19 DALIS
Ar tu garbinsi Dievą taip, kaip Jis to nori?
„ŽINOKITE, kad paskutinėse dienose ateis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimeilūs, godūs pinigams, išdidūs, pasipūtę, piktakalbiai ... turintys pamaldumo išvaizdą, bet jo jėgos užsigynę. Tokių venk“ (2 Timotiejui 3:1-5). Ar tas aprašymas atitinka tam, ką mes matome dabar aplink save?
2 Taip, kiekvienoje gyvenimo srityje žmonės paprastai veikia pagal devizą „Pirmiausia aš“. Tai galima matyti iš jų elgesio perkant, važiuojant automobiliu, iš jų manieros rengtis arba šokti. Bet nežiūrint noro pasiaukštinti ir pabrėžti save, jie vis dėlto pasilieka nelaimingi.
3 Daugelis sprendžia apie religiją pagal savo norus ir poreikius. Kokia klaida! Ne mums nustatinėti Dievo garbinimo taisykles. Kaip žmogaus Sutvėrėjas, tik Jehova gali pasakyti, kaip reikia Jį garbinti (Romiečiams 9:20, 21). Visa, ko Dievas iš mūsų reikalauja, tarnauja tik mūsų gerovei. Mes įsigyjame gyvenimo džiaugsmą, jeigu mūsų mintys ir širdis nukreipti į nuostabius Dievo darbus ateityje (Izaijo 48:17).
4 Jehova neapsunkina krikščionių bereikalingomis ceremonijomis ir neuždeda beprasmiškų apribojimų. Dievas žino, kad mes turime turėti gerus santykius su Juo, kad pasiliktume gyvais, gyventume pagal Jo nurodymus ir būtume sudominti kitais, jeigu iš tikrųjų norime rasti džiaugsmą. Jeigu mes Dievą šitaip garbinsime, mūsų gyvenimas bus dvasiškai pilnavertis.
VADOVAUTIS DIEVO VALIA
5 Ta prasme Nojus davė mums gerą pavyzdį. Jis vadovavosi Dievo valia. Apie jį pasakyta: „Nojus buvo žmogus teisingas ir nepeiktinas savo giminėje. Nojus vaikščiojo Dievo akivaizdoje“. Kaip Dievas davė jam nurodymą statyti didžiulį gyvybę išgelbstintį laivą, „Nojus darė viską taip, kaip liepė jam Dievas“ (Pradžios 6:9, 22). Kadangi Nojus darė viską, kaip liepė Dievas, jo ir šeimos gyvybė buvo išgelbėta. Jie pripažino jį Dievo pranašu ir laikėsi su juo kartu (2 Petro 2:5).
6 Abraomas taip pat vykdė Dievo valią, Kuris liepė jam palikti gimtąją šalį. Abraomas išėjo, kaip liepė jam Dievas, nors nežinojo, kur eina (Pradžios 12:4; Hebrajams 1:8). Jis buvo ištikimas ir viską padarė, kaip liepė Dievas, todėl yra pavadintas Dievo Jehovos draugu (Jokūbo 2:23; Romiečiams 4:11).
PRIKLAUSYTI DIEVO TAUTAI
7 Atėjus laikui Dievas išsirinko sau grupę žmonių iš Abraomo palikuonių, kurie ėmė vadintis Izraelio tauta. Jie tapo Dievo tauta, ypatinga tauta iš visų tautų, gyvenančių žemėje (Pakartoto Įstatymo 14:2). Kiekvienas iš tos tautos turėjo garbinti Dievą Jehovą ir glaudžiai laikytis Jo. Visi privalėjo pripažinti Dievą kaip savo tautos Vadą. Jie laikėsi nustatytos Dievo garbinimo formos. Todėl Dievas davė jiems apsaugą ir palaimą ir jie džiaugėsi tuo (Pakartoto Įstatymo 28:9-14). Kokia tai privilegija priklausyti tautai, kuri pažymėta kaip Dievo tauta (2 Samuelio 7:8).
8 Bet kaip buvo su kitomis tautomis, ne iš izraelitų, bet kurios norėjo tarnauti tikrajam Dievui? Tokie žmonės sudarė mišrią tautą, jie taip pat kartu su izraelitais išėjo iš Egipto vadovaujami Mozės (Išėjimo 12:38). O jeigu tu būtum buvęs Egipte, ar būtum galvojęs, kad gali pasilikti ir garbinti Dievą vienas?
9 Kada izraelitai apsigyveno Pažadėtoje žemėje, visi svetimtaučiai ir atėjūnai galėjo tarnauti Dievui kartu su Jo tauta, jeigu jie pripažindavo Jehovą. Jie turėjo pripažinti, kad Dievas vadovauja šitai tautai, ir kad šventykla Jeruzalėje yra tarnavimo centras (1 Karalių 8:41-43; Skaičių 9:14). Joks žmogus negalėjo patikti Dievui, jeigu jis dėl išdidumo arba užsispyrimo vystė savo nuosavą, savavališką tarnavimą Dievui.
DIEVAS RENKA KITĄ TAUTĄ
10 Kada Jėzus vykdė Savo tarnybą žemėje, Dievas vis dar elgėsi su Izraeliu kaip su išrinktąja tauta. Nebuvo būtina, kad kiekvienas, priimantis Mesiją, nuolatos bendrautų su Jėzumi ir vaikščiotų su Juo, kaip darė apaštalai (Morkaus 5:18-20; 9:38-40). Izraelis, kaip tauta, atmetė Mesiją ir todėl Jėzus, neilgai prieš Savo mirtį, pasakė jiems: „Dievo Karalystė bus atimta iš jūsų ir atiduota tautai, kuri atneš vaisius“ (Mato 21:43).
11 Kas buvo ta tauta tuo metu, kai įstatymas ir garbinimo forma Izraeliui nebuvo daugiau būtini? (Kolosiečiams 2:13, 14; Galatams 3:24, 25). Penkiasdešimtinės dieną 33 m. e. metais buvo organizuotas krikščioniškas susirinkimas, kur buvo pasakyta apie permainas tarnavime Dievui nuo to laiko (Apaštalų darbų 2:1-4, 43-47; Hebrajams 2:2-4). Pirmiau judėjai, o vėliau ir kitos tautos tapo „tauta dėl Jo vardo“. Dievas žiūrėjo į juos dabar kaip į išrinktą tautą, karališką kunigystę, tautą, paimtą ypatingon globon (Apaštalų darbų 15:14-18; 1 Petro 2:9, 10).
12 Jeigu tu būtum gyvenęs tuo metu ir norėtum tarnauti Dievui, tai būtum galėjęs dalyvauti krikščioniškame susirinkime. Tai atsitiko su Italijos karo vadu Kornelijumi ir jo šeima (Apaštalų darbų 10:1-48). Tuo metu Kristaus pasekėjai visoje žemėje sudarė krikščionišką susirinkimą (1 Petro 5:9). Visi vietiniai susirinkimai buvo vienos visapasaulinės Dievo tautos sudėtine dalimi, kuri naudojosi Sutvėrėjo pripažinimu (Apaštalų darbų 15:41; Romiečiams 16:5).
13 Jehova yra tvarkos Dievas, todėl Jis rūpinosi, kad krikščionių susirinkimai būtų gerai organizuoti. Kad kiekvienam skirti reikiamą dėmesį, Dievas pastatė susirinkime gabius vyrus tarnais. Tai buvo patyrę ir uolūs asmenys, kurie perduodavo Dievo Žodį visiems susirinkimo nariams, kad visi galėtų perduoti kitiems gerąją žinią (2 Timotiejui 2:1, 2; Efeziečiams 4:11-15; Mato 24:14; Apaštalų darbų 20:28).
14 Visais atžvilgiais krikščionių susirinkimo nariai gaudavo naudą iš savo tarnų. Jie neturi būti biurokratai ir spausti savo bendrakrikščionių. Vietoj to jie turi su meile padėti visiems tvirtinti tikėjimą į Dievą (Apaštalų darbų 14:21-23; 1 Petro 5:2, 3). Kiekvienas su savo problemomis galėjo kreiptis į dvasiškai stiprius tarnus, kad gautų malonų biblinį patarimą (Jokūbo 5:13-16; Izaijo 32:1, 2). Krikščionys buvo dar silpni ir todėl susirinkime visada galėjo kilti sunkumai. Tarnai turi padėti visiems broliams ir perspėti juos nuo asmenų, darančių dvasinę žalą visam susirinkimui (Filipiečiams 4:2, 3; 2 Timotiejui 4:2-5).
15 Visi susirinkimai gaudavo pamokymus iš vadovaujančios korporacijos Jeruzalėje, susidedančios iš apaštalų ir vyresniųjų. Jie aiškindavo visus klausimus, iškylančius susirinkimuose, o taip pat lankydavo susirinkimus (Apaštalų darbų 15:1-3).
16 Jehova Dievas vis dar elgėsi su Savo tauta kaip su susirinkimu arba grupe. Visoje žemėje yra tūkstančiai Jehovos liudytojų susirinkimų. Jeigu tu tarnauji Dievui, kaip Jis to nori, tada turi rinktis su kitais kartu.
„Būkime dėmesingi vienas kitam, skatindami prie meilės ir gerų darbų. Nepalikime savo susirinkimo, kaip kai kurie yra įpratę, bet raginkime vienas kitą, ir tuo labiau, kadangi matome dieną prisiartinančią“ (Hebrajams 10:24, 25).
GARBINTI DIEVĄ VISA SIELA
17 Pagalvok vieną kartą apie viską, ką Dievas padarė dėl tavęs. Iš Jo išeina gyvybė, o taip pat visos priemonės jos palaikymui. Dievas pasiuntė į žemę Savo Sūnų žmonėms išgelbėti. Tai buvo didelės meilės žmonijai išreiškimas (Romiečiams 5:8; 8:32, 38, 39). Tuo jis padarė galimu nuodėmių atleidimą ir padėjo pagrindą amžinam laimingam gyvenimui (Jono 3:17; 17:3).
18 Kaip mes galime reaguoti į Jo meilę? Visų pirma mes neturime atstumti šitos meilės. Dievo Žodis kviečia:
„Todėl gailėkitės ir prisiverskite, kad būtų užlygintos jūsų nuodėmės“ (Apaštalų darbų 3:19).
19 Mes visi turime gailėtis, nes visi esame nuodėmingi ir neatitinkame Dievo principus mąstyme, žodžiuose ir darbuose (Romiečiams 2:4; 7:14-21; Jokūbo 3:2). Atgaila reiškia pripažinti, kad mes nusidėjėliai, ir gailėtis, kad neteisingai gyvenome praeityje. Ar tu jauti tai? Ateityje mums reikia pakeisti savo gyvenimo būdą ir stengtis pagerinti savo asmenybės kokybes vykdant Dievo valią. Jeigu mes tai padarysime, galime tikėtis, kad Dievas atleis ir priims mus (Psalmyno 102:8-14; 2 Petro 3:9).
20 Jeigu mes supratome, kad Jėzus yra mums pavyzdžiu tarnavime Dievui, tada mes turime sekti Jo pėdomis (1 Petro 2:21). Jėzus turėjo kryptį: „Štai, Aš einu vykdyti Tavo, Dieve, valios“ (Hebrajams 10:7). Mūsų meilė ir dėkingumas Dievui skatins mus vykdyti Jo valią iš visos širdies. Žinoma, mes ir toliau valgysime ir miegosime, rūpinsimės savo šeima, mylėsime ją ir užsiimsime visu tuo, kas būtina, normaliais žmogiško gyvenimo darbais. Bet mūsų pasišventimas Dievui reiškia, kad Dievo valia ir tarnavimas Jam stovi pirmoje vietoje. Mes visur laikysimės Dievo patarimų ir seksime Jėzaus Kristaus pavyzdžiu (Kolosiečiams 3:23, 24).
21 Šventas Raštas aiškiai parodo, kad kiekvienas krikščionis, pasišventęs Dievui, turi tai atvirai išreikšti krikštu vandenyje. Jėzus pasakė Savo mokiniams:
„Taigi, eikite, mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mokydami juos laikytis visko, ką Aš jums liepiau, ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28:19, 20).
Jeigu iš visų, priimančių krikštą, reikalaujama, kad jie studijuotų Dievo Žodį ir taptų Kristaus mokiniais, tai matyt jie nebuvo maži vaikai. Krikštas yra atsidavimo Dievui simbolis pilnai pasinardinant į vandenį, lygiai taip, kaip krikštijosi Jėzus Jordane (Morkaus 1:9-11; Apaštalų darbų 8:36-39).
22 Kaip krikštytam Jėzaus Kristaus mokiniui, prieš tave stovi viltis turėti laimingą tikro krikščionio gyvenimą. Tai ne apribotas įsakymais ir draudimais gyvenimas, o laisvas naujos asmenybės vystymasis, remiantis meile Dievui, gėriu ir teisingumu. Šitas dvasinis augimas pripildys tave prasmės ir pasitenkinimo. Tu galėsi nuolat gerinti savo dvasinį stovį, taisyti Dievo Žodžio pagalba ir pritaikyti visa tai savo gyvenime pasirodant tikru Jėzaus Kristaus pasekėju (Filipiečiams 1:9-11; Efeziečiams 1:15-19).
23 Tai turės įtaką į tavo mąstymą ir kasdieninį elgesį. Sekant krikščionišku keliu, tavyje įsitvirtins įsitikinimas, kad Dievas greitai pašalins pikta, ir po to danguje ir žemėje gyvens tiktai Teisybė. Tai dar daugiau skatins vystyti krikščionišką asmenybę, kad turėti savo vietą Naujame Pasaulyje (Efeziečiams 4:17, 22-24). Apaštalas Petras rašė:
„Kadangi taip visi dalykai turi išnykti, tai kokie turite būti jūs šventame pasielgime ir dievotume. Todėl, mylimieji, tai laukdami rimtai stenkitės, kad būtumėte rasti Jo akivaizdoje be dėmės ir nepeiktini ramybėje“ (2 Petro 3:11, 14).
24 Kokia palaima statyti savo gyvenimą pagal Jehovos valią. Nors daugelis žmonių šiandieną gyvena tam, kad įtiktų sau ir džiaugtųsi įvairiomis pramogomis, bet gyventi ir garbinti tikrąjį Dievą, kaip Jis to nori — tai geriausias gyvenimo kelias.
[Studijų klausimai]
Ką stato į pirmą vietą dauguma žmonių ir kodėl tai neprotinga? (1-4)
Kiek Nojus ir Abraomas skyrėsi nuo šiuolaikinių žmonių? (5, 6)
Kaip elgėsi Dievas senovės laikais su žmonėmis? (7-9)
Kokį pakeitimą Dievas padarė vėliau? (10-12)
Kaip elgėsi Dievas su krikščionimis? (13-15)
Ką tai reiškia dėl mūsų? (16)
Prie ko turi skatinti mus meilė Dievui? (17-19)
Kodėl krikštas - svarbus žingsnis ir ką jis reiškia? (20, 21)
Ką reiškia dėl tavęs, jeigu tu pasišventei Dievui ir priėmei krikštą? (22-24)