6 skyrius
Jėzus Kristus yra tasai, per kurį Dievas laimina žmoniją
1. Į ką mums būtinai reikia tikėti, jei mes norime pelnyti amžinojo gyvenimo palaimą?
KOKIA meilinga paruoša, kurią Jehova numatė per savo Sūnų visų rasių ir tautybių žmonėm ir jų palaimai! Jis pažadėjo išlaisvinimą iš priespaudos, nuodėmės ir mirties. Kokia puiki viltis! Tačiau yra svarbu suprasti, kad toji palaima ateina žmonijai tik per Jėzu Kristų. Šiam tikslui Dievas įkvėpė apaštalą Petrą pasakyti apie Jėzų: „Nėra išganymo per nieką kitą. Nes neduota žmonėms kito vardo po dangumi, per kurį mes turėtume būti išgelbėti“. (Apd. 4:12) Įgyjęs tikslų šios paruošos pažinimą ir tikėdamas Dievo tikslą sąryšy su Kristumi, tu gali tikėtis laimėti džiaugsmingą amžinojo gyvenimo palaimą.
2. (a) Kokį palaimos pažadą Dievas davė Abraomui ir kas toji „sėkla“ buvo? (b) Kam buvo taikoma kunigystė ir aukojimas pagal Mozės įstatymą? (c) Kaip Biblija rodo, kas bus karalius Dievo karalystėje?
2 Tūkstančius metų tikintieji žmonės laukė šios vilties išsipildymo, o Dievo pažadai juos tam paskatindavo. Jehova pažadėjo Hebrajų šeimos galvai Abraomui, kad „visos žemės tautos“ bus palaimintos per jo „sėklą“. Toji „sėkla“ buvo Jėzus Kristus (1 Mozė 22:18; Galatiečiams 3:14-16, 28, 29) Dievas taip pat įsteigė kunigystę ir aukojimą izraeliui duotuoju įstatymu. Abejos pareigos buvo taikomos Jėzui. Jos nukreipė dėmesį į jį kaipo Aukščiausiąjį Kunigą ir kaip auką jo žmogiškojo gyvenimo amžinai panaikinti nuodėmes ir atnešti išgelbėjimą nuo mirties. (Galatiečiams 3:24; Hebr. 9:11, 12; Jonas 1:29) Be to, Jehova pranešė iš anksto, kad tas, per kurį ateis žmonijai amžinoji taika, kils iš karaliaus Dovydo giminės linijos ir taps karaliumi Dievo karalystėje, valdydamas visą žemę. Angelas Gabrielius, pranešdamas Jėzaus žmogiškąjį gimimą, sakė: „Šis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnum; ir Jehova Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą“. (Lukas 1:32; žiūr. taip pat Izaja 9:6, 7; Danielius 7:13, 14) Visas Dievo Žodis atkreipia dėmesį į Jėzų Kristų, per kurį Jehova Dievas suteiks žmonijai amžinojo gyvenimo palaimą.—Lukas 2:25-32; Pilypiečiams 2:9-11.
PRIEŠŽMOGIŠKA BUITIS
3. (a) Kaip tat yra, kad Jėzus yra Dievo „pirmagimis“ Sūnus? (b) Kodėl Biblija sako, kad Jėzus yra „vienatinis“ Dievo sutvertas Sūnus?
3 Ar tu žinojai, kad Jėzus daug anksčiau prieš žmogiškąjį gimimą jau egzistavo kaip garbės pilnas tvarinys? Biblija sako, kad jis yra Dievo „pirmagimis“ Sūnus. Tat reiškia, kad jis buvo sutvertas pirmiau kitų Dievo šeimos sūnų. Jis taip pat yra „vienatinis“ Dievo sutvertas Sūnus, kadangi jis yra vienintelis, kurį Jehova Dievas betarpiai sutvėrė; visa kita buvo sutverta per jį, vyriausį Dievo Tarpininką. Taigi prieš gimdamas žemėje kaip berniukas, jis tarnavo danguje, kur jis buvo žinomas kaip „Žodis“, Dievo Įgaliotinis.—Jonas 1:3, 10, 14; Kolosiečiams 1:15-17.
4. Ką Jėzus pasakė paliudijimui fakto, kad jis gyveno danguje prieš ateidamas į žemę?
4 Taigi Jėzus galėjo sakyti: „Pirm negu Abraomas buvo, aš esu“ ir „Aš esu gyvoji duona atėjusi iš dangaus“. (Jonas 8:58; 6:51) Minėdamas savo aukštą vietą turėtą danguje, jis meldėsi: „Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią turėjau pas Tave pirm negu pasaulis atsirado“.—Jonas 17:5.
JO GYVENIMAS ŽEMĖJE
5. (a) Kada atėjo laikas Dievo Sūnui tapti žmogumi žemėje, kaip Dievas tą įvykdė? (b) Kaip galėjo kūdikis Jėzus gimti laisvas nuo Adomo nuodėmės?
5 Atitinkamai Dievo tikslui palaiminti tikinčiuosius žmones, atėjo laikas šiam dangiškajam Sūnui tapti žmogumi žemėje. Tam reikėjo Dievo stebūklo. Pagalba savo šventosios dvasios Jehova perkėlė Jėzaus gyvybę iš dangaus į žydų mergelės vardu Marija įsčių. Pranešdamas iš anksto apie tai, angelas Gabrielius tarė: „Šventa dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė apdengs tave savo šešėliu. Dėl to ir Šventasis, kurs gims, bus pavadintas Dievo Sūnumi“. (Lukas 1:35) Tai buvo įmanoma Sutvėrėjui. Ir tikrai, tas kuris sutvėrė pirmąją moterį galinčią gimdyti vaikus, galėjo įgalinti moterį pradėti vaiką be žmogiškojo tėvo. Dievas pats buvo atsakingas už kūdikio gyvybę. Tas kūdikis nebuvo Dievas, bet Dievo Sūnus. Jis buvo tobulas žmogus, laisvas nuo Adomo nuodėmės. Kaip tat buvo galima? Angelas sakė „Aukščiausiojo galybė“ buvo atsakinga; ji net kūdikio augimą Marijos įsčiuje vedė.
6. (a) Kur Jėzus gimė kaip buvo išpranašauta? (b) Kodėl Jėzus norėjo būti pakrikštytas?
6 Kaip prieš šimtmečius buvo pranašauta, Jėzus gimė karaliaus Dovydo mieste, Judėjos Betliejuje. (Micah 5:2) Jis gyveno su savo motina ir globėju Juozapu, dirbo dailydės darbą kol sulaukė 30 metų. Tada atėjo Dievo skirtasis laikas dirbti kitą darbą. Pirmiausia jis nuvyko pas Joną Krikštytoją būti pakrikštytu arba visiškai panardintu į vandenį Jordano upėje. Tatai rodė, kad jis apsiėme dirbti tą darbą, kuriam Dievas jį buvo siuntęs į žemę. Duodamas save apkrikštyti, Jėzus davė pavyzdį visiems, kurie į jį įtikės, kad visi, kurie taps jo mokiniais, būtų pakrikštyti.—Matas 28:19, 20.
7. Ką padarė Dievas Jėzaus krikštyjimo metu?
7 Prie Jordano Jėzui atsitiko dar kas kita. Dangus atsidarė, Dievo dvasia nusileido ant jo ir pats Dievas iš dangaus tarė: „Tas yra mano mylimasis Sūnus, kurį aš pamėgau“. (Matas 3:16, 17) Klaidos būti negalėjo: Jėzus buvo tas, apie kurį visi Dievo pranašai buvo skelbę! Prie Jordano Jėzus tapo pateptas šventąja dvasia būti išpranašautuoju vyriausiu kunigu ir Dievo karalystės karalium ir mokyti kol jis bus žemėje. (Lukas 4:16-21) Čia buvo jam darbo.
8. Ar Jėzus vengė vartoti asmenišką Dievo vardą ar kalbėti tiesą? Ką mes taip pat turėtume daryti?
8 Trejis su puse metų jis skelbė Dievo Žodį visoje šalyje, ir mokė savo mokinius daryti tą patį. (Lukas 8:1) Nors tose dienose dėl prietaringos baimės buvo vengiama vartoti asmeninį Dievo vardą, Jėzus padarė jį žmonėms žinomą. (Jono 17:26) Jis visada kalbėjo tiesą, nežiūrėdamas, ar tat buvo populiaru ar ne. Savo veikla jis mums parodė pavyzdį, kurį mes turėtume sekti, jeigu norime įtikti Dievui. Bet jis įvykdė dar daugiau, negu tai.
IŠLAISVINIMAS IŠ NUODĖMĖS IR MIRTIES
9. (a) Pagal Mato 20:28, kuriam kitam tikslui atėjo Jėzus į šį pasaulį? (b) Kokia yra atpirkimo kaina, Jėzaus sumokėta išgelbėti mus iš nuodėmės ir mirties?
9 Jėzus žinojo, kad jo kaip žmogaus atėjimas į pasaulį buvo tiesioginė paskirtis Dievo plane išlaisvinti žmoniją iš nuodėmės ir mirties. Taigi jis sakė: „Žmogaus Sūnus atėjo... atiduoti savo sielą kaip atpirkimą už daugelį“. (Matas 20:28) Ką tat aiškiai turėtų reikšti? Atpirkimas yra kaina, kuri paprastai mokama kam nors iš nelaisvės išvaduoti. Šiuo atveju paaukota tobula Jėzaus kaip žmogaus gyvybė buvo kaina sumokėta žmonijai išvaduoti iš nuodėmės ir mirties. (1 Petras 1:18, 19) Kodėl reikėjo tokio išvadavimo?
10. Kodėl mes paveldėjom iš Adomo tik nuodėmę ir mirtį?
10 Išvadavimo reikėjo, kadangi visų mūsų protėvis Adomas nusikalto Dievui. Taigi Adomas tapo netobulas ir prarado teisę gyventi. Kaip sąmoningas Dievo įstatymo sulaužytojas, jis buvo nubaustas mirtimi. Dievas taip pat įvedė paveldėjimo įstatymus, pagal kuriuos mes visi paveldime kūno ypatybes ir kitas savo tėvų žymes. Pagal tuos įstatymus, Adomas savo ainiams galėjo perduoti tiktai tą, ką jis ir pats turėjo. Tokiu būdu mes paveldėjom iš jo nuodėmę ir mirtį. (Romėnams 5:12) Todėl visa žmonija miršta ir moka bausmę už nuodėmę. Kokiu būdu ši mirties bausmė galėtų būti nuimta nepaneigus teisingumo reikalavimų?
11. Kaip Dievas derino Adomo ainių išlaisvinimą ir savo ištatymus?
11 Dievas nėjo į kompromisus ir savo įstatymų nepakeitė, nes tai būtų buvęs paskatinimas nepaklusti įstatymams. Tačiau jis neapleido žmonių ir nepaliko jų beviltiškam likimui. Laikydamas savo įstatymus, Dievas meilingai suteikė išgelbėjimą ne sąmoningai nusikaltusiam Adomui, bet jo palikuonims, kurie, neturėdami kito pasirinkimo, turėjo kentėti jo klaidos pasekmes. Dievas tai vykdė atitinkamai vėliau Mozės įstatymuose įrašytam principui, būtent, „Siela bus už siela“. (5 Mozė 19:21) Pažiūrėkime, kaip tas principas buvo pritaikintas atpirkime per Jėzų.
12. Kas tiktai galėjo duoti atpirkimo kainą už tai, ką Adomas buvo praradęs? Kodėl Jėzus turėjo gimti kaip žmogus?
12 „Gyvoji siela“ Adomas, kuris prarado gyvenimą žmonijai, buvo tobulas žmogus. Kaip pakaitalas to, ką jis prarado, kita žmogaus siela, lygi Adomo sielai, buvo reikalinga, tokio, kuris paaukotų savo paties tobulą gyvybę kaip auką žmonių naudai. (1 Korintiečiams 15:45) Joks Adomo ainis nebuvo tam tinkamas, nes visi jo ainiai buvo gimę netobuli. Kaip pasekmė paveldėto mirtingumo, jie visi miršta, nes jie visi yra nusidėjėliai ir jie neturi teisės žmogaus gyvybei, kurią jie galėtų paaukoti kitų naudai. (Psalmė 49:7 [48:8, SkS]) Todėl Dievas atsiuntė savo Sūnų į pasaulį. Jėzus gimė kaip žmogus, kadangi žmogaus gyvybė buvo reikalinga atpirkimui. Bet jis gimė be žmogaus-tėvo pagalbos, kad galėtų būti tobulas, kaip Adomas buvo tobulas. Vienas Dievas buvo žmogiškojo Jėzaus Tėvas, lygiai kaip jis buvo Adomo Tėvas. (Lukas 3:28) Taigi Jėzus buvo pilnai kvalifikuotas paaukoti savo gyvybę kaip „atitinkantį atpirkimą“.—1 Timotiejui 2:6; Efeziečiams 1:7.
13. Kodėl Jėzus paaukojo savo gyvybę ir nesipriešino?
13 Nisan mėn. 14, 33 m. po Kr. Jėzaus priešai nužudė jį ant kančios stulpo. Jis galėjo pasipriešinti, bet nesipriešino. (Matas 26:53, 54) Jis sutiko paaukoti savo gyvybę už mus. Kaip jo apaštalas Petras mums sako: „Jis pats savo kūne nešė mūsų nuodėmes į stulpą, kad mes numirę nuodėmei, būtume gyvi teisybei. Ir jo randais jūs esate pagydyti‘.—1 Petras 2:24; žiūr. taip pat Žydams 2:9.
14. Ką Biblija pagal Jono 3:16 sako mums apie Dievo meilę žmonijai? Kaip mes turėtume į tai reaguoti?
14 Tat buvo tikrai nuostabus Dievo meilės žmonijai išreiškimas! Biblija padeda mums tat įvertinti, sakydama: „Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kurs tiki į jį, nežūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą.“ (Jonas 3:16) Jeigu tu esi tėvas, kurs turi brangų mylimą sūnų, be abejonės, gali suprasti, ką tat reiškė Dievui. Tikrai tat turėtų sušildyti mūsų širdis Jam ir suprasti, kiek Jis rūpinasi mumis.—1 Jonas 4:9-11.
15. (a) Ar Jėzus buvo prikeltas žmogaus kūnu? (b) Kodėl po prisikėlimo, Jėzus pasirodė savo mokytiniams matomu būdu? (c) Ar Jėzui reikėjo sugrįžti į dangų? Kodėl?
15 Jehova Dievas nepaliko savo Sūnaus mirusio kape, bet trečią dieną jį prikėlė. Jam nebuvo grąžintas žmogaus gyvenimas, nes tat būtų reiškę, kad atpirkimo kaina atsiimta atgal. Bet jis buvo „atgaivintas dvasia“. (1 Petras 3:18) Laike 40 dienų po savo prisikėlimo jis pasirodė keletą kartų savo mokytiniams matomais kūnais įrodyti, kad jis tikrai buvo prikeltas iš numirusių. Po to, stebint mokytiniams jis pakilo į viršų, buvo pagautas debesyse ir pranyko iš akių. Jis sugrįžo į dangų „pasirodyti Dievo akyvaizdoje už mus“, nešdamas savo atpirkimo aukos vertę kaip Aukščiausias Kunigas. (Žydams 9:12, 24) Dieviškojo teisingumo reikalavimai buvo išpildyti; žmonijai pagalba buvo suteikta.
16. (a) Išaiškink, kokią naudą turime jau dabar iš atpirkimo? (b) Ką žada atpirkimas mums ir mirusiems ateityje?
16 Net dabar mes galime turėti daug naudos iš atpirkimo. Jei mes tam tikime, mes galime būti tyrūs Dievo akyvaizdoje ir naudotis jo meilinga globa. (Apreiškimas 7:9, 10, 13-15) Kada dėl netobulumo mes papildome nuodėmę, mes laisvai galime prašyti Dievo atleidimo, remiantis atpirkimu, būdami tikri, kad jis mus išklausys. (Jonas 2:1, 2) Be to, atpirkimas padarė galimu išlikti tuo metu, kada dabartinė santvarka pykčio bus sunaikinta. Atpirkimas taip pat leis prisikelti iš numirusių. Taip pat duoda progą žmonėms pelnyti amžiną gyvenimą Dievo naujoje santvarkoje, kadangi atpirkimas bus panaudotas žmonijai panaikinti visoms prigimtosios nuodėmės pasekmėms.—1 Korintiečiams 15:25, 26; Apreiškimas 7:17.
DIEVO KARALYSTĖS VALDOVAS
17. (a) Į ką Jėzus nuolatos kreipė dėmesį, pasirinkdamas savo pamokslų temas? (b) Ką Jėzus pademonstravo savo stebūklais gydant ligonius ir prikeliant mirusius?
17 Savo žemiškosios misijos metu Jėzus nuolat kreipė dėmesį į Dievo Karalystę. Savo pasekėjus jis mokė melstis: „Teateinie tavo karalystė. Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir ant žemės“. Ir jis ragino juos nepaliaujant „ieškoti visų pirma Karalystės.“ (Matas 6:10, 33) Daugybė jo palyginimų kreipė dėmesį Karalystei. Karalystę jis ėmė kaip temą savo pamokslams. (Matas 9:35) Savo stebūklais, gydydamas ligonis, prikeldamas mirusius, jis mažu mastu parodė, kas įvyks žemėje Dievo Karalystės valdžioje. Tuo metu ligos pasibaigs, neregių akys atsivers, kurčių ausys atsidarys ir luošųjų rankos ir kojos išgys. Kokia palaima tai bus!—Apreiškimas 21:3, 4.
18. (a) Ar Jėzus panaudojo karališką galią tuojau grįžęs į dangų? Kodėl nepanaudojo? (b) Ką Jėzus sakė darysiąs sugrįžęs su Karalystės galia, pagal Mato 25:31, 32?
18 Pats Jėzus yra Dievo pateptasis Karalystės Valdytojas. Tačiau, kada Jėzus grįžo į dangų, dar nebuvo laikas tą karališką galią panaudoti. Jis turėjo laukti savo Tėvo nustatyto laiko. (Apd. 2:34-36) Bet jis nurodė laiką, kada jis sugrįš su Karalystės galia, sakydamas: „Kada žmogaus Sūnus ateis savo garbėje ir visi angelai su juo, tada jis sėsis savo garbės soste. Ir visos tautos bus surinktos ties juo, ir jis atskirs žmones vienus nuo kitų, lygiai kaip piemuo atskiria avis nuo ožių“. (Matas 25:31, 32) Dabar mes gyvename to skirstymo laikotarpį. Netrukus Kristus savo dangiškajame soste pavartos savo karališką galią sunaikinti blogiesiems ir išgelbėti į avis panašius, kurie paveldės žemiškąją Karalystės dalį.—Matas 25:34, 41, 46.
19. Ką mes turime daryti, kad galėtume džiaugtis palaima per Jėzų Kristų?
19 Per Jėzų Kristų palaima prieinama visiems žmonėms, bet norint palaimą pelnyti, žmonės turi į jį tikėti. (Jonas 3:36) Mes turime tapti jo mokiniais ir pasiduoti jam kaip mūsų dangiškam Karaliui. Ar tu tai darysi? Yra tam priešingų žmonių, kurie bandys tau trukdyti, bet jei tu visiškai tikėsi Jehova, tu tikrai laimėsi palaimą, kurią Dievas yra paruošęs tiems, kurie jį myli.—Psalmė 62:7, 8 [61:8, 9, SkS].