Sargybos bokšto INTERNETINĖ BIBLIOTEKA
Sargybos bokšto
INTERNETINĖ BIBLIOTEKA
lietuvių
  • BIBLIJA
  • LEIDINIAI
  • SUEIGOS
  • bt sk. 7 p. 52–59
  • Skelbiama „geroji naujiena apie Jėzų“

Susijusios vaizdo medžiagos nėra.

Vaizdo siužeto įkelti nepavyko.

  • Skelbiama „geroji naujiena apie Jėzų“
  • Jie gerai paliudijo apie Dievo Karalystę
  • Paantraštės
  • Panašūs
  • „Išblaškytieji keliaudami [...] skelbė gerąją naujieną“ (Apd 8:4–8)
  • „Duokite ir man tokią galią“ (Apd 8:9–25)
  • „O ar supranti, ką skaitai?“ (Apd 8:26–40)
  • Pilypas — uolus evangelistas
    Sargybos bokštas 1999
  • Pilypas pakrikštija Etiopijos pareigūną
    Sargybos bokštas 1996
  • Rodyk pionieriaus dvasią
    Mūsų Karalystės tarnyba 2004
  • Ar žinote?
    Sargybos bokštas skelbia Jehovos karalystę (studijų numeris) 2024
Daugiau
Jie gerai paliudijo apie Dievo Karalystę
bt sk. 7 p. 52–59

7 SKYRIUS

Skelbiama „geroji naujiena apie Jėzų“

Pilypas – uolus evangelizuotojas

Apaštalų darbų 8:4–40

1, 2. Kuo baigėsi priešininkų mėginimas užgniaužti evangelizacijos veiklą pirmajame amžiuje?

KYLA smarkus krikščionių persekiojimas. Saulius ima bendruomenę „nuožmiai pulti“ (Apd 8:3). Mokiniai išsisklaido. Rodos, dar truputis ir krikščionybę pavyks užgniaužti. Bet įvykiai pasisuka taip, kaip niekas nesitikėjo.

2 Išblaškyti Kristaus mokiniai pradeda skelbti gerąją naujieną, skleisti žodį kituose kraštuose (Apd 8:4). Įsivaizduok, persekiojimas ne tik nenuslopina tiesos žodžio, bet ir padeda jam sklisti dar plačiau! Taip geroji naujiena pasiekia net labai tolimus kraštus. Kaip rodo istorija, panašiai nutiko ir mūsų laikais.

„Išblaškytieji keliaudami [...] skelbė gerąją naujieną“ (Apd 8:4–8)

3. a) Kas buvo Pilypas? b) Kodėl Samarijoje dar nebuvo liudyta ir ką išpranašavo Jėzus?

3 Vienas iš tų išblaškytųjų buvo Pilypasa (Apd 8:4; skaityk straipsnelį „Evangelizuotojas Pilypas“). Jis nuvyko į Samarijos miestą. Čia geroji naujiena vargu ar buvo skelbta, nes dar Jėzus apaštalams buvo nurodęs: „Neužsukite į jokį samariečių miestą. Verčiau eikite pas prapuolusias Izraelio namų avis“ (Mt 10:5, 6). Bet Jėzus žinojo, kad atėjus metui reikės ir ten gerai paliudyti tiesą. Prieš pakildamas į dangų jis pasakė: „Būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8).

4. Kaip samariečiai atsiliepė į Pilypo skelbiamą žinią ir kas, galimas dalykas, juos taip paveikė?

4 Pilypas matė, kad Samarija „baltuoja prinokusi pjūčiai“ (Jn 4:35). Šio krašto gyventojams jo žinia turėjo būti tarsi gaivus vanduo. Juk žydai su samariečiais nebendravo, daugelis juos tiesiog niekino. O štai geroji naujiena visus vienijo. Krikščionys, skirtingai nei fariziejai, žmonių į jokias grupes neskirstė. Kitaip nei dauguma žydų, Pilypas nemanė esąs pranašesnis už samariečius ir apie Jėzų jiems liudijo iš širdies, be jokio šališkumo. Tad suprantama, kodėl aplinkui būrėsi minios tenykščių ir „visi iki vieno dėmesingai klausėsi Pilypo žodžių“ (Apd 8:6).

5–7. Pateik pavyzdžių, rodančių, kad kalinimas, trėmimas ar priverstinė emigracija evangelizacijos darbo nesustabdo.

5 Mūsų laikais, kaip ir pirmajame amžiuje, persekiotojų pastangos nutildyti tiesos skelbėjus virsta niekais. Kalinami, tremiami ar priversti išvykti svetur krikščionys nenustoja skleidę Karalystės žinios ir taip ji plinta vis toliau. Štai per Antrąjį pasaulinį karą Dievo tarnams nestigo ryžto liudyti apie savo tikėjimą net nacių koncentracijos stovyklose. Vienas žydų tautybės vyras, kalėjęs kartu su mūsų broliais, pasakoja: „Matydamas Jehovos liudytojų tvirtybę, supratau, kad jų tikėjimas tikrai remiasi Biblija. Dėl to ir pats tapau liudytoju.“

6 Geroji naujiena skelbiama net persekiotojams ir kai kurie į ją palankiai atsiliepia. Pavyzdžiui, brolis Francas Dešas, atgabentas į Guzeno (Austrija) koncentracijos stovyklą, Biblijos mokymus aiškindavo vienam SS karininkui. Įsivaizduok, koks buvo džiaugsmas, kai vėliau jiedu susitiko kongrese – jau kaip tikėjimo broliai!

7 Panašiai atsitinka, kai dėl represijų krikščionims tenka bėgti iš savo šalies. Aštuntajame dešimtmetyje broliai, pasitraukę iš Malavio, rado prieglobstį Mozambike ir čia plačiai garsino tiesą. Nors vėliau persekiojimas kilo ir šioje šalyje, skelbėjų darbas nenutrūko. „Ne vieną iš mūsų sulaikydavo, net suimdavo, – sako Fransiskas Koana. – Tačiau matydami, kad daugelis mielai atsiliepia į Karalystės žinią, buvome tikri, kad mums, kaip ir pirmojo amžiaus krikščionims, Dievas padeda.“

8. Dėl ko dar neretai susidaro palankios sąlygos evangelizacijai?

8 Aišku, krikščionybės plitimą lemia ir kitos aplinkybės. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl pasaulyje vykstančių politinių ir ekonominių permainų galimybę išgirsti žinią apie Karalystę turi dar daugiau žmonių. Daug kas iš karo ir skurdo nualintų kraštų keliasi svetur ieškodami geresnio gyvenimo ir ten dažnas pradeda studijuoti su liudytojais Bibliją. Kai kur pabėgėlių tiek daug, kad atsiveria naujas evangelizacijos laukas. Ar tu stengiesi liudyti tiesą žmonėms iš kitų „tautų, giminių, genčių ir kalbų“? (Apr 7:9)

„Duokite ir man tokią galią“ (Apd 8:9–25)

Simonas, anksčiau užsiiminėjęs būrimu, prieina prie vieno iš apaštalų su kapšeliu pinigų rankose. Apaštalas yra uždėjęs rankas ant vieno krikščionio pečių. Fone žmonės aikčioja iš nuostabos matydami, kaip kitas krikščionis išgydo luošą mergaitę.

„Pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu suteikiama dvasia, Simonas pasiūlė jiems pinigų.“ Apaštalų darbų 8:18

9. Kas buvo Simonas ir kodėl jį taip stebino Pilypo daromi stebuklai?

9 Pilypas Samarijoje daro daug stebuklų. Jis gydo neįgaliuosius, netgi išvaro piktąsias dvasias (Apd 8:6–8). Tokiomis Pilypo galiomis neatsistebi vienas vyras, vardu Simonas. Jis užsiiminėja būrimu ir žmonės apie jį sako: „Jis yra Dievo Galybė.“ Bet dabar, Pilypui darant stebuklus, Simonas regi tikrą Dievo galybę ir įtiki (Apd 8:9–13). Netrukus paaiškėja, ar jo motyvai geri.

10. a) Ką Petras ir Jonas daro Samarijoje? b) Ką Simonas sugalvoja matydamas, kad apaštalų rankų uždėjimu naujiems Kristaus mokiniams suteikiama šventoji dvasia?

10 Sužinoję apie evangelizacijos Samarijoje sėkmę, apaštalai nusiunčia ten Petrą ir Joną. (Skaityk straipsnelį „Ką Petras atrakino „Karalystės raktais“?“.) Atvykę apaštalai uždeda rankas ant naujų Kristaus mokinių ir šie gauna šventąją dvasią.b Tai matydamas Simonas nebeištveria: „Duokite ir man tokią galią, – kad kiekvienas, ant kurio uždėčiau rankas, gautų šventąją dvasią.“ Jis tiek geidžia tos šventos dovanos, kad net pasiūlo pinigų (Apd 8:14–19).

11. Ką Petras atsakė Simonui ir kaip šis sureagavo?

11 Petras griežtai taria Simonui: „Tepražūva tavo sidabras ir tu pats su juo, jei manei už pinigus įsigysiąs Dievo dovaną! Šioje tarnystėje tu neturi nė menkiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akyse nėra dora.“ Apaštalas paragina Simoną atgailauti ir prašyti Dievą atleidimo: „Maldauk Jehovą – gal tavo širdies užmačia ir bus tau atleista.“ Simonas, reikia manyti, nėra blogas ir nori daryti, kas teisinga. Šįsyk žmogus tiesiog pasielgė neapgalvotai. Jis apaštalų iškart prašo: „Maldaukite už mane Jehovą, kad neištiktų manęs nė vienas iš dalykų, apie kuriuos kalbėjote“ (Apd 8:20–24).

12. Kas yra simonija ir kaip ji pasireiškė Bažnyčios istorijoje?

12 Griežti Petro žodžiai Simonui – įspėjimas visų laikų krikščionims. Iš čia kilo ir žodis „simonijà“. Jis dažniausiai vartojamas religiniame kontekste, kalbant apie rangų, pareigų ir privilegijų pirkimą ar pardavimą. Bažnyčios istorijoje simonija buvo labai paplitusi. The Encyclopædia Britannica (devintas leidimas, 1878 m.) rašoma: „Tyrinėjant konklavų istoriją darosi aišku, kad nė vieni popiežiaus rinkimai neapsiėjo be simonijos, ir daugeliu atveju ji buvo praktikuojama atvirai, ciniškai, be jokios gėdos.“

13. Ką krikščionims reiškia saugotis simonijos spąstų?

13 Tarp krikščionių simonijos neturi būti. Pavyzdžiui, nederėtų mėginti pagyromis ar dovanomis įsiteikti atsakingiems broliams tikintis gauti kokių nors garbingų pareigų bendruomenėje. O patys kaimenės prižiūrėtojai neturi būti prielankesni pasiturintiems krikščionims. Ir viena, ir kita – simonija. Kiekvienas tesielgia „kaip mažesnis“ ir tegu laukia Jehovos, nes visos garbingos užduotys ir pareigos skiriamos vadovaujant jo dvasiai (Lk 9:48). Dievo organizacijoje „siekti sau garbės“ nedera (Pat 25:27).

KĄ PETRAS ATRAKINO „KARALYSTĖS RAKTAIS“?

Jėzus Petrui pasakė: „Aš duosiu tau dangaus Karalystės raktus“ (Mt 16:19). Ką tai reiškė? Petras skirtingoms žmonių grupėms turėjo, vaizdžiai kalbant, atrakinti duris – atverti jiems galimybę išgirsti gerąją naujieną ir suteikti viltį valdyti kartu su Jėzumi dangaus Karalystėje. Kada apaštalas tai padarė?

  • Pirmąjį kartą – 33 metais, per Penkiasdešimtines. Tądien žydus ir prozelitus Petras ragino atgailauti ir pasikrikštyti. Maždaug 3000 žmonių pasikrikštijo ir tapo būsimais Karalystės paveldėtojais (Apd 2:1–41).

  • Antrąjį kartą – netrukus po Stepono mirties. Petras su Jonu nuvyko į Samariją ir tenai jų rankų uždėjimu šventoji dvasia buvo suteikta ką tik pasikrikštijusiems samariečiams (Apd 8:14–17).

  • Trečiąjį kartą – 36 metais. Tąsyk viltis gauti dangiškąjį paveldą buvo suteikta neapipjaustytiems kitataučiams. Apaštalas liudijo Kornelijui ir šis, pirmas iš neapipjaustytųjų, tapo krikščioniu (Apd 10:1–48).

„O ar supranti, ką skaitai?“ (Apd 8:26–40)

14, 15. a) Kas buvo „eunuchas iš Etiopijos“ ir kaip Pilypas su juo susitiko? b) Kaip etiopas reagavo išgirdęs Izaijo pranašystės išaiškinimą ir kodėl galima teigti, kad to vyro krikštas buvo ne impulsyvus žingsnis? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

14 Paskui Jehovos angelas liepia Pilypui eiti prie kelio, vedančio iš Jeruzalės į Gazą. Kam? Netrukus paaiškėja. Keliu rieda vežimas ir jame sėdintis vyras skaito pranašą Izaiją. Tai eunuchas iš Etiopijos. (Skaityk straipsnelį „Kokia prasme „eunuchas“?“.) Jehovos šventoji dvasia paragina Pilypą pasivyti vežimą. „O ar supranti, ką skaitai?“ – pasivijęs vežimą ir bėgdamas greta klausia jis etiopo. „Kaip galėčiau? – atsako šis. – Nebent kas nors man paaiškintų“ (Apd 8:26–31).

15 Etiopas pakviečia Pilypą sėstis į vežimą. Įsivaizduok, koks gyvas pokalbis turėjo užsimegzti! Juk nuo seno buvo slėpinys, kas Izaijo pranašystėje yra „avinėlis“ ir „tarnas“ (Iz 53:1–12). Ir štai Pilypas eunuchui išaiškina, kad toji pranašystė išsipildė: Izaijo čia kalbėta apie Jėzų Kristų. Etiopas yra prozelitas. Taigi kaip ir tie, kurie pasikrikštijo per 33 metų Penkiasdešimtines, iškart supranta, ką turi daryti. „Štai vanduo! – sušunka jis. – Kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ Pilypas nedelsdamas šį vyrą pakrikštija. O pats yra siunčiamas į Ašdodą ir tenai toliau skelbia gerąją naujieną (Apd 8:32–40; skaityk straipsnelį „Krikštas – panardinimas vandenyje“).c

KOKIA PRASME „EUNUCHAS“?

Graikišku žodžiu eunuchos pirmiausia buvo vadinamas karaliaus haremo prižiūrėtojas, dažniausiai – iškastruotas vyras. Bet eunuchais pavadindavo ir kitus rūmų tarnautojus, pavyzdžiui, taurininką ar iždininką, nors šie nebūdavo kastruoti. Etiopas, kurį pakrikštijo Pilypas, kaip tik ir buvo karalienės iždininkas, šiuolaikiškai tariant, finansų ministras. Tad eunuchu jis veikiausiai pavadintas tiktai dėl užimamų pareigų.

Eunuchas iš Etiopijos buvo prozelitas – žydų tikėjimą priėmęs kitatautis. Jis atkeliavo į Jeruzalę pagarbinti Jehovos (Apd 8:27). Kadangi Mozės Įstatymas priimti kastratų į Izraelio bendruomenę neleido, tai irgi rodo, kad šis etiopas buvo eunuchas ne tiesiogine šio žodžio prasme (Įst 23:1).

KRIKŠTAS – PANARDINIMAS VANDENYJE

Kaip žmogus turi būti krikštijamas? Kai kurie mano, kad pakanka užpilti ar pašlakstyti vandens ant galvos. Bet ar toks buvo etiopo krikštas? Biblijoje rašoma: „Pilypas su eunuchu įbrido į vandenį“ (Apd 8:36, 38). Jeigu tereikėjo pašlakstyti vandeniu galvą, jie nebūtų laukę, kol privažiuos vandens telkinį. Būtų apsiėję ir su šlakeliu iš ąsočio, juk eunuchas tikriausiai turėjo vandens, nes važiavo „per dykumą“ (Apd 8:26).

Viename graikų kalbos žodyne aiškinama, kad graikiškas žodis baptizō, dažnai verčiamas žodžiu „krikštyti“, paraidžiui reiškia „nerti“, „nirti“, „paskęsti“.d Tokia šio žodžio reikšmė numanoma ir iš kitų Biblijos eilučių, kur minimas krikštas. Antai Jono 3:23 sakoma, kad „Enone, netoli Salimo, krikštijo ir Jonas, mat ten buvo daug vandens“. Ir apie Jėzaus krikštą parašyta: „Išbridęs iš vandens jis išvydo atsiveriant dangų“ (Mk 1:9, 10). Taigi tikras krikštas yra visiškas panardinimas vandenyje.

d Senosios graikų kalbos morfologinis žodynas (parengė Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto Skaitmeninės filologijos centras, 2012).

16, 17. Kaip šiandien angelai padeda skelbėjams?

16 Šiandien krikščionys yra veiklūs kaip ir Pilypas. Jie liudija tiesą ne tik po namus, bet ir apskritai pasitaikius gerai progai, pavyzdžiui, kelionėje. Taip randa ne vieną doros širdies žmogų, trokštantį dvasinės atgaivos. Kad skelbėjai tokį žmogų sutinka, anaiptol ne visada yra tik laiko ir aplinkybių sutapimas. Juk Biblijoje aiškiai apreikšta, kad evangelizacijos darbe skelbėjams padės angelai ir taip žinia pasieks „visas tautas, gimines, kalbas ir gentis“ (Apr 14:6). Svarbų angelų vaidmenį Jėzus pranašiškai nusakė palyginime apie kviečius ir piktžoles. Pjūties metu, tai yra šiam pasauliui einant į pabaigą, pjovėjai angelai „išrankios iš jo Karalystės visus klaidintojus ir piktadarius“ (Mt 13:37–41). Sykiu angelams paskirta surinkti visus, kuriuos Jehova nori pašaukti į savo organizaciją: būsimuosius dangaus Karalystės paveldėtojus, taip pat „milžinišką minią“ žmonių, simboliškai pavadintų „kitomis avimis“ (Apr 7:9; Jn 6:44, 65; 10:16).

17 Tai, kad evangelizacijos darbe darbuojasi angelai, patvirtina ir skelbėjų patirtis. Ne vienas žmogus sakė prieš pat liudytojams ateinant meldęs Dievą pagalbos. Štai kas sykį nutiko, kai dvi krikščionės su mažu berniuku skelbė gerąją naujieną po namus. Apie vidudienį jos jau ketino tarnybą baigti, tačiau vaikas ėmė primygtinai prašyti eiti į dar vieną namą. Paskui pats nubėgo ir pasibeldė. Duris atidarė jauna moteris. Sesės priėjo pasikalbėti ir labai nustebo. Pasirodo, ji ką tik prašė Dievą ką nors atsiųsti, kad padėtų suprasti Bibliją. Taip buvo pradėtos Biblijos studijos.

Moteris namuose meldžiasi, tuo tarpu skelbėjų pora skambina į jos namų duris.

„Dieve, jei tu esi, padėk man.“

18. Kodėl turime branginti savo tarnystę?

18 Jei esi krikščionių bendruomenėje, tau irgi suteikta garbė darbuotis drauge su angelais didžiuliame kaip niekad evangelizacijos lauke. Brangink šią tarnystę. Nenuilsdamas skelbk „gerąją naujieną apie Jėzų“ ir tikrai džiaugsiesi savo triūso vaisiais (Apd 8:35).

EVANGELIZUOTOJAS PILYPAS

Kai persekiojimas blaškė krikščionis po įvairius kraštus, Pilypas nukeliavo į Samariją. Reikia manyti, jis glaudžiai bendradarbiavo su anuomete vadovaujančiąja taryba. Kaip rašo Lukas, Jeruzalėje „apaštalai išgirdo, kad Samarija priėmė Dievo žodį, todėl nusiuntė ten Petrą ir Joną“. Per juos šventosios dvasios dovana buvo suteikta ir įtikėjusiems samariečiams (Apd 8:14–17).

Pilypas sėdi vežime kartu su eunuchu iš Etiopijos.

Praėjus maždaug 20 metų po įvykių, aprašytų Apaštalų darbų 8 skyriuje, Pilypas paminėtas dar vieną kartą. Apaštalas Paulius, baigdamas savo trečiąją misionierišką kelionę, su bendražygiais vyko į Jeruzalę. Jie išsilaipino Ptolemaidėje. „Kitą dieną, – pasakoja Lukas, – iškeliavome ir atvykome į Cezarėją. Čia atėjome į evangelizuotojo Pilypo, vieno iš septyneto, namus ir pas jį apsistojome. Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris; jos pranašavo“ (Apd 21:8, 9).

Ten, kur skelbė gerąją naujieną, Pilypas tikriausiai ir apsigyveno, sukūrė šeimą. Jis, be abejo, visada uoliai tarnavo Dievui. Ne veltui Lukas vadina jį evangelizuotoju. Biblijoje šis žodis taikomas tiems krikščionims, kurie palieka namus ir vyksta skelbti gerosios naujienos į jos dar negirdėjusius kraštus. O ką byloja tai, kad visos keturios Pilypo dukros pranašavo? Aišku, kad tėvas stengėsi savo šeimą ugdyti dvasiškai – įskiepijo meilę Jehovai ir norą jam tarnauti.

a Čia pasakojama ne apie apaštalą Pilypą, o apie kitą krikščionį tuo pačiu vardu. Pastarasis, kaip aptarėme 5 skyriuje, buvo vienas iš septynių vyrų, paskirtų Jeruzalėje prižiūrėti kasdienį maisto skirstymą, kad nebekiltų nesusipratimų tarp graikų ir žydų kilmės našlių (Apd 6:1–6).

b Anuomet nauji mokiniai šventąja dvasia būdavo patepami tikriausiai per krikštą ir taip įgydavo viltį drauge su Jėzumi danguje būti karaliais ir kunigais (2 Kor 1:21, 22; Apr 5:9, 10; 20:6). Bet šiuo atveju samariečiai nebuvo patepti per krikštą. Šventąją dvasią ir kartu stebuklingas dovanas jie gavo tik Petrui ir Jonui uždėjus rankas.

c Etiopo krikštas nebuvo impulsyvus žingsnis. Kadangi šis žmogus buvo prozelitas, tikriausiai jau neblogai išmanė šventuosius raštus, žinojo pranašystes apie Mesiją. Supratęs, kokią misiją Dievas skyrė Jėzui, jis tuoj pat ir pasikrikštijo.

    Leidiniai lietuvių kalba (1974–2025)
    Atsijungti
    Prisijungti
    • lietuvių
    • Bendrinti
    • Parinktys
    • Copyright © 2025 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
    • Naudojimosi svetaine sąlygos
    • Privatumo politika
    • Privatumo nustatymai
    • JW.ORG
    • Prisijungti
    Bendrinti