Paryžiaus požeminis pasaulis

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO PRANCŪZIJOJE

SURENKU telefono numerį ir nekantriai laukiu, kol kas nors atsilieps. „Alio! Alio! — šaukiu. — Mano mašinos rakteliai įkrito į nutekamąjį vamzdį! Greičiau atvykite!“ Netrukus atvažiuoja speciali kanalizacijos darbuotojų brigada. Jų pareiga išvalyti užsikimšusius nutekamuosius vamzdžius, nusausinti apsemtus rūsius bei ištraukti raktus, akinius, pinigines ir net kambarinius gyvūnėlius, kurie nuolat dingsta 18000 Paryžiaus nutekamųjų kanalų. Tie vyrai grąžina man raktus ir aš, su palengvėjimu atsidusęs, nuoširdžiai jiems dėkoju.

Kitą dieną nusprendžiu aplankyti kanalizacijos muziejų Musée des Égouts, įsikūrusį kairiajame Senos krante, netoli Eifelio bokšto, priešais žymiąją upės prieplauką. Jau maždaug 130 metų Paryžius su pasididžiavimu rodo savo požeminį pasaulį. Kodėl? Tai sužinau sekdamas daugiau nei 90000 smalsuolių, kasmet apsilankančių šiame ypatingame muziejuje, pavyzdžiu. Eime kartu pasižvalgyti po Paryžiaus kanalizaciją — „Leviatano žarnyną“, kaip ją pavadino žymus XIX amžiaus prancūzų rašytojas Viktoras Hugo.

Prieinamas „žarnynas“

Nusileidęs po žeme 5 metrus, išvystu pirmąjį muziejaus eksponatą — žiurkės iškamšą. Išties kraupus reginys! Sakoma, kad vienam Paryžiaus gyventojui tenka trys kanalizacijos žiurkės, neįtikimai lengvai atlaikančios net stipriausius nuodus. Be to, jos gerai maitinasi. Kasdien sudoroja 100 tonų, arba trečdalį, kanalizacijos šiukšlių.

Akmenys, vinys, raktai bei kiti sunkūs daiktai, susimaišę su nešvariu nutekamuoju vandeniu ir lietumi, užkemša kanalizacijos vamzdžius. Lašant vandeniui, tyrinėju įrengimus, kuriais išvaloma 2100 kilometrų šio milžiniško „žarnyno“. Kasmet maždaug tūkstantis kanalizacijos darbuotojų pašalina 15000 kubinių metrų šiukšlių. Tamsa, nešvaraus vandens čiurkšlės, gličios sienos bei staigi vandens lygio kaita dažnai apsunkina jų darbą.

Beje, vamzdyno viduje, pačiame viršuje, rangosi daugiau vamzdžių, kuriais nutiesti telefonų laidai, šviesoforų kabeliai bei vandentiekio žarnos.

Pradžia nuo romėnų

Pirmieji Paryžiuje kanalizaciją įrengė romėnai. Lotynų kvartale po romėniškos šiluminės pirties griuvėsiais dar išliko maždaug 18 metrų romėnų kanalizacijos vamzdžių. Tačiau žlugus Romos imperijai higiena buvo pamiršta. Nors Paryžiuje buvo primityvi kanalizacija (nuotakai gatvės vidury) ir grioviai nešvarumams nutekėti, vis dėlto miestas šimtmečiams paskendo purve; gyventi jame tapo pavojinga sveikatai. Tie grioviai dvokė ir buvo gera terpė infekcijai. 1131 metais vyriausias karaliaus Liudviko VI sūnus įkrito į atvirą kanalą ir užsikrėtęs mirė.

Tais atvirais nuotakais žmonės naudojosi kaip sąvartynu; jį atstojo ir keli nauji dengti kanalai, kurie lengvai užsikimšdavo. Padėtis dar pablogėdavo patvinus Senai: tada iš kanalų imdavo veržtis dvokiantis purvas bei atliekos. Tuo metu Paryžiaus kanalizacijos sistema buvo dar labai menka. 1636-aisiais 415000 gyventojų naudojosi tik 23 kilometrų ilgio kanalizacija. Po pusantro šimtmečio ji tepailgėjo trim kilometrais, o Napoleono laikais nuolat užsikimšdavo.

XIX amžiuje kanalizacija buvo ištirta bei nubraižytas jos planas. Pasirodė, jog ją sudaro beveik du šimtai tunelių, kurių dauguma anksčiau nebuvo žinomi. Kaip buvo pašalintas šimtmečių senumo purvas? Pasklido šnekos, jog Paryžiaus tuneliuose yra brangenybių. Todėl ten sulindo didžiulė daugybė godžių lobių ieškotojų. Jie klampodavo po purvą ir rasdavo monetų, papuošalų bei ginklų.

Įrengiama kanalizacijos sistema

Pagaliau kanalizacijos sistema buvo sutvarkyta, modernizuota, pailginta ir įrengta kiekviename name. Kad galėtų atlaikyti netikėtus potvynius, buvo panaudoti dideli vamzdžiai. 1878 metais erdvūs, skliautuoti kanalai nusitęsė 650 kilometrų. „Kloaka yra švari, ... švanki“, — rašė Viktoras Hugo.

Per XX amžių sistema išsiplėtė dvigubai. Kanalizacijos vamzdžiai pasidarė tikslus miesto atspindys. Kaip? Kiekvienas vamzdis yra pavadintas tos gatvės vardu, po kuria nutiestas, ir turi virš jo stovinčio pastato numerį. 1991-aisiais pradėjus 330 milijonų JAV dolerių vertės renovacijos projektą, kanalizacijos sistema tobulinama toliau. Dešimt metų truks šių svarbių įrenginių, kasdien nuplukdančių 1,2 milijono kubinių metrų vandens, atnaujinimas: bus sumontuoti automatiniai valymo įrenginiai ir kompiuterizuotas valdymas.

Norėjosi įkvėpti Paryžiaus oro, nes artėjo ekskursijos pabaiga. Tačiau mano požeminė kelionė dar nesibaigė. „Jeigu nori išvysti Paryžiaus gelmes, eik į katakombas, — pataria suvenyrų pardavėjas. — Dvidešimties metrų gylyje po žeme sukrauti šešių milijonų žmonių kaulai.“ Kaip jie ten pateko?

Bažnyčios teršia orą

Į Paryžiaus katakombas — požemines kapines kaulai buvo sugabenti tik XVIII amžiuje. Nuo viduramžių žmones laidojo bažnyčiose arba šalia jų. Nors tai davė pelno bažnyčiai, tačiau labai kenkė aplinkai, nes kapinės buvo pačioje miesto širdyje. Ypač kentėjo Nekaltųjų vaikelių — didžiausių Paryžiaus kapinių kaimynai. Maždaug 20 bažnyčių laidodavo mirusiuosius, neatpažintus lavonus ir maro aukas šiose 7000 kvadratinių metrų ploto kapinėse.

1418 metais maro epidemija nusinešė maždaug 50000 gyvybių. 1572-aisiais tūkstančiai Baltramiejaus nakties žudynių aukų buvo pakasti Nekaltųjų vaikelių kapinėse.a Visuomenė pareikalavo jas uždaryti. Kadangi beveik du milijonai lavonų buvo suversti vienas ant kito ir užkasti net 10 metrų gylio duobėje, žemės lygis pakilo daugiau kaip 2 metrus. Kapinės buvo gera terpė infekcijoms, be to, jos taip klaikiai dvokė, jog, pasak žmonių, prarūgdavo pienas ir vynas. Tačiau dvasininkija neleido jų uždaryti.

1780-aisiais bendrasis kapas atsivėrė ir lavonais užvertė kaimyninius rūsius. Kantrybės taurė buvo perpildyta: kapinės uždarytos, laidoti Paryžiuje uždrausta. Galiausiai masines kapavietes ištuštino, o kaulus suvežė į neeksploatuojamus Ton-Isvaro karjerus. Kas naktį ištisus 15 mėnesių šiurpios vilkstinės gabeno lavonų palaikus. Taip pat buvo pasielgta ir su kitomis 17 kapinių bei 300 garbinimo vietų. Kaulus sumetė į 17,5 metro gylio šachtą; dabar į ją iš gatvės veda laipteliai.

Apsilankymas Paryžiaus katakombose

Iš Danfer-Rošro aikštės, esančios į pietus nuo Paryžiaus Lotynų kvartalo, 91 laiptelis nuveda mane žemyn į katakombas. 1787-aisiais karališkojo dvaro damos vienos pirmųjų apžiūrėjo šias požemines kapines prie deglų šviesos. Šiais laikais kasmet čia pabuvoja 160000 lankytojų.

Nusileidus laiptais, prieš akis atsiveria, rodos, beribės galerijos, kur suguldyti kūnai. Einu labai atsargiai, nes katakombos apima 11000 kvadratinių metrų plotą. Vienas vyras, vardu Filiberas Asperas, netikėtai išgarsėjo bandydamas rasti išėjimą iš šio šimtakilometrinio labirinto, kuriame pasiklydo 1793-iaisiais. Jo griaučiai buvo rasti po 11 metų ir atpažinti iš raktų bei aprangos.

Beveik 30 procentų Paryžiaus stovi ant šachtų. Gan ilgai jų eksploatacija nebuvo kontroliuojama. Todėl 1774 metais Denfer gatvėje (Pragaro gatvė, dabar Denfer-Rošro) atsivėrė 300 metrų ilgio ir 30 metrų gylio duobė. Paryžius galėjo prasmegti. Akmenys, „kuriuos matome pastatuose, paimti iš po mūsų kojų“, — sušuko vienas rašytojas. Todėl požeminės galerijos buvo sutvirtintos didingomis arkomis.

„Gaila, kad jie tada čia neišgrindė“, — dūsauju, žiūrėdamas į savo purvinus batus. Slidinėdamas po purvą, nusitveriu už sunkių bronzinių durų. Už jų yra koridorius, kurio sienos padarytos iš žmonių kaulų. Besivaipančios kaukolės, trapūs šlaunikauliai ir blauzdikauliai, sudėti eilėmis ar kryžiaus bei apskritimo forma, sukuria baisų vaizdą. Plokštėse išraižytos Biblijos eilutės bei meditaciniai eilėraščiai apie gyvenimo prasmę ir mirtį.

Išėjęs iš katakombų, griovyje nusiplaunu batus ir nepamirštu pasirūpinti, kad raktai vėl neatsidurtų Paryžiaus kanalizacijoje. Dar ilgai prisiminsiu šią tikrai įspūdingą kelionę po požeminį Paryžiaus pasaulį. Be abejo, Paryžius — tai daug daugiau, nei aprėpia akys.

[Išnaša]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Paryžiaus kanalizacijos dalies atidarymas

[Šaltinio nuoroda]

Valentin, Musée Carnavalet, © Photothèque des Musées de la Ville de Paris/Cliché: Giet

[Iliustracija 25 puslapyje]

Ekskursija po kanalizacijos kanalus

[Šaltinio nuoroda]

J. Pelcoq, The Boat, Musée Carnavalet, © Photothèque des Musées de la Ville de Paris/Cliché: Giet

[Iliustracija 25 puslapyje]

Paryžiaus kanalizacijos vamzdžio skerspjūvis

[Šaltinio nuoroda]

Ferat, Musée Carnavalet, © Photothèque des Musées de la Ville de Paris/Cliché: Briant

[Iliustracija 26 puslapyje]

Besivaipančios kaukolės, trapūs šlaunikauliai ir blauzdikauliai sudėti eilėmis ar kryžiaus bei apskritimo forma

[Iliustracija 26 puslapyje]

Užrašas prie išėjimo: „Mirties geluonis yra nuodėmė“ (1 Korintiečiams 15:56)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kanalizacijos vamzdžių valymo įrengimai

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

Žemėlapis 24—27 puslapių fone iš Encyclopædia Britannica/9th Edition (1899)