PORTRETAI IŠ PRAEITIES | „REIKALAVIMAS“
Ultimatumas Dievo vardu?
„Jei to nepadarysite, [...] ateisiu į jūsų kaimą Dievo vardu ir kariausiu su jumis visais įmanomais būdais, ir pavergsiu jus Bažnyčios ir Jo didenybės valiai; paimsiu jūsų žmonas bei vaikus ir paversiu juos vergais, [...] užvaldysiu jūsų nuosavybę ir tiek kenksiu, kiek galėsiu. [...] Dėl mirčių ir nuostolių, kuriuos patirsite, kalti būsite patys, o ne Jo didenybė ir ne mes.“
TAI — ko gero, viena keisčiausių deklaracijų. Ši ištrauka paimta iš dokumento, ispanų kalba pavadinto el Requerimiento („Reikalavimas“), kurį XVI amžiuje Amerikoje išsilaipinę ispanų konkistadorai turėdavo garsiai perskaityti vietos gyventojams.
Ką šia deklaracija iš esmės pareikšdavo ir kodėl?
Priverstinis atvertimas į katalikybę
Netrukus po to, kai 1492 metais Kolumbas įkėlė koją į Ameriką, savo teises į naujas žemes pareiškė tiek Ispanija, tiek Portugalija. Kadangi abiejose šalyse popiežius buvo laikomas Kristaus vietininku žemėje, išspręsti ginčą buvo kreiptasi į jį. Atrastas žemes popiežiaus nurodymu Bažnyčia padalino Ispanijai ir Portugalijai su sąlyga, kad šios siųs misionierius atversti čiabuvius į katalikybę.
Užkariaudama vis daugiau teritorijų, Ispanijos monarchija siekė įteisinti konkistadorų vykdomą savivalę ir pareiškė, jog atiduodamas jiems žemes popiežius veikė Dievo vardu. Taigi konkistadorai turi teisę su vietos gyventojais bei jų turtu elgtis kaip tinkami ir apriboti jų laisvę.
Ispanija parengė dokumentą, kuriuo nukariautieji buvo supažindinami su popiežiaus dekretu. Jame buvo reikalaujama, kad čiabuviai priimtų krikščionybę ir taptų Ispanijos karaliaus valdiniais. Priešingu atveju ispanai manė esą įgalioti Dievo vardu paskelbti jiems „teisingą“ karą.
„Smurtas buvo pateisinamas, jei tik buvo laikoma, kad jis teisingas. Taigi Ispanijai beliko sugalvoti priežastį“ (Jėzuitas, teologijos profesorius Fransis Sulivanas [Francis Sullivan]).
„Neteisėtas, bedieviškas, gėdingas“
„Reikalavimas“ buvo skaitomas tam, kad pateisintų Ispanijos karūnos veiksmus ir kolonijinius karus. Čiabuviams, nesuprantantiems Europos kalbų, konkistadorai šią deklaraciją dažniausiai perskaitydavo iš laivo arba tik ką išsilaipinę į krantą. O kartais — net tuščioms trobelėms, nes išsigandę gyventojai jau būdavo išsislapstę.
Šituo dokumentu įteisinus priverstinį čiabuvių atvertimą į katalikybę, prasidėjo skerdynės. 1550 metais Čilėje viename mūšyje buvo išžudyta apie 2000 araukanų genties indėnų. Apie likusius gyvus konkistadoras Pedras de Valdivia karaliui rašė: „Kadangi daugybę kartų siunčiau pasiuntinius su Jūsų didenybės dekretu [„Reikalavimu“], vietiniams nepaklusus, dviem šimtams jų nukapojome rankas ir nosis.“a
Skaitydami šį dekretą užkariautojai galbūt apramindavo savo sąžinę. Tačiau tai nedaug tepadėjo, kad vietiniai pamiltų ispanų religiją. XVI amžiaus misionierius vienuolis Bartolomėjus de Las Kasasas (Bartolomé de las Casas), savo akimis matęs minėto dekreto padarinius, rašė: „Koks neteisėtas, bedieviškas, gėdingas, protu nesuvokiamas ir absurdiškas šis įsakas! O ką jau kalbėti apie nešlovę, užtrauktą krikščionių religijai.“ Metraštininkas Gonzalesas Fernandesas de Ovjedas (Gonzalo Fernández de Oviedo) apgailestavo, kad dėl patirto žvėriškumo vietiniams Amerikos gyventojams krikščionybė pirmiausia asocijavosi su blogiu.
Ar galima Dievą kaltinti dėl žiaurumų, kuriuos prisidengę jo vardu vykdė valdžios ir Bažnyčios atstovai? Biblijoje teigiama: „Ne Dievui daryti tai, kas nedora, ne Visagaliui daryti tai, kas pikta!“ (Jobo 34:10)
a Remiantis kai kuriais šaltiniais, „Reikalavimas“ buvo panaikintas 1573 metais.