Dekretai, padaliję pasaulį

KARALIAI IR POPIEŽIAI DALIJASI PASAULĮ

Ispanija, Portugalija ir popiežiai naujai atrastas žemes visada laikė savo nuosavybe. 1455 metais popiežius Mikalojus V Portugalijai suteikė išimtinę teisę ieškoti žemių bei salų Atlanto vandenyne palei Afrikos krantus ir jas kolonizuoti. 1479-aisiais Alkasovaso sutartimi Portugalijos karalius Alfonsas V ir jo sūnus Jonas II teisę valdyti Kanarų salas perleido Ispanijos karaliui Ferdinandui ir karalienei Izabelei. Mainais Ispanija pripažino Portugalijos prekybos monopolį Afrikoje ir teisę į Azorų, Žaliojo Kyšulio bei Madeiros salas. Dar po dvejų metų popiežius Sikstas IV šią sutartį patvirtino, pabrėždamas, jog bet kokios žemės, kurias Portugalija atras į pietus ir rytus nuo Kanarų salų, jai ir priklausys.

Tačiau karalius Jonas II tvirtino, kad žemės, kurias atrado Kolumbas, irgi priklauso Portugalijai. Nenorėdami su tuo sutikti, ispanų monarchai kreipėsi į naująjį popiežių dėl teisės kolonizuoti Kolumbo atrastas žemes ir gyventojus atversti į krikščionybę.

Atsakydamas į jų kreipimąsi popiežius Aleksandras VI išleido tris dekretus. Pirmuoju iš jų Ispanijai „Visagalio Dievo vardu“ buvo suteiktos amžinos išimtinės nuosavybės teisės į naujai atrastas teritorijas. Antruoju dekretu buvo patvirtinta demarkacinė linija, einanti iš šiaurės į pietus, maždaug už 560 kilometrų į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio salų. Aleksandras VI pareiškė, jog visos žemės, jau atrastos ar tos, kurios bus atrastos ateityje, į vakarus nuo šios linijos priklausys Ispanijai. Taigi vienu plunksnos brūkštelėjimu jis padalino pasaulį į dvi dalis! Trečiuoju dekretu popiežius, galima sakyti, praplėtė Ispanijos įtaką į rytus net iki Indijos. Suprantama, tai sukėlė Portugalijos karaliaus Jono II įtūžį, nes jo valdiniai tik ką buvo sėkmingai apiplaukę Afrikos žemyną, tuo praplėsdami Portugalijos įtaką iki Indijos vandenyno.

NAUJA LINIJA PASAULIO ŽEMĖLAPYJE

Nusivylęs popiežiumi Aleksandru VI,a karalius Jonas II pradėjo tiesiogines derybas su karaliumi Ferdinandu ir karaliene Izabele. „Baimindamiesi nuožmių portugalų ir skubėdami užgrobti Naująjį Pasaulį, Ispanijos monarchai negalėjo atsidžiaugti galimybe ginčą išspręsti diplomatiškai“, — rašo Viljamas Bernštainas (William Bernstein). Todėl 1494 metais buvo pasirašyta Tordesiljaso sutartis. Ji pavadinta Ispanijos miesto, kuriame buvo sudaryta, vardu.

Tordesiljaso sutartimi Aleksandro VI nustatyta demarkacinė linija išliko, tik buvo paslinkta 1480 kilometrų į vakarus. Taigi dabar visa Afrika ir Azija „priklausė“ Portugalijai, o Naujasis Pasaulis — Ispanijai. Tačiau šitaip paslinkus demarkacinę liniją Portugalijai atiteko ir tuo metu daug dar neatrastų žemių, vėliau pavadintų Brazilija.

Dekretai, kuriais Ispanijai bei Portugalijai buvo suteiktos teisės laikyti savo nuosavybe ir ginti naujai atrastas žemes, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą; dėl to pralieta daug kraujo. Tokiais sprendimais ne tik buvo nepaisoma užgrobtų žemių gyventojų teisių — jie būdavo pavergiami ir išnaudojami, — bet ir kilo šimtmečius trukę konfliktai tarp tautų, kurios dalijosi įtakos sferomis sausumoje ir jūrose.