Antras perskyrimas

Kaip mirtis daro įtaką į kasdieninį žmonių gyvenimą

DAUGUMA žmonių yra labai suinteresuoti tuo, kas dabar daro įtaką į jų gyvenimą ir į gyvenimą jų artimųjų. Bet tik nedaugelis yra pasiruošę detaliai kalbėti apie mirtį arba ilgai mąstyti apie ją.

Tiesa žinojimas apie mirtį nėra kuo tai, kas suteikia laimę, bet jis turi tam tikrą veikimą į kasdieninį gyvenimą. Kas iš mūsų dar nepatyrė vargo ir gilaus tuštybės jausmo, kada mirė brangus draugas arba giminaitis? Mirtinas atvejis šeimoje gali pakeisti visą gyvenimo tvarką šeimoje, atimti nuolatinį uždarbį ir sukelti vienatvės jausmą arba prislėgtą nuotaiką pas tuos, kurie likę gyvi.

Kaip nemaloni bebūtų mirtis, jinai, vis dėlto yra kasdieniniu įvykiu, su kuriuo reikia skaitytis. Kai kuriuos veiksmus mes negalime atidėlioti be galo. Rytoj šita gali būti per vėlu.

Kokią įtaką tai daro į tave? Ar verčia tave kai kada gyvenimo trumpumas žūtbūtinai stengtis siekti viso to, ką siūlo gyvenimas? O gal tu užimi fatalistinį požiūrio tašką, galvodamas: „Na, kas bus, tas bus.“?

FATALISTINIS POŽIŪRIO TAŠKAS

Daugelis žmonių šiandieną galvoja, kad gyvenimui ir mirčiai vadovauja likimas. Tai yra bendras įsivaizdavimas daugiau kaip 477 milijonų indusų. Fatalistinį požiūrio tašką, iš esmės galima rasti visame pasaulyje. Ar tu negirdėjai, kad kas tai pasakytų: „Šita turėjo įvykti“, „Jo terminas baigėsi“ arba „Jis išnešė savo kojas, todėl kad dar nebuvo jo eilė“? Tokius žodžius dažnai galima išgirsti nelaimingų atsitikimų atvejais. Ar jie teisingi? Pažvelk į sekantį pavyzdį:

Skridimo demonstravimo metu, aviacijos parodoje Paryžiuje, 1973 m. sprogo tarybinis viršgarsinis reisinis lėktuvas TU-144, ir žuvo ekipažas. Didelės lėktuvo dalys krito į Paryžiaus priemiestį Gusenvilį. Viena moteris kaip tik uždarė paskui save miegamojo duris, kada nuolauža prasimušė per išorinę sieną ir visiškai sugriovė miegamąjį. Moteris paliko nesužalota.

Kiti, gi, neišvengė nelaimės. Aukų tarpe buvo trys senos moters anūkai, senelė gi pati paliko gyva.

Argi šitie vaikai ir kiti žmonės žuvo todėl, kad „atėjo eilė iki jų“ arba todėl, kad „jų terminas pasibaigė“? O ar kiti išvengė nelaimės todėl, kad jų lemtingoji valanda dar neatėjo?

Tie, kurie atsako „Taip“ į šituos klausimus, jie tiki, kad žmogus niekaip negali išvengti mirties, jeigu „jo terminas nepasibaigė“. Jie galvoja, kad, neatsižvelgiant į visokias atsargumo priemones, jiems tiesiog neįmanoma išvengti likimo ir pabėgti nuo jo. Senovės laikų graikai turėjo panašų požiūrio tašką. Jie galvojo, kad trys deivės: Kloto. Lachezis ir Atropos, reguliavo žmogaus likimą. Kloto vijo gyvenimo siūlą. Lachezis nustatė jo ilgį, o Atropos nupjaudavo jį, kada pasibaigdavo laikas.

Ar protinga tokia fatališka pažiūra. Paklausk savęs: Kodėl mažėja skaičius netikėtų mirties atvejų, jeigu žmonės prisilaiko saugumo taisyklių, ir daugėja tais atvejais, jeigu jas ignoruoja? Kodėl galima įrodyti patikimais šaltiniais, kad dauguma mirtinų atvejų automobilių susidūrimuose yra rezultatu lengvabūdiškumo, girtuoklystės, klaidų arba piktadarybių? Kodėl gyvena žmonės daug ilgiau tose šalyse, kurios turi aukštą higienos standartą ir gerą maistą, negu tose šalyse, kuriose šito nėra? Kodėl daugiau miršta plaučių vėžiu rūkančiųjų, negu nerūkančiųjų? Ar visa tai, iš tikrųjų, galima prirašyti veikimui aklo likimo, kurio negalima kontroliuoti. Ar neegzistuoja, greičiau priežastys tam, kas atsitinka su žmogumi?

Ar nežūna daugelis žmonių netikėtai, todėl kad jie atsitiktinai pateko į pavojingą padėtį. Paimkime pavyzdį: Vyras išeina kiekvieną darbo dieną tuo pačiu metu iš savo buto. Kartą, rytą, kada jis kaip tik praeina šalia kaimyno namų, jis girdi šauksmą ir triukšmą. Jis pagreitina savo žingsnius, ir kaip tik, kada jis nori pasukti už kampo, jį užmuša atsitiktinė kulka. Jis mirė, todėl kad jis buvo už kampo neteisingu metu; aplinkybė buvo nenumatyta.

Pastebėjęs, kas vyksta kasdieniniame gyvenime, išmintingas biblinės knygos „Saliamonas Mokytojas“, rašytojas, pasakė: „Aš atsigręžęs žiūrėjau, ir mačiau po saule, kad ne greitieji gauna sėkmingą bėgimą, ne drąsieji—pergalę ne išmintingieji — duoną, ir ne protingieji—turtą, ir ne mikliems— palankumas, bet laikas ir atsitiktinumas dėl visų jų“ (Mokytojo 9:11).

Tas žmogus, kuris supranta tai, jis neignoruoja judėjimo taisyklių ir nestato save bereikalingiems pavojams, galvodamas, kad jis yra apsaugotas nuo mirties, kol jo „Terminas“ nepasibaigė. Jis supranta, kad fatališkas požiūris gali būti pavojingas jam pačiam ir kitiems. Šitas žinojimas, jeigu protingai pritaikomas, gali pratęsti gyvenimą šiek tiek metų.

Iš kitos pusės, fatališka pažiūra gali sugundyti neprotingiems pasielgimams ir gali taip pat būti priežastim to, kad žmogus tampa nerūpestingu ir nesusipažįsta su dalykais kurie gali padaryti stiprią įtaką į jo paties gyvenimą ir gyvenimą jo šeimos.

GYVENTI TIK DĖL DABARTINIO LAIKO

Apart fatalinio požiūrio taško, taip pat įvykiai dvidešimtojo amžiaus padarė įtaką į žmonių veiksmų būdą.

Atkreipk trumpai dėmesį į tai, kas įvyko. Milijonai žmonių tapo aukomis karo, nusikalstamumo, sukilimo ir bado. Oras ir vanduo, kurie yra būtini gyvybei, užteršiami jaudinančiame laipsnyje. Kaip matyt žmogaus gyvybei gresia pavojus iš visų pusių. Ir nėra nei jokių užtikrinimų, kad žmonija galės išspręsti savo problemas artimiausioje ateityje. Gyvenimas rodosi tokiu beviltišku. Prie ko privedė tai?

Didelė žemės gyventojų dalis gyvena tik dėl dabartinio laiko. Žmonės nori, kai galima daugiau, šiandieną gėrėtis gyvenimu. Jie jaučiasi pažadintais elgtis tokiu būdu todėl, kad jie galvoja, kad pas juos yra tik šitas vienas gyvenimas. Kaip tik Biblija ir aprašo jų požiūrio tašką taip: „Tuomet valgykime ir gerkime , nes rytoj mirsime“. (1 Korintiečiams 15:32).

Stengdamiesi išvengti žiaurios gyvenimo tikrovės, jie gali būt, nusigręžė prie alkoholio arba narkotikų. Kiti savo nusivylimuose ir savo nerime dėl trumpo gyvenimo stengiasi užsimiršti atsiduodami visokiausiems lytiniams nuotykiams: nesantuokiniams ryšiams, santuokinei neištikimybei, homoseksualizmui, lesbijinei meilei. Knygoje „Mirtis ir jos paslaptys“ sakoma:

„Rodosi, kad šiandieną į daugelį „normalių“ žmonių dar daugiau daro įtaką baimė prieš kolektyvinę mirtį, kraštutiniu atveju, nesąmoningai. Tuomi galima, nors dalinai, paaiškinti mūsų laiko betvarkę, kuri pasireiškia nepagrįstame nusikalstamume, vandalizme, erotizme ir padidintame gyvenimo tempe. Netgi šiuolaikiniai šokiai ir muzika išreiškia, kaip matyt, žmonių giminės neviltį, giminės, kuri nebetiki daugiau į savo nuosavą ateitį.“

Prie ko privedė šitas faktas, kad žmonės gyvena tik dėl dabartinio laiko, lygtai nebebūtų ryt dienos?

Žmonės, atsiduodantys alkoholiui arba girtuoklystei, laikinai, gal būt, užmiršta savo rūpesčius. Bet jie paaukoja savo orumą bei vertingumą ir kai kada, kada jie girti, atneša skausmą sau ir kitiems. O sekančią dieną jie atranda, kad prie savo rūpesčių dar pridėjo kankinantį galvos skausmą.

Narkomanai taip pat moka aukštą kainą už savo pastangas išvengti tikrovės. Jie dažnai padaro sau ilgalaikę fizinę ir psichinę žalą. Ir kad toliau tęstų savo brangią ydą, jie, galimas dalykas, žemina save vagyste ir prostitucija.

Ką galima pasakyti dėl netvarkingų lytinių santykių? Ar padeda jie pagerinti kieno nors dalią gyvenime? Atvirkščiai, tokio elgimosi vaisiais dažnai yra kokia nors kokia šlykšti venerinė liga, nepageidautini nėštumai, nesantuokiniai vaikai abortai, nesantaika šeimoje, kartus pavyduliavimas, ginčai ir netgi žmogžudystės.

Aišku, daugelis žmonių neveda tokio palaido gyvenimo. Bet jie, vis dėlto, neišsilaisvino nuo slėgimo, kuris susidaro tada, kada žmogus jaučia, sąmoningai ar pasąmonėje, kad jo gyvenimas pasibaigs. Žinodami, kad laikas ribotas, žmonės, būna, stengiasi, kaip galima greičiau, pasiekti pasisekimo pasaulyje. Su kokiu rezultatu? Jų siekimas materialinių turtų gali priversti juos paaukoti sąžinę (sąžiningumą). Bibliniai pamokslo žodžiai teisingai sako: „Kas skuba praturtėti, tas nepaliks nenubaustu (nekaltu, NP)“ (Patarlių 28:20). Bet tai dar ne viskas.

Tiek daug laiko ir jėgų paaukojama tam, kad turėtų pasisekimą materialiniuose dalykuose, kad mažai laiko belieka dėl šeimos. Tiesa, vaikai gauna, gal būt, viską, ką jie nori materialiniu atžvilgiu. Bet ar jie gauna vadovavimą ir pamokinimą, kuris yra reikalingas tam, kad jie taptų viltingais vyrais ir moterimis? Daugelis tėvų supranta, kad jie praleidžia mažai laiko su savo vaikais, bet jie nemato priežasties, kodėl jiems tuomi rūpintis—kol nebus vėlu. Taip, kankinančiu dalyku yra sužinoti, kad nuosavas sūnus buvo areštuotas, arba, kad nuosava duktė taps neištekėjusia motina.

Ar tai, kas šiandieną vyksta, neparodo aiškiai, kad, nežiūrint į neilgos trukmės gyvenimą, daugeliui žmonių reikia sužinoti, kaip vesti labiau patenkinamą gyvenimą?

Neatsižvelgiant į tai, kad mirtis, kaip matyt, neišvengiama, tai nereiškia, kad kiekvienas atmeta moralines normas, arba, kad visuose žmonėse susidaro fatališkas išglebimas. Atvirkščiai, šimtai tūkstančių žmonių šiandieną naudingai gyvena, todėl, kad mirties laukimas nedaro į juos įtakos netinkamu būdu.

GERESNIS KELIAS

Jeigu mes žiūrime į dalyką teisingai, tai mirtis gali išmokyti mus ko tai vertingo. Kada mirtis reikalauja aukos, mes galim įsigyti naudą, jei mes atidžiai apgalvojame, kokį gyvenimą mes patys vedame. Maždaug prieš tris tūkstančius metų žmogus, kuris tiksliai stebėjo žmones, pasakė: „Geras vardas yra geresnis už brangų tepalą ir mirties diena—už gimimo dieną. Geriau eiti į dejavimo namus, negu eiti į puotos namus: nes toks galas kiekvieno žmogaus ir gyvasis dės tai į savo širdį. ... Širdis išmintingųjų — verksmo namuose, o širdis kvailųjų — linksmybės namuose“ (Mokytojo 7:1-4).

Biblija nepataria čia suteikti liūdesiui pirmenybę, o ne džiaugsmui. Vietoj to, čia remiamasi tam tikru laiku, kada šeima liūdi dėl mirties vieno iš savo šeimos narių. Dabar būtų neteisinga užmiršti giminaitį, kurio neteko ir paprastai toliau tęsti puotavimas bei šventimus. Nes taip, kaip mirtis padarė galą visiems planams ir visai veiklai mirusiojo, taip jinai gali padaryti ir su mumis. Būtų gerai paklausti savęs: Ką aš darau su savo gyvenimu? Ar aš sukuriu sau gerą vardą arba reputaciją? Ką aš darau dėl laimės ir dėl gerovės kitų?

Ne gimimo metu, bet viso mūsų gyvenimo bėgyje mūsų „vardas“ įgauna savo tikrą vertę, tikrą reikšmę, būdamas sutapatintas su būdu žmogaus, kokiu mes esame. Tas žmogus, kurio širdis yra tartum „verksmo namuose“, nuoširdžiai apgalvoja, kaip jis gyvena nepriklausomai koks trumpas bebūtų jo gyvenimas. Jis neparodo lengvabūdiškos, nerūpestingos dvasios, kuri skiria triukšmingos linksmybės vietą. Atvirkščiai, jis stengiasi gyventi sąmoningai ir tikslingai, ir tuom pagelbsti ir gerovei savo artimųjų.

Kaip gali žmogus nustatyti, ar jis dabar iš tiesų, gerai ir tikslingai gyvena? Be abejo, yra būtinas kriterijus įvertinimui. Vis daugiau ir daugiau teisių žmonių visame pasaulyje prieina prie išvados, kad Biblija yra šito viltingu standartu. Jų atidus Biblijos studijavimas padėjo jiems atrasti tikrą tikslą gyvenime dabar ir davė jiems nuostabią viltį ateičiai, viltį gyventi teisingose aplinkybėse šitoje žemėje. Jie suprato, kad Dievas numatė ne mirtį, bet gyvenimą dėl žmonijos.