Prasmingesnio gyvenimo negalėjau nei tikėtis

Papasakojo Herevati Noihart (Herawati Neuhardt)

Gimiau Cirebone, Indonezijos mieste, kuris garsėja rankų darbo ryškiaspalviais batikos audiniais. Tam tikra prasme ir mano pačios misionieriškas gyvenimas, nelyginant tas batikos audinys, kupinas įspūdžių, patirtų susipažįstant su Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno salų egzotiškų kultūrų įvairove. Apie tai ir norėčiau papasakoti.

MAMA pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais 1962-aisiais, kai aš buvau dešimties. Ilgainiui tėvai, abu Indonezijoje gimę kinai, bei mes, visi penki jų vaikai, tapome liudytojais.

Mūsų namai visada buvo atviri misionieriams ir keliaujantiesiems prižiūrėtojams, atvykstantiems dvasiškai pastiprinti bendruomenę. Jų puikus pavyzdys ir ugdantys pokalbiai man paliko neišdildomą įspūdį. Būdama 19 nusprendžiau imtis visalaikės tarnybos. Maždaug po metų ištekėjau už misionieriaus iš Vokietijos Jozefo Noiharto (Josef Neuhardt), atvykusio į Indoneziją 1968 metais. Po medaus mėnesio persikėlėme į Sumatrą, antrą pagal dydį iš daugiau kaip 17000 Indonezijos salų. Ten Jozefas dirbo keliaujamąjį darbą, tad drauge lankėme Jehovos liudytojų bendruomenes.

Skelbiame Sumatroje

Rajonas, kuriame tarnavome, prasidėjo nuo karščiu alsuojančio triukšmingo Padango miesto Sumatros vakaruose ir baigėsi gražiu, didžiuliu aukštikalnėse plytinčiu vulkaninės kilmės Tobos ežeru šiaurėje. Vėliau buvome paskirti į salos pietus. Nuolat keliavome savo senutėliu „Volkswagen Beetle“ dardėdami duobėtais džiunglių keliais, išklibusiais kokosinių palmių tiltais, aplenkdami aukštai iškilusius ugnikalnius — vienus užgesusius, kitus veikiančius. Naktį miegodavome ant grindų mediniuose nameliuose, kur nebuvo nei elektros, nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Prausdavomės bei skalbdavomės ežere ar upėje. Gyvenome paprastai ir mylėjome žmones. Jie šiltai mus priimdavo, valgydindavo, ir daugelis rodė susidomėjimą Biblija.

Aplink Padangą gyvenantys minankabajai, dažniausiai musulmonai, būdavo maloniai nustebinti, kai iš Biblijos parodydavome, jog Dievas yra vienas, o ne Trejybė, kaip tvirtinama krikščionijos bažnyčiose (Pakartoto Įstatymo 6:4). Daugelis noriai priimdavo žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite!, o kai kurie susidomėjo tiesa ir vėliau darė puikią dvasinę pažangą. Prie Tobos ežero gyvenantys batakai, dauguma kurių išpažįsta krikščionybę, žinojo, kad Dievo vardas — Jehova, nes buvo jį matę savo Biblijose batakų kalba (Psalmyno 83:18). Tačiau jiems reikėjo aiškesnio supratimo apie Dievą bei jo tikslus žmonijos atžvilgiu. Nemažai jų sutiko studijuoti Bibliją ir tapo uoliais gerosios naujienos skelbėjais.

Tarnaujame Javoje

1973-iaisiais mudu su Jozefu gavome paskyrimą į Javos salą, savo plotu prilygstančią pusei Didžiosios Britanijos. Tuo metu joje gyveno per 80 milijonų žmonių.a Gerąją naujieną skelbėme javiečių, sundų ir kinų etninėms grupėms.

Kadangi augau kinų ir indoneziečių aplinkoje, mokėjau ne vieną kalbą: javiečių, sundų, indoneziečių, taip pat anglų. Todėl džiaugiausi galėdama su daugeliu įdomiai padiskutuoti apie Bibliją jų gimtąja kalba.

Indonezijos sostinėje Džakartoje, kuri yra Javos saloje, apie amžinojo gyvenimo žemės rojuje viltį kalbėjausi su viena nuliūdusia devyniolikmete mergina. Man beskaitant iš Biblijos, ji apsipylė ašaromis. „Ačiū, teta, kad papasakojote man apie šiuos dalykus, — pavartodama pagarbų malonybinį kreipinį, pasakė ji. — Iki rytojaus turiu gauti dar 1,5 milijono rupijų, kad susimokėčiau už mokslą universitete. Todėl galvojau parduoti savo nekaltybę. Prieš jums ateinant meldžiau Dievą parodyti, ką daryti. Dabar gavau atsakymą. Nusprendžiau — atidėsiu studijas ir liksiu moraliai tyra.“ Ši mergina ir toliau mielai gilinosi į Bibliją.

Nuo to laiko dar daug Javos gyventojų, įskaitant sundus ir kinus, priderino savo gyvenseną prie aukštų Dievo Žodžio normų. Tai jiems suteikė vidinės ramybės bei džiaugsmo, kaip Dievas ir yra pažadėjęs (Izaijo 48:17, 18).

Kalimantanas — dajakų namai

Iš Javos mudu su Jozefu persikėlėme į Kalimantaną, Indonezijos provinciją Borneo saloje, kuri pagal dydį yra trečia pasaulyje (po Grenlandijos ir Naujosios Gvinėjos). Borneo, tankių džiunglių, raižytų kalnų ir veržlių upių kraštas, yra kinų, malajiečių musulmonų ir čiabuvių dajakų namai. Dajakai, kadaise buvę aršūs priešų galvų medžiotojai, dažniausiai gyvena prie upių.

Kad pasiektume nuošalius dajakų kaimelius, paprastai valtimi arba kanoja plaukdavome civilizacijos nepaliestomis upėmis per džiungles. Ant krantų šildydavosi didžiuliai krokodilai, iš medžių į mus spoksodavo beždžionės ir spalvingomis plunksnomis puikuodavosi paukščiai. Tarnauti misionieriais čia buvo tikras nuotykis!

Diduma dajakų šeimų gyveno mediniuose namuose ant polių. Vieni namukai — maži, kiti pritaikyti gyventi kelioms šeimoms. Daugelis vietinių niekada nebuvo matę jokio europiečio, todėl Jozefas jiems atrodė tikra įžymybė. Vaikai, bėgdami per kaimą, šaukdavo: „Pastorius! Pastorius!“ Tada visas kaimas susiburdavo paklausyti, ką pasakys baltasis Dievo tarnas. Jozefo kalbą versdavo vietos liudytojai. Paskui su daugeliu susidomėjusiųjų jie susitardavo dėl Biblijos studijų.

Išvykstame į Papua Naująją Gvinėją

Stiprėjant mūsų religijos priešininkų spaudimui, 1976-ųjų gruodį Indonezijos valdžia uždraudė Jehovos liudytojų veiklą. Tuomet buvome paskirti į Papua Naująją Gvinėją.

Atvykę į šalies sostinę Port Morsbį, baigėme dviejų mėnesių hiri motu, vietos pidžino, kalbos kursus. Tada persikėlėme į Daru, salelę atokioje vakarinėje provincijoje. Čia susipažinau su Junise, apkūnia, stipria, miela moterimi, kurios dantys nuo ilgo betelio riešutų kramtymo buvo nusidažę raudonai juodomis dėmėmis. Sužinojusi, jog Dievas nori, kad jo tarnai būtų švarūs fiziškai, taip pat tyri moraliai bei dvasiškai, ji atsikratė to žalingo įpročio ir tapo ištikima krikščione (2 Korintiečiams 7:1). Matydami, kaip tokie nuolankūs žmonės ima taikyti Biblijos mokymus, kaskart vis labiau įsitikindavome, kokie teisingi Psalmyno 34:9 (34:8, Brb) žodžiai: „Išbandykite ir patirkite patys, koks geras Viešpats.“

Po kurio laiko Jozefą vėl paskyrė tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Papua Naujojoje Gvinėjoje, kurioje šnekama maždaug 820 kalbų, aplankėme kone kiekvieną kampelį. Kad susišnekėtume su kuo daugiau žmonių, į savo kalbų „repertuarą“ įtraukėme dar vieną — tok pisin, arba Papua pidžino, kalbą. Įvairius miestelius ir kaimus pasiekdavome pėsčiomis, automobiliu, valtimi, kanoja, mažu lėktuvėliu. Mums teko ištverti slopų karštį, pasikartojančius maliarijos protrūkius, gintis nuo moskitų.

1985 metais gavome kitą paskyrimą — tarnauti misionieriais Saliamono salose, į rytus nuo Papua Naujosios Gvinėjos. Darbavomės Jehovos liudytojų filiale, be to, keliavome po visą salyną stiprindami bendruomenes ir dalyvaudami asamblėjose. Ir vėl teko mokytis naujos kalbos — šįsyk Saliamono salų pidžino. Bet kaip gera buvo bendrauti su Bibliją vertinančiais tų salų gyventojais!

Pati sunkiausia kelionė

2001-aisiais Jehovos liudytojų veiklos draudimas Indonezijoje buvo panaikintas, ir mudu su Jozefu grįžome į Džakartą. Tačiau netrukus mano mylimam vyrui buvo nustatyta piktybinė melanoma, agresyvi odos vėžio forma. Gydytis išvykome į Jozefo tėvynę Vokietiją. Deja, 2005-aisiais, per 33-iąsias mūsų vedybų metines, jis užmigo mirties miegu ir laukia, kada bus prikeltas gyventi atkurtame rojuje (Jono 11:11-14). Iš 62 savo gyvenimo metų Jozefas net 40 paskyrė visalaikei tarnybai.

Pasilikau Džakartoje, kur tebetarnauju misioniere. Aš labai ilgiuosi savo vyro. Bet kitus mokydama brangių tiesų iš Dievo Žodžio lengviau pakeliu vienatvę, nes tarnyba man teikia didžiulį pasitenkinimą, ir jaučiuosi reikalinga. Nė kiek nedvejodama galiu pasakyti, kad Jehova apdovanojo mane pačiu įdomiausiu ir prasmingiausiu gyvenimu.

[Išnaša]

[Žemėlapis 25 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

INDONEZIJA

Java

DŽAKARTA

Cirebonas

Sumatra

Padangas

Tobos ežeras

Borneo

PAPUA NAUJOJI GVINĖJA

PORT MORSBIS

Daru

SALIAMONO SALOS

[Iliustracija 26 puslapyje]

Herevati su Biblijos studijuotoja ir jos vaikais Saliamono salose

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Jozefu Olandijoje prieš pat jo mirtį 2005-aisiais