėse veikę šnipai stengėsi sužinoti, kas ir kokiais keliais ketina bėgti. Laiškų perėmimas, klastotės bei intrigos buvo kasdieninis reiškinys.

Malonus prieglobstis

Hugenotų bėgimas iš Prancūzijos ir jų prieglauda svečiose šalyse buvo vadinama Prieglobsčiu. Jie bėgo į Olandiją, Šveicariją, Vokietiją ir Angliją. Vėliau kai kurie išvyko į Skandinaviją, Ameriką, Airiją, Vest Indiją, Pietų Afriką bei Rusiją.

Daugelis Europos šalių išleido įsakus, skatinančius hugenotus imigruoti: jie gaudavo pilietybę, būdavo atleidžiami nuo mokesčių ir galėjo laisvai įstoti į amatininkų luomus. Pasak istorikės Elizabetos Labrus, dauguma hugenotų buvo „jauni vyrai... sumanūs, veiklūs, nepaprastai dori pavaldiniai“. Tad Prancūzija, būdama savo galybės viršūnėje, prarado įgudusius daugelio profesijų darbuotojus. Taip, „turtai, sėkmė ir įgūdžiai“ nuplaukė į užsienį. Prieglobstis hugenotams buvo pasiūlytas ir dėl religinių bei politinių veiksnių. O kokios buvo ilgalaikės tos emigracijos pasekmės?

Nanto edikto panaikinimas bei paskesnis persekiojimas sukėlė nepalankią tarptautinę reakciją. Vilhelmas Oranietis pasinaudojo antiprancūziškomis nuotaikomis ir pasidarė Nyderlandų valdovu. Karininkų hugenotų padedamas, jis taip pat tapo Didžiosios Britanijos karaliumi vietoje kataliko Jokūbo II. Istorikas Filipas Žiutaras sako, kad „prieš protestantus nukreipta Liudviko XIV politika buvo viena iš pagrindinių priežasčių nuversti Jokūbą II [ir] įkurti Augsburgo sąjungą... [Tie] įvykiai pakeitė Europos istoriją — Prancūzijos vietoje įsiviešpatavo Anglija“.

Hugenotai suvaidino svarbų vaidmenį Europos kultūroje. Jie pasinaudojo naujai įgyta laisve sukurti literatūrą, padėjusią gimti švietimo filosofijai bei pakantumo idėjoms. Pavyzdžiui, vienas Prancūzijos protestantas išvertė anglų filosofo Džono Loko kūrinius, propaguojančius prigimtinių teisių idėją. Kiti rašytojai protestantai pabrėžė sąžinės laisvę. Buvo iškelta mintis, kad paklusnumas valdovams nėra absoliutus dalykas ir jo gali būti nesilaikoma, jeigu jie sulaužo susitarimą su tauta. Todėl, pasak istoriko Čarlso Rido, Nanto edikto panaikinimas buvo „vienas iš neabejotinų Prancūzijos revoliucijos veiksnių“.

Ar buvo pasimokyta?

Neigiamos persekiojimo pasekmės bei tokios daugybės vertų šalies žmonių praradimas paskatino karaliaus Liudviko XIV karo patarėją markizą de Vobà pasiūlyti šiam atnaujinti Nanto ediktą; jis sakė: „Širdis atversti gali tik Dievas.“ Tad kodėl Prancūzijos valdžia nepasimokė iš to ir neatšaukė savo sprendimo? Be abejo, viena priežastis buvo karaliaus baimė, jog ediktas nusilpnins valstybę. Be to, taip buvo įsiteikta katalikams, atnaujinusiems kontrreformaciją bei religinį nepakantumą XVII amžiaus Prancūzijoje.

Įvykiai, sekę po edikto panaikinimo, privertė daugelį paklausti: „Kokią pažiūrų įvairovę visuomenė gali leisti ir toleruoti?“ Išties istorikai teisūs sakydami, kad hugenotų istorija verčia susimąstyti apie „valdymo sistemą bei jos iškrypimą“. Šiandien žmonių visuomenėje didėjant rasinei bei religinei įvairovei, istorija apie hugenotų bėgimą į laisvę įtaigiai primena, kas atsitinka, kai viršų ima bažnyčios inspiruojama politika, o ne žmonių interesai.

[Išnaša]

[Rėmelis 28 puslapyje]

Dragūnados

Atvertimas teroru

Kai kas laikė dragūnus „puikiais misionieriais“. Tačiau hugenotams jie sukeldavo paniką ir kartais ištisi kaimai atsiversdavo į katalikybę išgirdę apie jų atvykimą. Kas gi buvo tie dragūnai?

Dragūnai buvo gerai ginkluoti kareiviai, apgyvendinti hugenotų namuose gyventojams įbauginti. Tokia dragūnų paskirtis buvo vadinama dragūnadomis. Namuose kareivių buvo apgyvendinama daugiau negu šeima galėdavo išmaitinti, kad taip ją prislėgtų. Dragūnai turėjo teisę žiauriai elgtis su šeimomis: neleisti joms miegoti, niokoti turtą. Jei gyventojai išsižadėdavo protestantų tikėjimo, dragūnai išvykdavo.

1681 metais dragūnus panaudojo hugenotams atversti jų tankiai apgyventame Pietų Prancūzijos Puatù regione. Per keletą mėnesių buvo atversta 30000—35000 žmonių. 1685-aisiais ta pati priemonė buvo panaudota prieš hugenotus ir kitose jų teritorijose. Per keletą mėnesių buvo išgauta nuo 300000 iki 400000 atsižadėjimų. Pasak istoriko Žano Keinjaro, sėkmingos dragūnados „nulėmė [pakantumą įteisinančio Nanto edikto] panaikinimą“.

[Šaltinio nuoroda]

© Cliché Bibliothèque Nationale de France, Paris

[Iliustracija 25 puslapyje]

Šiame 1689 metų pareiškime buvo siūlomas prieglobstis Prancūzijos protestantams, kurie persekiojami dėl religijos ieškojo paramos

[Šaltinio nuoroda]

By permission of The Huguenot Library, Huguenot Society of Great Britain and Ireland, London

[Iliustracija 26 puslapyje]

Nanto ediktas panaikinamas, 1685 (pirmasis dokumento puslapis)

[Šaltinio nuoroda]

Documents conservés au Centre Historique des Archives nationales à Paris

[Iliustracija 26 puslapyje]

Daugelis protestantų šventovių buvo sugriautos

[Šaltinio nuoroda]

© Cliché Bibliothèque Nationale de France, Paris