Koks Dievo tikslas?
DAUGELIS abejojančiųjų visagalio, mylinčio Dievo buvimu klausia: jeigu Dievas yra, kodėl per visą istoriją žmonės patyrė tiek kančių ir blogio? kodėl Dievui nerūpi dabartinė apgailėtina padėtis? kodėl jis nesiima priemonių nutraukti karus, nusikalstamumą, neteisybę, skurdą ir kitas nelaimes, neregėtu mastu plintančias daugelyje žemės kraštų?
Kai kurių manymu, Dievas sukūrė visatą, apgyvendino Žemėje žmones ir paliko juos savo pačių valiai. Taigi Dievo nereikėtų kaltinti dėl žmonių rūpesčių ir vargų, jų patiriamų dėl godumo ar blogo valdymo.
Tačiau kiti tokią prielaidą atmeta. Štai fizikos profesorius Konjarsas Heringas, pripažįstantis Dievo tikėjimą, sako: „Aš atmetu idėją, kad Dievas senovėje paleido didįjį mechanizmą ir nuo tol pasyviai stebi, kaip žmonija narplioja tą painiavą. Kodėl atmetu? Visų pirma, mano mokslinė patirtis neduoda pagrindo manyti, kad yra koks nors galutinis ir absoliučiai tikslus visatos ‛mechanizmo’ modelis. Mūsų mokslines teorijas... galima nuolat tobulinti, bet, esu tikras, jos visada bus netobulos. Taigi, mano manymu, protingiau tikėti realia gyva jėga, visada įgalinančia taisyti mūsų sampratą.“
Dievas turi tikslą
Dievas pradžioje buvo numatęs apgyvendinti Žemę teisiais, tobulais žmonėmis. Pranašas Izaijas rašė: „Štai ką sako Viešpats, kurs sutvėrė dangų, kurs padarė žemę ir ją sutvarkė; jis jos kūrėjas. Jis ne veltui ją sutvėrė; jis padarė ją, kad būtų gyvenama“ (Izaijo 45:18).
Užuot pats kūręs žmones ir taip apgyvendinęs žemę, Dievas numatė ją pripildyti per žmonių dauginimąsi. Adomo ir Ievos maištas nesugriovė pradinio Dievo tikslo; tačiau, kad šis tikslas būtų visiškai įgyvendintas žmonijos ir žemės labui, prireikė kai kurių pataisų.
Apie 6000 metų Dievas leido žmonijai veikti nesivadovaujant jo nurodymais. Taip elgtis mūsų protėviai nusprendė patys (Pradžios 3:17-19; Pakartoto Įstatymo 32:4, 5). Ši žmonių nepriklausomybė nuo Dievo ir jų pačių sukurtas valdymas parodė, kad žmogus nesugeba teisingai nukreipti savo žingsnių ir negali sėkmingai vadovauti kitiems.
Kad taip atsitiks, Jehova, žinoma, numatė iš anksto. Jo įkvėpti rašytojai užrašė tai Biblijoje. Štai pranašo Jeremijo žodžiai: „Aš žinau, Viešpatie, kad ne žmogaus valdžioje jo kelias ir ne nuo žmogaus pareina vaikščioti ir vesti savo žingsnius“ (Jeremijo 10:23).
Išmintingasis karalius Saliamonas kalbėjo, jog stengdamiesi viešpatauti vieni kitiems (o tai jie daro šimtmečiais) žmonės patiria pražūtingas pasekmes. „Visa tai mačiau ir atkreipiau savo dėmesį į kiekvieną veiksmą, kurs daromas po saule, tuo metu, kada žmogus viešpatauja žmogui jo nuostoliui“ (Ekleziasto 8:9).
Toli gražu netiesa, kad Visagalis Dievas „pasyviai stebi, kaip žmonija narplioja tą painiavą“; per praėjusius tūkstančius metų jis tiesiogiai nesikišo į daugumos žmonių gyvenimą dėl svarbių priežasčių.
Tai patarnavo geram tikslui
Praslinkę 6000 žmonijos istorijos metų, palyginus su vidutiniu mūsų amžiumi, nesiekiančiu ir 100 metų, gali atrodyti ilgas laiko tarpas. Bet, pagal Dievo tvarkaraštį ir jo požiūrį į laiką, tie tūkstančiai metų yra kaip šešios dienos — mažiau nei savaitė! Apaštalas Petras paaiškino: „Mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų — kaip viena diena“ (2 Petro 3:8).
Kaltinimus, esą Dievas nerūpestingas ir delsia, Petras toliau paneigia tokiais žodžiais: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Petro 3:9).
Taigi skirtam laikui pasibaigus, Kūrėjas nutrauks mūsų puikios planetos gadinimą. Jis bus davęs žmogui pakankamai laiko įrodyti savo nesugebėjimą valdyti ir pašalinti karą, smurtą, skurdą, ligas bei kitas kančių priežastis. Iš tikrųjų pasitvirtins tai, ką Dievas nurodė žmonėms pačioje pradžioje: norėdami sėkmingai tvarkytis, jie turi laikytis Dievo vadovavimo (Pradžios 2:15-17).
Remiantis išsipildančiomis Biblijos pranašystėmis, mes dabar gyvename šios bedieviškos daiktų sistemos „paskutinių dienų“ pabaigoje (2 Timotiejui 3:1-5, 13; Mato 24:3-14). Baigiasi Dievo pakanta nepriklausomam nuo jo žmonių valdymui bei blogiui ir kančioms (Danieliaus 2:44). Greit užgrius visų laikų didžiausias sielvartas, kurio kulminacija bus „didžiosios visagalio Dievo dienos kova“ — Armagedonas (Apreiškimas 16:14, 16). Šiame Dievo kare jo kūrinys — žemė išliks, tik bus ‛sunaikinti tie, kurie niokoja žemę’ (Apreiškimas 11:18).
Tūkstantmetė Dievo Karalystė
Pasibaigus Armagedonui, žemėje bus likę gyventi milijonai žmonių (Apreiškimas 7:9-14). Bus išsipildžiusi pranašystė iš Patarlių 2:21, 22 (ŠvR): „Teisieji gyvens žemėje ir nekaltieji pasiliks joje. O bedieviai bus išrauti su nuodėmininkais lyg žolė iš žemės.“
Dievo numatymu, po teisingo Armagedono karo prasidės ypatingas tūkstančio metų laikotarpis (Apreiškimas 20:1-3). Tai bus Tūkstantmetis Dievo Sūnaus, Kristaus Jėzaus, Dievo dangiškosios Karalystės Karaliaus, valdymas (Mato 6:10). Tuo džiugiu Karalystės valdymo laikotarpiu prie milijonų Armagedoną pergyvenusių žmonių prisidės nesuskaičiuojami milijonai prikeltųjų iš mirties (Apaštalų darbai 24:15). Jie visi atgaus tobulybę: taip Kristaus Tūkstantmečio valdymo pabaigoje žemė galiausiai bus pripildyta tobulų vyrų ir moterų — Adomo ir Ievos palikuonių. Dievo tikslas bus įgyvendintas puikiai ir sėkmingai.
Taip, Dievo tikslas yra ‛nušluostyti kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo. O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“’ (Apreiškimas 21:4, 5) Tas tikslas neabejotinai bus įgyvendintas artimiausioje ateityje (Izaijo 14:24, 27).
[Iliustracija 5 puslapyje]
Dievo naujajame pasaulyje žmonės gyvens laimingi per amžius