Džiaugiuosi pasirinkęs geriausią gyvenimo kelią

Užaugau Australijoje, kaimo vietovėje. Tėvai ir seneliai tiesą sužinojo praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Būdamas šešerių pradėjau skelbti gerąją naujieną, o trylikos pasikrikštijau. Per mokyklines atostogas dažnai tarnaudavau pagalbiniu pionieriumi. Jehovą labai mylėjau ir norėjau jam tarnauti amžinai.

Kai buvau penkiolikos, mokyklos treneriai pamatė, kad esu gabus sportui. Vienos regbio profesionalų lygos komandos atstovai pasiūlė man sportininko stipendiją. Mintis, kad galiu tapti regbio žvaigžde, man patiko, tačiau tuomet jau buvau pasižadėjęs Jehovai. Tėtis patarė gerai pagalvoti apie tą pažadą ir tik tada spręsti, siekti sportininko karjeros ar ne. Patarimo paklausiau. Supratau, kad ir ten, ir ten geras nebūsiu, todėl stipendijos atsisakiau. Praėjus kuriam laikui, sportininko stipendiją man pasiūlė Australijos sporto institutas – būčiau galėjęs tapti maratonininku su perspektyva atstovauti šaliai Geros valios ar olimpinėse žaidynėse. Pasiūlymo ir tąkart atsisakiau, nes mylėjau Dievą ir buvau tvirtai nusprendęs laikytis jam duoto įžado.

Baigęs mokyklą tapau pionieriumi – šio tikslo siekiau jau kurį laiką. Tačiau šeima vertėsi sunkiai, todėl visalaikę tarnystę teko nutraukti. Nebūdamas nė dvidešimties, įsidarbinau visu etatu žemės ūkio technikos vairuotoju ir pradėjau gyventi savarankiškai. Bėgant laikui mano tarnystė Dievui pasidarė formali – viską dariau tik iš įpročio. Dvasiškai nusilpau, niekas nebeteikė džiaugsmo. Be to, susidėjau su žmonėmis, mėgstančiais išgerti ir elgtis palaidai. Norėjau gyventi kaip jie. Savo ryšį su Jehova apleidau ir gyvenau šia diena.

Iš naujo įvertinau savo prioritetus ir nusprendžiau išsikraustyti į kitą miestą – kuo toliau nuo tų, kurie darė man blogą įtaką. Sustiprinau savo ryšį su Dievu ir ėmiau tvarkytis gyvenimą taip, kad galėčiau grįžti į visalaikių tarnų gretas. Po kurio laiko susipažinau su Liana Makšeri. Ji buvo drovaus būdo, užaugusi kaime ir tarnavo pioniere. Mudu susidraugavome. Kalbėdavomės apie savo tikslus, įskaitant svajonę tarnauti misionieriais. 1993-iaisiais susituokėme. Abu norėjome, kad gyvenime mums vadovautų Jehova.

Siekiame užsibrėžtų tikslų

Tais pačiais metais vėl pradėjau pionieriaus tarnybą. Su Liana nusprendėme gyventi paprastai, be skolų, todėl nusipirkome seną gyvenamąją priekabą. Šešerius metus važinėjome ja iš vienos vietos į kitą, – kur tik Jehovos organizacija paprašydavo. Kad pragyventume, imdavomės įvairiausių darbų. Drauge su mažomis bendruomenėmis gerąją naujieną skelbdavome atokiose Kvynslando lygumose – neaprėpiamose ir sausringose. Savo namuką pasistatydavome retai gyvenamose vietovėse ir sueigas rengdavome kur nors krūmynuose ar vietinių gyventojų bendruomenės namuose. Buvome laimingi. Vis dėlto pagalvodavome: „Kažin kur dar galėtume būti Jehovai naudingi?“ Neilgai trukus tai sužinojome.

Sulaukėme pasiūlymo tarnauti misionieriais. Nerimavome ir jautėmės netinkami tokiai tarnystei, – juk nė vienas nesimokėme Gileado mokykloje. Evangelizacijos darbą mėgome, bet tarnaujant atokiose vietovėse mažai kam vedėme Biblijos studijas, taigi nemanėme esą geri mokytojai.

Savo nuogąstavimus išsakėme broliui Maksui Loidui, tuo metu tarnavusiam filialo komitete.a Jis mus patikino: jei, net ir turėdami nuogąstavimų, pasiūlymą priimsime, Jehova padės atlikti visa, ko jis prašo. Tėviškai padrąsinti, sutikome vykti į Šri Lanką.

Nelengva pradžia

1999-aisiais atvykome į Šri Lankos sostinę Kolombą. Tai, ką išvydome, nė iš tolo nepriminė ramaus gyvenimo Australijos kaime: vyko pilietinis karas, aplink – skurdas, elgetos, daugybė žmonių, kalbančių sudėtingomis kalbomis. Tačiau Šri Lankoje buvo ir mūsų brangių bendratikių, taip pat daug nuolankių žmonių, kurie dar nepažinojo Jehovos.

Buvome paskirti į Kandį – miestą, įsikūrusį ant vaizdingo plokščiakalnio, apsupto arbatos plantacijų ir atogrąžų miškų. Miestas garsus tuo, kad jame yra daugybė budistų šventyklų. Iš vietinių gyventojų mažai kas pažinojo Kūrėją. Mūsų bendruomenėje vieni broliai ir sesės kalbėjo sinhalų, kiti – tamilų kalba, tad sueigos buvo rengiamos abiem kalbomis. Mokytis sinhalų kalbos buvo sunkoka. Darėme daugybę klaidų ir kartais savo bendratikius ir Biblijos studijuotojus prajuokindavome, bet jie džiaugėsi matydami, kaip nuoširdžiai mudu stengiamės.

Nauja kalba nebuvo sunkiausias dalykas. Sužinojome, ką reiškia žiaurus priešiškumas. Vieną kartą mus apsupo įtūžusių vyrų būrys. Vieni degino mūsų leidinius, kiti mane ir kitą brolį mušė ir spardė. Per tą išpuolį meldėme Jehovą, kad padėtų išlikti ramiems ir kad mus prisimintų, jei neišgyventume. Laimei, užpuolikai išsiskirstė. Drebėdami palikome tą kaimą ir dėkojome Jehovai už apsaugą.

Bėgant laikui Šri Lanka mums tapo tikrais namais. Nepaisant to, kad šalyje vyko tautą skaldantis karas, džiaugėmės matydami, kaip Jehova patraukia prie savęs nuoširdžius žmones ir atveda juos į savo šeimą. Atmintyje apie šią gražią salą saugome daugybę malonių atsiminimų. Deja, ten išbuvome vos dvejus metus – valdžia pasidavė religinių vadovų spaudimui ir dauguma misionierių turėjo šalį palikti.

Buvome nusiminę, kelias savaites gyvenome nežinioje. Kur toliau? Vadovaujančioji taryba paskyrė mus į Papua Naująją Gvinėją. Šalies sostinėje, Port Morsbyje, atsidūrėme 2001-ųjų rugsėjį.

Papua Naujoji Gvinėja – netikėtumų šalis

Nors Papua Naujoji Gvinėja yra artimiausia Australijos kaimynė, šių dviejų šalių gyvenimas ir kultūra smarkiai skiriasi. Taigi, vėl teko pratintis prie skirtybių. Mokėmės tok pisinų kalbos – iš daugiau kaip 800 kalbų šalyje ji vartojama plačiausiai.

Po trejų metų tarnybos Popondetos mieste mus paskyrė į keliaujamąjį darbą. Tai buvo labai netikėta. Visada žavėjausi rajono prižiūrėtojų dvasiniu brandumu, gebėjimu vadovauti ir mokyti, tačiau pats nemaniau esąs tinkamas tokiai tarnystei. Svajojau apie misionieriaus tarnybą, bet kad tarnausiu rajono prižiūrėtoju, nė mintis nebuvo atėjusi. Iki pat šiol stebiuosi, kad Jehova taip manimi pasitiki.

Atvykę į kokį miestą, dažniausiai turėjome ir vandens, ir elektrą, ir kambarį su lova. Tačiau kaimo vietovėse neretai tekdavo apsieiti be šių patogumų. Miegodavome kokioje trobelėje, valgį ruošdavome ant ugnies lauke, o prausdavomės upokšnyje ar upėje. Aišku, jei netoli būdavo krokodilų, kibiru parsinešdavome vandens į trobelę.

Ši tarnystė pareikalavo iš mūsų itin daug jėgų. Tačiau neabejojome: jei sukaupsime jėgas, su Jehovos pagalba mums pavyks (Teisėjų 6:14). Daug bendruomenių ir grupių buvo sunku pasiekti: vienos buvo įsikūrusios tankiuose miškuose, kitos – pelkėtose pakrantėse ar kalnuotose vietovėse. Keliaudavome visureigiais, valtimis, lėktuvais ar tiesiog pėsčiomis.b

Kad aplankytume vieną bendruomenę pasienyje su Indonezija, sukorėme 350 suvirš kilometrų, daugiausia negrįstais keliais. 200 suvirš kartų teko keltis per upelį ar upę – tiltų buvo labai mažai. Per tarnystės Papua Naujojoje Gvinėjoje metus daugybę valandų praleidome kasdami ir traukdami automobilį iš klampaus purvo, kol galiausiai pasiekdavome savo brangius bendratikius. Šie pasitikdavo mus su plačiomis šypsenomis veiduose ir paruoštu valgiu.

Kai vienmotoriais lėktuvais kildavome į kalnus, pirmiausia pilotas tarp debesų ieškodavo properšos, kad pamatytų kilimo ir tūpimo taką. Iš pradžių praskrisdavo virš jo, kad įsitikintų, ar ten nėra vaikų ar gyvūnų. Tada nusiteikdavome nusileidimui – purvinu ir nelygiu tūpimo taku ant kalno viršūnės daugiau kaip 2100 metrų aukštyje. Kartais vienintelis būdas išvykti iš tokių atokių gyvenviečių būdavo lėktuvu pakilti nuo tako, kuris baigiasi skardžiu.c

Būdavo, einam stačiais kalnų takais ar pelkėtomis pakrantėmis, nešini kuprinėmis, pilnomis leidinių ir būtiniausių dalykų, o lauke – karštis ir drėgmė. Per tokius „žygius“ ugdančiai su bendratikiais pabendraudavome ir prisijuokdavome.

Jautėmės panašiai kaip apaštalas Paulius. Jis rašė: „Mes jus pamilome ir taip prie jūsų prisirišome, kad buvome pasiryžę [...] save pačius atiduoti“ (1 Tesalonikiečiams 2:8). Patyrėme, kad broliai ir sesės yra pasiruošę padaryti dėl mūsų tą patį – prireikus netgi mirti, kad apsaugotų mus nuo ginkluotų gaujų. Kartą vienas vyras užsimojo prieš Lianą mačete. Aš tuo tarpu buvau kitame kaimo gale ir padėti jai negalėjau. Su Liana buvęs brolis tuojau stojo jos ginti. Laimei, kiti atskubėjo į pagalbą ir rimtesnių sužeidimų broliui pavyko išvengti. Šalyje darėsi vis nesaugiau, tačiau Jehova kasdien buvo su mumis ir jo padedami galėjome toliau stiprinti brolius ir seses.

Kadangi Papua Naujojoje Gvinėjoje medicininės paslaugos ribotos, tinkamai pasirūpinti savo sveikata buvo nelengva. 2010-aisiais Liana užsikrėtė pavojinga bakterija ir jos gyvybei iškilo grėsmė. Reikėjo skubaus gydymo, todėl išskridome į Australiją. Jehova mus stiprino ir suteikė ramybės. Laimei, medikai rado veiksmingus antibiotikus. Vienas gydytojas pasakė: „Darėte viską dėl Dievo. Dabar jis daro viską dėl jūsų.” Praėjus daugeliui mėnesių, sugrįžome į savo paskyrimo vietą.

Ir grįžę į gimtinę turime apsčiai darbo

Lianai ir toliau reikėjo gydymo, todėl maždaug metus periodiškai vykdavome į Australiją. Galiausiai 2012 metais filialas patarė mudviem čia pasilikti, kad galėtume pasirūpinti savo sveikata. Po daugelio metų, praleistų toli nuo namų, didžiausias rūpestis buvo ne sveikatos problemos – reikėjo nemažai pastangų susitvarkyti su užplūdusiomis neigiamomis mintimis ir emocijomis. Labai liūdėjome, kad reikėjo palikti paskyrimo vietą ir širdžiai mielus bendratikius. Atrodė, kad patyrėme nesėkmę ir Jehovai nebesame naudingi. Nelengva buvo laikyti Australiją savo namais. Tuo metu mums kaip niekad reikėjo brolių ir sesių paramos ir palaikymo.

Lianos sveikatai pagerėjus, pradėjome tarnauti specialiaisiais pionieriais Vulongonge, esančiame Naujajame Pietų Velse į pietus nuo Sidnėjaus. Maždaug po metų apsidžiaugėme gavę kvietimą į Biblijos mokymo kursus sutuoktiniams (dabar – evangelizuotojų tobulinimosi kursai). Po jų Australazijos filialas paskyrė mus dirbti rajono priežiūros darbą. Kelerius metus lankėme bendruomenes ir grupes tiek didmiesčiuose, tiek atokiuose dykviečių miesteliuose, tiek žvejų kaimuose. Dabar lankome bendruomenes sausringose šiaurvakarių Australijos vietovėse ir Rytų Timore.

Mano žmona – nuostabiausia dovana, kokią esu gavęs nuo Jehovos. Ji labai dvasinga ir visokeriopai mane palaiko. Nors tarnavome ten, kur gyvenimo sąlygos buvo ne pačios patogiausios, Liana niekada nesiskundė. Paklausta, kaip jai pavyksta pakelti sunkumus, ji kaskart atsako: „Viską išsakau Jehovai.“ Tada skaitydama Dievo Žodį stengiasi suprasti, kaip esamomis aplinkybėmis derėtų mąstyti ir reaguoti.

Niekada nesigailėjau, kad atsisakiau sportininko karjeros ir ėjau ten, kur vedė Jehova. Įsitikinau: jei tik parodome norią dvasią, jis gali išmokyti atlikti bet kokią jo pavestą užduotį. Iškilus sunkumams ar prireikus priimti kokį sprendimą, visada prašau Jehovą išminties ir šventosios dvasios. Dangiškojo Tėvo dėka gyvename turiningą ir prasmingą gyvenimą. Nekantraujame pamatyti, ką dar jis ruošiasi nuveikti su tokiais kaip mes „moliniais indais“ (2 Korintiečiams 4:7).