Biblijos požiūris

Kodėl šeimoje svarbi religijos vienovė?

ŠEIMA sėda vakarieniauti. Kol tėvas kalba maldą, motina tyliai meldžiasi kitam dievui. Kitoje šeimoje žmona garbina dievą bažnyčioje, tačiau jos vyras lanko sinagogą. Yra šeimų, kuriose vienas tėvų moko vaikus apie Kalėdų senelį, o kitas pasakoja jiems apie Hanuką.

Remiantis naujausiais tyrinėjimais, toks gyvenimo vaizdas darosi įprastas, nes vis daugiau žmonių tuokiasi su kitatikiais. Vienos apklausos duomenimis, Jungtinėse Valstijose šiuo metu su kitatikiais tuokiasi 21 procentas katalikų, 30 procentų mormonų, 40 procentų musulmonų ir daugiau kaip 50 procentų judaizmo išpažinėjų. Atsižvelgdami į daugelio šimtmečių religinį priešiškumą, kai kurie santuoką tarp skirtingų religinių įsitikinimų asmenų laiko tolerancijos pergale. Vieno laikraščio straipsnių autorius rašė: „Sveikintinos kuo įvairiausios mišrios santuokos.“ Ar tai biblinis požiūris?

Reikėtų pažymėti, kad Biblija nepritaria išankstiniam rasiniam ar etniniam nusistatymui. Dievo Žodis remia rasinį nešališkumą. Apaštalas Petras aiškiai pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbai 10:34, 35). Kartu Biblija moko, kad tikrieji Jehovos garbintojai tuoktis turėtų „tik Viešpatyje“ (1 Korintiečiams 7:39). Kodėl?

Santuokos tikslas

Dievas numatė, kad santuokiniai ryšiai bus ypač glaudūs (Pradžios 2:24). Įsteigdamas santuoką, jis turėjo omenyje ją būsiant daugiau negu draugystę. Paskirdamas pirmajai porai užduotį auginti vaikus ir rūpintis savo žemiškais namais, Jehova parodė, kad ji turi glaudžiai bendradarbiauti vykdydama jo valią (Pradžios 1:28). Taip drauge tarnaudami Dievui, vyras ir moteris turėjo džiaugtis ne tik draugyste, bet glaudžia, tvirta partneryste. (Palygink Malachijo 2:14.)

Jėzus priminė apie šią partnerystę, pasakydamas gerai žinomus žodžius: „Taigi jie — jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mato 19:6). Santuokinius ryšius Jėzus metaforiškai palygino su jungu, kuris verčia du darbinius gyvulius traukti bendrą vežimą kartu. Įsivaizduok, kiek reikia jėgų dviem, įkinkytiems į jungą gyvuliams, traukiantiems į priešingas puses! Panašiai gali pasijusti žmogus, susituokęs su tuo, kas neišpažįsta tikrojo tikėjimo: jis pats stengiasi gyventi pagal Biblijos principus, o sutuoktinis priešinasi. Neveltui Biblijoje sakoma: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais“ (2 Korintiečiams 6:14).

Geresnė santuoka

Vieningas garbinimas labai sustiprina santuoką. Vienas rašytojas pastebėjo: „Vienas būdingiausių sveikos ir laimingos šeimos bruožų yra garbinti kartu.“ Ekleziasto 4:9, 10 sakoma: „Dviem yra geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti.“

Kadangi krikščionių sutuoktinių gyvenimas yra glaudžiai susijęs su garbinimu, jie suvienyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kai sutuoktiniai drauge meldžiasi, studijuoja Dievo Žodį, renkasi su bendrakrikščionimis ir dalijasi savo tikėjimu su kitais, jie puoselėja dvasinius ryšius, kurie labai sustiprina santuoką. Viena krikščionė aiškino: „Teisingas garbinimas — tai gyvenimo būdas. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau pasirinkti tekėti už ko nors, kas nepritaria tam, kas man svarbiausia.“ (Palygink Morkaus 3:35.)

Tie, kas tuokiasi „tik Viešpatyje“, gali tikėtis, jog jų sutuoktinis seks Jėzaus elgsena. Krikščionys vyrai turi elgtis su savo žmonomis taip, kaip Jėzus meilingai elgėsi su susirinkimu. Krikščionės žmonos turi būti savo vyrams pagarbios (1 Korintiečiams 11:3; Efeziečiams 5:25, 29, 33). Krikščionys taip elgiasi ne tik norėdami įtikti savo sutuoktiniams, bet ir įtikti Dievui, kuris sutuoktinių poras laiko atsakingas už jų tarpusavio elgesį (Malachijo 2:13, 14; 1 Petro 3:1-7).

Be to, bendrų tikėjimo normų laikymasis padeda krikščionių poroms taikiai spręsti nesutarimus. Biblijoje patariama krikščionims žiūrėti ‛kiekvienam ne savo naudos, bet kitų’ (Filipiečiams 2:4). Nepaisant savų polinkių, sutuoktiniai, suvienyti tikėjimo, į Dievo Žodį žiūri kaip į bendrą priemonę išspręsti bet kokius nesutarimus (2 Timotiejui 3:16, 17). Taip jie seka Biblijos patarimu krikščionims būti „vienos minties“ (1 Korintiečiams 1:10; 2 Korintiečiams 13:11; Filipiečiams 4:2).

Patrauklumas ir bendri siekiai

Žinoma, tarpusavio santykiai — tai ne tik bendras tikėjimas. Svarbus ir abipusis patrauklumas (Giesmių giesmė 3:5; 4:7, 9; 5:10). Tačiau lemiamas tvirtos santuokos veiksnys yra bendri siekiai. Pasak knygos Are You the One for Me?, „poros, turinčios panašių siekių, greičiau išsiugdo gerus, darnius bei tvirtus tarpusavio ryšius“.

Deja, žmonės, susižavėję vienas kitu, iki santuokos gali nepastebėti žymių skirtingumų. Tai tas pats, kaip pirkti namą pirmiausia dėl to, kad tau patinka jo išorė. Tiktai įsikraustęs supranti, kad jo pamatas netvirtas. Dėl netvirto pamato visas to namo grožis netenka prasmės. Panašiai ir su kitatikiu: iš pažiūros jis lyg ir tinkamas, tačiau po vedybų savitarpio santykiai gali pasidaryti labai prasti.

Apsvarstyk kelis keblius klausimus, kurie vėliau gali iškilti religiškai mišrioje santuokoje: kur šeima garbins? kokios religijos bus mokomi vaikai? kurį tikėjimą šeima rems finansiškai? ar vienas iš sutuoktinių primygtinai reikalaus laikytis tam tikrų religinių papročių bei švenčių, kurios, kito nuomone, yra pagoniškos? (Izaijo 52:11) Kiekviena santuoka reikalauja, kad abu partneriai supratingai prisitaikytų, tačiau, netgi siekiant išsaugoti santuoką, Biblijos principų kompromitavimas Dievui nepriimtinas. (Palygink Pakartoto Įstatymo 7:3, 4; Nehemijo 13:26, 27.)

Kad išlaikytų taiką, kai kurie sutuoktiniai religiškai padalytose šeimose nevaržo vienas kito tikėjimo. Liūdna, tačiau skirtingas garbinimas sukelia jiems dvasinės tuštumos jausmą. Viena krikščionė, ištekėjusi už vyro, kuris nepalaikė jos tikėjimo, pasakojo: „Nors jau 40 metų, kai mes susituokę, vyras manęs iš tikrųjų nepažįsta.“ Priešingai, santuokoje, kur abu partneriai šlovina „dvasia ir tiesa“, Dievas laikomas svarbiausiu. Kaip poetiškai sakoma Biblijoje, „trilinką virvę nutraukti nelengva“ (Jono 4:23, 24; Ekleziasto 4:12).

O kaip vaikai?

Kai kuriems mąstantiems apie santuoką su kito tikėjimo asmeniu atrodo, kad jie gali supažindinti savo vaikus su abiem religijomis ir leisti jiems patiems pasirinkti. Tiesa, abu tėvai turi juridinę ir moralinę teisę mokyti vaikus religijos, ir galiausiai vaikai pasirinks patys.a

Biblija moko vaikus klausyti abiejų tėvų „Viešpatyje“ (Efeziečiams 6:1). Patarlių 6:20 tai išreikšta taip: „Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo.“ Užuot mokomi skirtingų doktrinų, vaikai, kuriuos ugdo abu bendratikiai tėvai, yra suvienyti to, kas Biblijoje vadinama „vienu Viešpačiu, vienu tikėjimu, vienu krikštu“ (Efeziečiams 4:5; Pakartoto Įstatymo 11:19).

Iš tikrųjų „tik Viešpatyje“

Jei vienodos pažiūros yra sėkmingos santuokos raktas, ar būtų išmintinga tuoktis su kuo nors, kas tik tariasi esąs krikščionis? Biblija atsako taip: „Kas tvirtina esąs jame [Jėzuje], tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo“ (1 Jono 2:6). Taigi krikščionis, ketindamas tuoktis, turėtų ieškoti bendrakrikščionies, kuris tikrai stengiasi sekti Jėzumi. Toks būsimasis sutuoktinis turėtų būti pasiaukojęs Dievui ir pasikrikštijęs. Jis turėtų imituoti Jėzaus meilingą asmenybę bei jo uolumą skelbiant Dievo Karalystę. Jis, kaip ir Jėzus, turėtų skirti svarbiausią dėmesį savo gyvenime Dievo valios vykdymui (Mato 6:33; 16:24; Luko 8:1; Jono 18:37).

Kantriai laukdami tinkamo partnerio iš Dievo garbintojų šeimos, ketinantys tuoktis asmenys rodo pavyzdį skirdami Dievo valiai pirmąją vietą savo gyvenime. Dėl to santuoka bus laimingesnė, teikianti didesnį pasitenkinimą (Ekleziasto 7:8; Izaijo 48:17, 18).

[Išnaša]

[Rėmelis 20 puslapyje]

Pagalba religiškai pasidalijusioms šeimoms

Dėl įvairių priežasčių daugelis susituokusių porų šiandien yra religiškai pasidalijusios. Gal kai kurie pasirinko sutuoktinį, kuris priklauso kitai religijai. Tačiau daugelis porų iš pradžių buvo tos pačios religijos, bet vėliau pasidalijo, vienam iš sutuoktinių perėmus kitokį garbinimą. Gali būti ir kitokių aplinkybių, kurios tampa skirtingo tikėjimo šeimoje priežastimi. Kad ir kokios būtų priežastys, vedybų priesaika neturi būti sulaužyta ar nuvertinta tiesiog dėl to, kad sutuoktiniai nesutaria dėl religijos. Biblija gerbia santuokos šventumą ir pastovumą, net kai sutuoktiniai nėra suvienyti garbinti (1 Petro 3:1, 2). Apaštalas Paulius rašė: „Jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tegul jos nepalieka“ (1 Korintiečiams 7:12). Biblijos principai, jeigu jie taikomi, gali padėti bet kuriai sutuoktinių porai džiaugtis taika, palaikoma meilingais ir pagarbiais tarpusavio santykiais (Efeziečiams 5:28-33; Kolosiečiams 3:12-14; Titui 2:4, 5; 1 Petro 3:7-9).