Milanas ir Turinas — juos verta aplankyti

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

APSILANKĘS Italijoje be įspūdžių neišvažiuosi. Patiekalai, vynas, reginiai, istorija, kultūra, muzika, kalba — viskas neužmirštama. Tokiai kelionei labai tinka vasara. Galite ypač džiaugtis, jei esate pakviestas dalyvauti kuriame nors iš šią vasarą ten rengiamų Jehovos liudytojų kongresų. Truputį paklaidžiokime po du garsius Italijos miestus ir jų apylinkes.

Milanas — tikroji Italijos sostinė?

Turint omenyje verslą ir pramonę Milanas dažnai vadinamas tikrąja Italijos sostine. Tiesa, jis ne toks žymus istorijos paminklais ar menu, kiek kiti Italijos miestai. Čia vyrauja ne praeitis, o dabartis. Vis dėlto ir Milane yra įžymių dailės bei architektūros paminklų, menančių žilą senovę.

Apie 600 m. p. m. e. šioje vietovėje gyveno galai, viena keltų tautų, atkeliavusi iš teritorijos, dabar priklausančios Prancūzijai. 222 m. p. m. e. miestą nukariavo romėnai ir lotyniškai pavadino Mediolanu (dabar — Milanas). Ilgus amžius Apeninų pusiasalis buvo suskilęs ir valdomas kitų valstybių. Italija tapo nepriklausoma tik antroje XIX amžiaus pusėje. Taigi Milano šeimininkai nuolat keitėsi. Šią žemę buvo užėmę ir langobardai, tikriausiai atkeliavę iš Skandinavijos. Nuo jų kilo srities, kurios centras yra Milanas, pavadinimas — Lombardija.

Pavaikščiokime po šį miestą

Milano, kaip ir visos Italijos, istorija glaudžiai susijusi su Katalikų bažnyčia. Todėl nenuostabu, kad Milano katedra yra trečia pagal dydį bažnyčia Europoje ir viena didžiausių gotikinių bažnyčių pasaulyje. Šį maždaug 150 metrų ilgio pastatą puošia daugybė bokštelių, apie 3000 statulėlių ir chimerų. Jos statybos prasidėjo 1385-aisiais ir truko penkis šimtmečius. Dabar italai kalbėdami apie užsitęsusį darbą sako: „Stato katedrą.“

Tiems, kurie skaito Bibliją, bus įdomu viename katedros fasado gotikiniame lange pamatyti itališkai užrašytą Dievo vardo formą „Jahvė“. Šiame fasade pavaizduota daug Biblijos epizodų.

Sforcų pilis — vienas iš statinių, tapusių miesto simboliu. XV amžiuje ją pastatė Milaną valdžiusi Sforcų šeima. Šiandien ten įsikūrę nemažai muziejų. Viename kambaryje galima pamatyti freskų, kurias, sakoma, nutapė žymus menininkas ir mokslininkas Leonardas da Vinčis.

Viena garsi da Vinčio freska yra renesansiniame XV amžiaus Šventosios Marijos Maloningosios vienuolyne. Joje pavaizduota, kas paprastai vadinama Paskutine Jėzaus vakariene. Šis da Vinčio darbas priskiriamas prie žinomiausių renesanso paveikslų. Kitame muziejuje, Breros pinakotekoje, kabo viena iš didžiausių paveikslų kolekcijų Italijoje. Čia surinkta tokių garsių dailininkų kaip Belinis, Rafaelis, Tintoretis ir Karavadžis darbų.

Tiems, kurie studijuoja Bibliją, patiks Ambraziejaus pinakoteka, kuri yra ir biblioteka, ir meno galerija. Čia įdomu apžiūrėti Muratorio fragmentą, lotynišką Krikščionių graikiškųjų raštų sąrašą, likusį iš II m. e. a. pabaigos. Jis patvirtina, kad „Naujojo Testamento“ kanonas iki šiol liko nepakitęs.a

Toje pačioje bibliotekoje yra kodeksas, vadinamas Ambrosiana O 39 sup., atėjęs iš IX m. e. a. pabaigos. Kaip minima „Šventojo Rašto Naujojo pasaulio vertime su nuorodomis“b (anglų kalba), jame yra kvadratine hebrajų rašto forma užrašyta tetragrama. Biblioteka turi dar ir kitų senų Biblijos vertimų bei Atlanto kodeksą — kolekciją iš daugiau nei 2000 da Vinčio piešinių ir mokslinių darbų.

Turistams reikėtų neužmiršti, kad daugelis muziejų ir bibliotekų įsikūrę senuose pastatuose, kerinčiuose savo grožiu, bet vos vos beatlaikančiuose nuolat didėjantį turistų antplūdį. Daug kur bilietus reikia užsisakyti iš anksto. Kai kuriuose muziejuose leidžiama būti tik tam tikrą laiką.

Kol dar neišėjo iš senamiesčio, muzikos mylėtojai tikrai norės pamatyti „La Scala“ — vieną garsiausių operos teatrų pasaulyje. Net jei ir nepatektumėte į jokią operą, turbūt panorėsite užsukti į muziejų, kur eksponuojama daug daiktų, susijusių su muzikais ir žymiais dainininkais.c

Palikę Milano senamiestį ir pakeliavę po kitą jo dalį, kur kyšo dangoraižiai, plyti didelis stadionas, susipažinsite su šiuo vienu turtingiausių Europos miestų daugiau. Pamatysite, koks Milanas įvairus, gražus, sužinosite labai seną jo istoriją. Tie, kurie mėgsta pavaikštinėti po parduotuves ir įdomias vietas, būtinai aplankys milžinišką Viktoro Emanuelio II galeriją, kur turistai visada pakelia akis į didžiules stiklines lubas ir kupolą.

Aplankę Milaną tikrai nesigailėsite. Bet dabar pavažiuokime į vakarus, į visiškai kitokį, bet ne mažiau garsų Italijos miestą.

Turinas — dar vienas Italijos perlas

Turinas, kuriame gyvena apie milijoną žmonių, įsikūręs siauriausioje Po upės slėnio vietoje, vakarų Alpių papėdėje, mažiau nei už 100 kilometrų nuo Prancūzijos sienos. Jį supa didingas Alpių „amfiteatras“, besidriekiantis į tolį, kiek tik akys užmato. Vos ne pusę Turino provincijos ploto užima kalnai, miškai ir slėniai. Neužtrukę nė valandos automobiliu pateksite į kalnų kurortus. O po poros valandų galite atsidurti Ligūrijos paplūdimiuose.

Turinas senesnis net už Romos imperiją. Pradžioje jo vietoje buvo taurinų gyvenvietė. Tik vėliau Turinas tapo Romos kolonija, kurios liekanas galima pamatyti istorinėje miesto dalyje. Nors Turine yra užsilikę viduramžių elementų, daugiausia statinių yra iš XVII ir XVIII amžiaus. Palei gatves visoje centrinėje miesto dalyje išsirikiavę barokiniai namai.

Turine įkurtas vienas geriausių pasaulyje Egipto muziejų. Jame eksponuojama senovės Nilo civilizacijos liekanų kolekcija, kuri dydžiu nusileidžia tik esančiai Kaire.

Paviešėjęs kelias valandas, galėtumėt pasigėrėti miesto istorijos ir meno centru, Madamos rūmais, Karališkaisiais rūmais, išvysti 170 metrų aukščio Antonelio rūmus — dar visai neseniai buvusius aukščiausiu Europos mūriniu. Jie iš karto krenta į akis, todėl kartais vadinami Turino Eifelio bokštu. Lankytojų laukia ir Valentino parkas su botanikos sodu, pievelėmis, alėjomis, fontanais. Šiame parke yra viduramžių miestas — tikroviškai ir tiksliai atstatyta XV amžiaus Pjemonto gyvenvietė.

Turinas — vienas svarbiausių Italijos pramonės centrų. Jame įsikūrusi automobilių įmonė FIAT (Fabbrica Italiana Automobili Torino). Jei jums patinka seni automobiliai, pavažiuokite porą kilometrų už miesto į Automobilių muziejų. Ten stovi 150 klasikinių automobilių kolekcija, į kurią įeina „Bugatti“, „Maserati“, „Lancia“ markių automobiliai. Nesunku suprasti, kodėl maždaug pusės turiniečių pragyvenimo šaltinis vienaip ar kitaip susijęs su automobilių pramone.

Jehovos liudytojai Turine ir Milane

Ilgus amžius Turino apylinkių slėniuose gyveno nemažai valdiečių — protestantų, kurių protėviai atkeliavo čia iš kitų kraštų. Čarlsas Teizas Raselas, vadovavęs pirmiesiems Biblijos tyrinėtojams (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai), 1891-aisiais lankydamasis Europoje susitiko su valdiečių pastoriumi Danieliumi Rivuaru. Raselas susitarė, kad pastorius išvers į italų kalbą kai kuriuos leidinius Biblijai studijuoti. 1903-iaisiais čia buvo sudaryta pirma Biblijos tyrinėtojų grupė. Kai 1912-aisiais Raselas vėl atvyko į Italiją, netoli Turino, Pinerole, į krikščionių sueigas reguliariai rinkosi apie 40 žmonių. 1925-aisiais Pinerole buvo surengta pirma Italijoje asamblėja.

Taigi Biblijos tyrinėtojai aktyvią veiklą Italijoje pradėjo trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje. Pirmieji Jehovos liudytojų misionieriai į Italiją buvo pasiųsti 1946-aisiais. Jie padėjo puikų pagrindą tolesnei liudytojų veiklai. Apie amžiaus vidurį Turine buvo sudaryti pirmi susirinkimai. Dabar šiame mieste ir jo provincijoje yra apie 13000 Jehovos liudytojų. O Milane?

Kiek daugiau nei metus Milane veikė Italijos Jehovos liudytojų biuras. 1948-aisiais jis perkeltas į Romą. Pirma asamblėja po karo buvo surengta viename Milano teatre 1947-aisiais. Į ją iš visos šalies suvažiavo apie 700 žmonių. 1963-iaisiais tarptautinė asamblėja „Amžinoji geroji naujiena“ buvo surengta Milano Vigorelio velodrome, kuriame buvo tuo metu bene žymiausias Europos dviračių trekas.

Į Jehovos liudytojų skelbiamą žinią Milane atsiliepiama labai palankiai. Dabar čia yra 57 susirinkimai, iš viso turintys per 4000 aktyvių skelbėjų. Be to, vienas miesto teatras paverstas Asamblėjų sale.

Aplankyti Milaną ir Turiną tikrai verta. Kada ten benuvyktumėte, visada būsite šiltai priimtas. Iš šios kelionės parsivežti įspūdžiai ilgai neišblės.

[Išnašos]

[Rėmelis 27 puslapyje]

Ar Turino drobulė autentiška?

Bene didžiausia Turino įžymybė — drobulė, į kurią, žmonių įsitikinimu, buvo įvyniotas mirusio Jėzaus kūnas. Viename turisto vadove rašoma: „Pati žinomiausia, bet ir kelianti daugiausia abejonių [drobulė] laikoma Turino katedroje.“ Ji eksponuojama vienoje katedros koplyčioje, užrakinta hermetiškame neperšaunamo stiklo inde, kuris pripildytas inertinių dujų. Knygoje toliau sakoma: „1988-aisiais drobulės mitas buvo išsklaidytas, nes paskaičiavimai radiokarboniniu datavimo metodu parodė, kad ji yra iš XII amžiaus.“d

[Išnaša]

[Žemėlapis 24 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MILANAS

TURINAS

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Milano katedra

[Iliustracija 24 puslapyje]

Milane vyrauja ne praeitis, o dabartis

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Milanas: „La Scala“ (viršuje) ir Viktoro Emanuelio II galerija (dešinėje)

[Iliustracija 25 puslapyje]

Leonardo da Vinčio „Paskutinė vakarienė“

[Šaltinio nuoroda]

Scala/Art Resource, NY

[Iliustracija 26 puslapyje]

Pakeliamasis tiltas — įėjimas į Turino viduramžių miestą

[Iliustracija 26 puslapyje]

Turinas. Antonelio rūmų aukštis (su smaile) — 170 metrų

[Iliustracija 26 puslapyje]

Per Turiną teka Po