Kodėl laimė tokia nepagaunama?

KODĖL daugelis neranda tikrosios gyvenimo prasmės? „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“ (Jobo 14:1, 2). Tai, kas atsitiko pirmajai žmonių porai Rojuje, sužlugdė šviesias žmonijos viltis.

² Kad būtų tikrai laiminga, žmonija turi puoselėti gerus santykius su Dievu – ne prievarta, o savo noru (Pakartoto Įstatymo 30:15–20; Jozuės 24:15). Jehova trokšta, kad žmonės paklustų jam iš meilės ir garbintų jį iš širdies (Pakartoto Įstatymo 6:5). Tad Edeno sode pirmajam žmogui Jehova nustatė tam tikrą apribojimą, suteikdamas jam progą įrodyti nuoširdžią ištikimybę. „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, – pasakė Dievas Adomui, – bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:16, 17). Tai buvo paprastas bandymas. Adomas galėjo valgyti nuo visų sodo medžių, išskyrus vienintelį. Tas medis simbolizavo išmintingo Kūrėjo teisę spręsti, kas gera ir kas bloga. Su šiuo Dievo įsakymu pirmasis žmogus supažindino ir savo žmoną, kurią Jehova jam davė kaip „padėjėją“ (Pradžios 2:18, Brb). Jiedu buvo patenkinti tokia tvarka – laikytis Dievo vadovavimo – su dėkingumu paklusdami jo valiai ir rodydami meilę savo Kūrėjui bei Gyvybės Davėjui.

³ Bet vieną dieną Ievą prakalbino gyvatė: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Ieva atsakė, jog jiedviem uždrausta valgyti tik nuo „to medžio, kuris sodo viduryje“, tai yra gero bei pikto pažinimo medžio, kad nemirtų (Pradžios 3:1–3).

⁴ Kas buvo ta gyvatė? Biblijos knygoje, Apreiškime, atskleidžiama, jog „senąja gyvate“ „vadinamas Velnias ir Šėtonas, kuris suvedžioja visą pasaulį“ (Apreiškimo 12:9, Brb). Ar Dievas sukūrė Šėtoną Velnią? Ne, Jehovos darbai tobuli ir geri (Pakartoto Įstatymo 32:4). Šis dvasinis kūrinys pats pasidarė Velniu, tai yra „Šmeižiku“, ir Šėtonu, arba „Priešininku“. „Savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas“, jis panoro prilygti Dievui ir sukilo prieš Kūrėją (Jokūbo 1:14, Brb).

⁵ Šėtonas Velnias sakė Ievai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pradžios 3:4, 5). Susižavėti pažinimo medžio vaisiumi Ievą skatino Šėtonas. Štai jo įtikinėjimų esmė: „Dievas nuslėpė nuo jūsų kažką gera. Valgykite nuo to medžio ir būsite kaip Dievas, galį patys spręsti, kas gera ir kas bloga.“ Šiandien Šėtonas, stengdamasis atitraukti žmones nuo Dievo, naudoja tuos pačius argumentus: „Elkitės kaip jums patinka, – sako jis. – Tik nepaisykite to, ką esate skolingi gyvybės Davėjui“ (Apreiškimo 4:11).

⁶ Medžio vaisius staiga pasidarė toks geidžiamas, kad kilo nenugalimas noras jo paragauti! Ieva paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui. Kad ir gerai žinodamas pasekmes, Adomas paklausė žmonos balso ir taip pat valgė vaisiaus. Kuo viskas baigėsi? Moteriai Jehova paskelbė tokį nuosprendį: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave.“ Vyrui buvo pasakyta: „Tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ Dabar Adomui su Ieva teko patiems ieškoti laimės bei pasitenkinimo. Ar žmonių pastangos gyventi laimingai be Dievo buvo sėkmingos? Užuot džiaugęsi maloniu darbu, prižiūrėję Rojų ir išplėtę jį iki žemės pakraščių, jie turėjo sunkiai dirbti, kad palaikytų gyvybę, neteikdami garbės savo Kūrėjui (Pradžios 3:6–19).

⁷ Nuo tos dienos, kai paragavo gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus, pirmoji žmonių pora Dievo akyse mirė ir ėmė neišvengiamai artėti prie fizinės mirties. Kas atsitiko jiems mirus? Apie mirusiųjų būklę Biblijoje sakoma: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas“ (Mokytojo 9:5; Psalmyno 146:4). Po mirties nebegyvena jokia „siela“. Bausmė už nuodėmę yra mirtis, o ne amžinos kančios pragaro ugnyje. Be to, mirtis nėra kelias į nesibaigiančią palaimą danguje.a

⁸ Kaip pyragas, iškeptas įlenktoje formoje, visada turi įlenkimo žymę, taip netobuli tapę vyras ir moteris galėjo gimdyti tik netobulus palikuonis. Tai aiškiai pasakyta Biblijoje: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Todėl mes visi gimėme nuodėmingi, pajungti tuštybei, ir Adomo palikuonims gyvenimas pasidarė sunki našta. Tačiau ar yra išeitis?