Jaučiuosi naudinga ir laiminga, nors ir akla
Papasakojo Politimi Venecianos
Žaidžiau su dviem broliais, seserimi ir pussesere, kai per langą įlėkė mažas daiktelis. Tai buvo granata. Jai sprogus, visas trejetas — abu mano broliai ir sesuo žuvo, o aš likau visiškai akla.
TAI atsitiko 1942-ųjų liepos 16-ąją, kai buvau maža vos penkerių metų mergytė. Keletą dienų aš tai nugrimzdavau į komos būseną, tai vėl atsigaudavau. Kai atgaudavau sąmonę, šaukdavausi brolių bei sesers. Sužinojusi, kad jie mirę, aš irgi troškau numirti.
Kai gimiau, mano šeima gyveno Graikijai priklausančioje Salamino saloje, netoli Atėnų uosto Pirėjo. Nepaisant skurdo, džiaugėmės taikingu gyvenimu. 1939 metais, prasidėjus II pasauliniam karui, visa tai griuvo. Mano tėvas buvo jūreivis ir plaukiojo Viduržemio jūroje. Jam dažnai tekdavo saugotis tiek Ašies valstybių, tiek šalių sąjungininkių povandeninių laivų, fregatų, torpedų ir bombų. Graikija gyveno po fašizmo ir nacizmo padu.
Mokoma neapkęsti Dievo
Dėl siaubingų karo meto aplinkybių mama neteko ketverto vaikų — jie mirė. Ji išgyveno sunkią depresiją, susirgo tuberkulioze ir galiausiai 1945-ųjų rugpjūtį, pagimdžiusi šeštąjį vaiką (mergaitę), mirė. Religingi kaimynai pradėjo kalbėti, kad mus baudžia Dievas. Stengdamiesi padrąsinti, tačiau tik dar labiau pablogindami padėtį, kai kurie Graikų Stačiatikių kunigai sakė, jog Dievas paėmė mano brolius bei seseris į dangų, kad jie būtų angeliukai.
Tėvas buvo pasipiktinęs. Kodėl Dievas turėtų iš neturtingos šeimos išplėšti keturis vaikus, kai kartu su juo yra milijonai angelų? Tokie Stačiatikių Bažnyčios įsitikinimai žadino jam stiprius antireliginius jausmus ir neapykantą Dievui. Nuo to laiko jis nebenorėjo turėti nieko bendra su religija. Tėvas mokė mane neapkęsti Dievo ir jį niekinti, pabrėždamas, kad Dievas atsakingas už mūsų kančias bei nelaimes.
Tarsi žvėris narve
Netrukus po mamos mirties, 1945-aisiais, tėvas irgi susirgo tuberkulioze ir pateko į sanatoriją. Mažoji sesutė buvo paimta į valstybinius kūdikių namus. Vėliau, kai tėtis grįžo iš sanatorijos ir nuvyko į kūdikių namus jos pasiimti, jam pasakė, kad ji mirė. Aš buvau išsiųsta į aklųjų mokyklą ir joje praleidau aštuonerius savo gyvenimo metus. Iš pradžių sielvartavau. Ypač beviltiškai jausdavausi lankymo dienomis. Dauguma mano aklų mokslo draugų turėjo ką nors, kas juos lankytų, o aš neturėjau nieko.
Elgiausi tarsi žvėris narve. Mane vadino mokyklos siaubūne. Dėl to gaudavau mušti ir turėdavau sėdėti ‛nepaklusniųjų kėdėje’. Dažnai galvodavau apie savižudybę. Tačiau laikui bėgant man tapo aišku, jog turiu išmokti būti savarankiška. Man pasidarė malonu pagelbėti akliems mokslo draugams: dažnai padėdavau jiems apsirengti ar pasikloti lovas.
Kunigai kalbėdavo, kad Dievas mums atėmė regėjimą dėl kažkokių baisių mūsų tėvų nusižengimų. Tai sukeldavo dar didesnę neapykantą Dievui; jis atrodė esąs niekšiškas ir piktavalis. Religinė idėja, kad mirusiųjų dvasios slankioja aplinkui trikdydamos gyvuosius, darė mane bailią ir pagiežingą. Todėl nors ir mylėjau savo mirusius brolius, seseris bei mamą, bijojau jų „dvasių“.
Tėvo pagalba
Po kurio laiko tėvas pradėjo bendrauti su Jehovos Liudytojais. Savo nuostabai, jis iš Biblijos sužinojo, kad ne Jehova, o Šėtonas yra kančių ir mirties šaltinis (Psalmių 99:3; Jokūbo 1:13, 17; Apreiškimas 12:9, 12). Netrukus tėvas pradėjo lankytis Jehovos Liudytojų sueigose, darė dvasinę pažangą ir 1947-aisiais buvo pakrikštytas. Keletą mėnesių prieš krikštą jis vėl vedė ir dabar turėjo sūnų. Laikui bėgant jo naujoji žmona irgi pradėjo drauge su juo garbinti Jehovą.
Būdama 16 metų palikau aklųjų mokyklą. Kokia paguoda buvo grįžti į šiltą krikščionišką šeimą! Tėvai vesdavo vadinamąsias šeimos Biblijos studijas, kuriose dalyvauti pakvietė ir mane. Dalyvaudavau iš pagarbos ir mandagumo, o iš tikrųjų nekreipdavau jokio dėmesio. Mano stiprūs priešiškumo Dievui bei religijai jausmai vis dar buvo neįveikiami.
Šeima studijavo brošiūrą „Dievo kelias — meilė“. Iš pradžių aš nesidomėjau, bet paskui išgirdau tėtį kalbant apie mirusiųjų būklę. Tai patraukė mano dėmesį. Iš Biblijos buvo perskaityta Ekleziasto 9:6, 11: „Mirusieji gi visai nieko nebežino... Nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje, į kurią tu eini.“
Pradėjau suvokti, kad mano baimė buvo nepagrįsta. Mirusi mama, broliai bei seserys negali man pakenkti. Paskiau pokalbis pakrypo prikėlimo tema. Sutelkiau visą dėmesį. Išgirdus Biblijos pažadą, kad, valdant Kristui, mirusieji grįš gyventi, džiaugsmas užliejo širdį! (Jono 5:28, 29; Apreiškimas 20:12, 13) Dabar studijos man būdavo labai įdomios. Aš entuziastingai laukdavau šių šeimos pokalbių dienos ir, nors buvau akla, gerai pasiruošdavau.
Įgyju dvasinį regėjimą
Darant dvasinę pažangą, pranyko klaidingas supratimas apie Dievą ir jo poelgius. Sužinojau, kad nei man, nei dar kam nors Dievas neatėmė regėjimo, bet viso blogio šaknis yra jo Priešininkas — Šėtonas Velnias. Kaip aš gailėjausi, kad dėl savo neišmanymo kaltindavau Dievą! Su nepasotinamu troškuliu siekiau tikslaus Biblijos pažinimo. Nors gyvenome už daugelio kilometrų nuo Karalystės salės, aš lankydavausi ir dalyvaudavau visose krikščionių sueigose. Be to, neleidau, kad mano aklumas trukdytų aktyviai dalyvauti skelbimo veikloje.
Kokia buvau laiminga, kai 1958-ųjų liepos 27-ąją, praėjus trupučiui daugiau kaip 16 metų nuo tos tragiškos akimirkos, kai netekau regėjimo, buvau pakrikštyta! Aš turėjau galimybę pradėti naują gyvenimą ir buvau kupina vilčių bei optimizmo. Dabar turėjau gyvenimo tikslą — tarnauti savo mylimam dangiškajam Tėvui. Žinios apie jį išlaisvino mane nuo klaidingų mokymų ir suteikė ryžto optimistiškai žvelgti į savo aklumą. Kas mėnesį skirdavau po 75 ir daugiau valandų skelbti kitiems žmonėms nuostabią gerąją naujieną.
Santuoka išyra
1966-aisiais ištekėjau už vyro, su kuriuo turėjome vienodus gyvenimo tikslus. Atrodė, kad drauge galėsime džiaugtis laiminga santuoka, nes abu stengėmės kuo daugiau nuveikti skelbimo darbe. Keletą mėnesių mes skyrėme daugybę valandų tam gyvybes gelbstinčiam darbui. Persikėlėme į nuošalią vietovę netoli Levadijos (centrinė Graikija). Nors Graikiją valdė tironiška karinė chunta, per ten praleistus 1970—1972 metus galėjome padėti keletui žmonių pažinti Biblijos tiesą ir tapti krikštytais krikščionimis. Be to, buvome laimingi galėdami pagelbėti nedideliam Jehovos Liudytojų susirinkimui toje vietovėje.
Tačiau po kurio laiko mano vyras pradėjo rečiau studijuoti Bibliją bei lankyti mūsų krikščionių sueigas ir galiausiai visiškai atsisakė Biblijos mokymų. Tai sukėlė didžiulę įtampą mūsų santuokoje, o 1977-aisiais ji baigėsi skyrybomis. Buvau visiškai sugniuždyta.
Laimingas, vaisingas gyvenimas
Šiuo niūriu mano gyvenimo tarpsniu vėl į pagalbą atėjo Jehova ir jo organizacija. Meilingas krikščionis brolis išaiškino, kad, jei dėl buvusio vyro susidariusi padėtis atimtų man džiaugsmą, iš esmės tapčiau vyro verge. Mano laimės raktas būtų jo rankose. Maždaug tuo laiku viena senyva sesuo iš krikščionių susirinkimo paprašė padėti jai patobulinti skelbimo sugebėjimus. Greit aš pasinėriau į tai, kas teikė didžiausią džiaugsmą — tarnybą!
Paskui kitas krikščionis pasakė: „Tu gali ir toliau padėti ten, kur esi labiausiai reikalinga. Gali būti žiburys, kuriuo naudojasi Jehova Dievas.“ Kokia jaudinanti mintis! Aklas žmogus — „žiburys, kuriuo naudojasi Jehova Dievas“! (Filipiečiams 2:15) Nedelsdama išvykau iš Atėnų ir persikėliau gyventi į Amarintos kaimą pietinėje Evojoje, kur buvo labai mažai Biblijos mokytojų. Draugų padedama, galėjau čia pasistatyti namą ir pakankamai pasirūpinti savo poreikiais.
Taigi jau daugiau kaip 20 metų aš galiu skirti po kelis mėnesius intensyvesnei skelbimo veiklai. Jehovos stiprinama, aš pajėgiu dalyvauti visokeriopoje tarnyboje, kaip antai: skelbti po namus, vesti Biblijos studijas susidomėjusiems asmenims ir kalbėti su žmonėmis gatvėse. Šiuo metu turiu privilegiją vesti keturias Biblijos studijas su asmenimis, besidominčiais mūsų Kūrėju. Kokia laimė matyti šioje vietovėje iš prieš 20 metų buvusios saujelės brolių išaugusius tris susirinkimus!
Du kartus per savaitę keliauju į krikščionių sueigas daugiau kaip 30 kilometrų tik į vieną pusę ir esu pasiryžusi nepraleisti nė vienos iš jų. Kai nematydama kalbėtojo pajuntu, jog mano mintys per sueigą nuklysta, naudojuosi specialia Brailio užrašų knygute pasižymėti trumpoms pastaboms. Taip priverčiu savo ausis bei protą sutelkti dėmesį. Be to, turiu privilegiją — viena susirinkimo sueiga vyksta mano namuose. Žmonės iš aplinkinių kaimų susirenka dalyvauti vadinamojoje Susirinkimo knygos studijoje. Užuot visada tikėjusis, kad kiti aplankys mane, imuosi iniciatyvos aplankyti juos; tai abipusiškai padrąsina (Romiečiams 1:12).
Kai paauglystėje gyvenau su tėvu, jis niekada nesielgė su manimi kaip su aklu vaiku. Jis praleisdavo daug laiko, kantriai ir atkakliai mokydamas mane viską daryti savo rankomis. Šis praktinis pasiruošimas padeda man gerai rūpintis savo daržu ir keliais naminiais gyvuliais. Daug darbuojuosi palaikydama namuose švarą ir ruošdama maistą. Supratau, kad džiaugsmą ir laimę gali teikti paprasti gyvenimo dalykai, — tai, ką turime. Pasinaudodama savo likusiais keturiais pojūčiais — klausos, uoslės, skonio bei lytėjimo, — aš sugebu atlikti daug darbų ir tai man teikia nepaprastą pasitenkinimą. Tai irgi nuostabus liudijimas pašaliečiams.
Stiprinama savojo Dievo
Daugelis stebisi, kaip, nepaisant ribotų galimybių, aš pajėgiu būti optimistiška ir tvirta. Didžiausią garbę skiriu Jehovai, „visokios paguodos Dievui“ (2 Korintiečiams 1:3). Praradusi regėjimą, dažnai galvodavau apie savižudybę. Todėl nemanau, kad dabar būčiau gyva, jei ne Jehova ir Biblijos tiesa. Aš supratau, kad mūsų Kūrėjas davė mums daug dovanų — ne tiktai regėjimą — ir kad pasinaudodami jomis galime būti laimingi. Kartą, kai Liudytojai skelbė mano kaime, viena moteris jiems pasakė apie mane: „Visa tai atlikti jai padeda Dievas, kurį ji garbina!“
Visi išbandymai priartino mane prie Dievo. Tai labai sustiprina tikėjimą. Prisimenu, kad apaštalas Paulius irgi kentėjo dėl to, ką jis vadino „dygliu kūne“ — galbūt dėl akių ligos (2 Korintiečiams 12:7; Galatams 4:13). Tai nesumažino jo ryžto ‛atsidėti’ gerajai naujienai. Aš, kaip ir jis, galiu pasakyti: ‛Todėl mieliausiu noru girsiuosi silpnumais..., nes būdama silpna esu galinga’ (Apaštalų darbai 18:5; 2 Korintiečiams 12:9, 10).
Svarbiausia, teigiamą ir naudingą poveikį man tikrai daro Biblija pagrįsta viltis, kad aš savo akimis pamatysiu prikeltą savo brangią mamą, seseris ir brolius. Biblijoje žadama, kad „atsimerks aklųjų akys“ ir kad „bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Izaijo 35:5; Apaštalų darbai 24:15). Tokia perspektyva teikia optimizmo ir aš nekantriai laukiu nuostabios ateities valdant Dievo Karalystei!
[Iliustracija 15 puslapyje]
Mano tėvas. Jis studijavo su manimi Bibliją
[Iliustracija 15 puslapyje]
Savo virtuvėje
[Iliustracija 15 puslapyje]
Su drauge tarnyboje