Plačiai paplitę įsitikinimai

Hinduistai

tiki, kad žmogus kenčia už šiame ar praeitame gyvenime padarytus blogus darbus. Visiškai atsiribodamas nuo laikinų dalykų, asmuo gali pasiekti mokšą – išsilaisvinti iš persikūnijimų rato.

Musulmonų

nuomone, kentėjimai – tai ir bausmė už nuodėmes, ir tikėjimo išbandymas. Musulmonų bendruomenės Šiaurės Amerikoje prezidentas dr. Sajidas Sijedas sako, kad nelaimės primena mums, kaip svarbu „būti dėkingiems Dievui už visas jo dovanas ir padėti tiems, kas stokoja“.

Judėjai

teigia, kad kiekvienas patiria savo netinkamo elgesio padarinius. Kai kurie žydai tiki prikėlimu; tai, jų manymu, bus atlygis visiems, kas kentėjo nekaltai. Kabalos, mistinio judaizmo, išpažinėjai propaguoja reinkarnaciją kaip galimybę asmeniui išpirkti savo kaltes.

Budistai

tvirtina, kad asmens persikūnijimai ir sykiu kančios baigiasi tik tada, kai jis atsikrato blogų darbų, jausmų, troškimų. Išmintis, geri darbai ir savidrausmė padeda žmogui išsivaduoti iš visokių kančių – pasiekti nirvaną.

Konfucianistai

mano, kad dažniausiai „žmogus kenčia dėl savo klaidų ir nesėkmių“ (A Dictionary of Comparative Religion). Konfucianizmas skelbia, kad nors gyvendamas dorai asmuo kenčia mažiau, daug kančių „sukelia žmogui nepavaldžios dvasinės esybės. Tokiais atvejais reikia kantriai pakelti likimo smūgius.“

Kai kuriose gentinėse religijose

teigiama, kad kančios sukeliamos burtais. Žmonės tiki, jog kerėtojai prišaukia laimę arba bėdą. Manoma, kad nuo jų poveikio apsaugo įvairūs ritualai, todėl jei ką nors kamuoja liga, tam tikromis apeigomis ir vaistais jam gali pagelbėti raganius.

Krikščionys

tiki, kad kenčiame dėl pirmųjų žmonių nuodėmės, kaip rašoma Biblijoje, Pradžios knygoje. Tačiau įvairios krikščionijos atšakos tą mokymą iškraipė. Pavyzdžiui, kai kurie katalikai yra įsitikinę, kad kenčiantis asmuo savo skausmą gali laikyti auka Dievui, siekdamas jo malonės Bažnyčiai arba išgelbėjimo kitam žmogui.