Ir Rytuose, ir Vakaruose Jehova stiprina savo tautą
VIETOVĖSE, kuriose skelbimo veikla uždrausta, kurios draskomos smurto, ir tose šalyse, kuriose neseniai panaikintas draudimas, — iš tikrųjų visame pasaulyje — Jehova ir toliau aprūpina savo Liudytojus „galybės gausa“ (2 Korintiečiams 4:7).
Klestėjimas draudimo sąlygomis
Viename Tolimųjų Rytų archipelage skelbimo veikla jau uždrausta 17 metų. Ar Liudytojai prarado drąsą? Nė kiek! Praėjusią gegužę jie pasiekė naują didžiausią 10756 skelbėjų skaičių, iš kurių 1297 buvo tarnaujantys visą laiką. Sąlygoms pasaulyje blogėjant, salos gyventojai daug daugiau linkę klausytis tiesos. Taigi jie pranešė apie 15654 biblines studijas, vedamas susidomėjusių asmenų namuose. Truputį anksčiau į sueigas, kurios tyliai vyko Jėzaus mirčiai paminėti, susirinko 25397 žmonės.
Per srities kongresus „Dievo mokymas“, — kuriuos pagal vietines sąlygas vėlgi rengė apdairiai, — broliams buvo džiugu gauti savo kalba tuos pačius naujus leidinius kaip ir Jungtinėse Valstijose. Vertėjai, tikrintojai ir kiti savanoriškai dirbo viršvalandžius, kad galėtų laiku paruošti pagrindinį naują leidinį, turintį šimtus puslapių. O viena bendradarbiaujanti pasauliečių spaustuvė mielai atliko puikų spausdinimo bei įrišimo darbą. Kongreso dalyviai džiaugėsi gavę puošnų, spalvotą leidinį su daugiau kaip tūkstančiu iliustracijų. Daugelis valstybės pareigūnų gerbia Jehovos Liudytojus, o pasipriešinimas kyla daugiausia iš krikščioniškojo pasaulio dvasininkijos. Tikimasi, kad greitai draudimas bus panaikintas.
O kaip Amerikos žemynuose?
Jehovos Liudytojai šiose Vakarų šalyse kaip ir jų broliai Rytuose, drąsiai sprendžia savo problemas ir Jehovos šventoji dvasia padeda jiems įveikti sunkias situacijas. Paimkime, pavyzdžiui, tokį pranešimą iš Pietų Amerikos šalies, kurios džiunglėse veikia narkotikų gamybos ir prekybos sindikatai.
Liudytojų grupė išvyko autobusu į nuošalią vietovę. Išlipę iš autobuso, jie pastebėjo mažą šalutinį kelią, vedantį iš kaimo. Taigi penki broliai, paskyrę seseris ir vaikus skelbti kaime, pasuko pažiūrėti, kur veda tas žvyruotas keliukas. Vienas brolis pasakoja:
„Dvi valandas eidami keliu, radome tik keletą namų. Po to staiga iš miško išėjo aštuoni ginkluoti vyrai su gobtuvais ant galvų. Kai kurie turėjo šautuvus, kiti — mačetes. Su kuo mes susidūrėme? Pradėjome klausinėti, ko jie nori, tačiau mums buvo liepta tylėti ir be jokių kalbų eiti pirmyn. Taip ir darėme! Po dviejų valandų kelionės per tankias džiungles atsidūrėme laukymėje, kuri atrodė kaip ginkluota stovykla. Visur buvo sargybiniai su ginklais. Centrinėje dalyje stovėjo puikus pastatas, į kurį ir buvome nuvesti.
Kai susėdome, į mus kreipėsi vyras, matyt, stovyklos vadas. Jis buvo dailiai apsirėdęs, gerai išsilavinęs ir gana orus. Nurodęs į vieną mūsų grupės brolį, liepė jam atsistoti. Po to jis paklausė jo: ‛Ką jūs manote apie [mūsų] grupę?’ Gerai suprasdamas, kur esame, brolis atsakė: ‛Na, mes žinome apie jūsų grupę, tačiau mūsų nedomina nei ši, nei jokia kita politinė grupė. Vienintelė priežastis, dėl kurios mes čia, — skelbti Jehovos Dievo Karalystę, valdomą Jėzaus Kristaus. Ji greitai sunaikins visas šios daiktų sistemos politines vyriausybes ir atneš nuostabias palaimas žmonėms šioje žemėje, kur bus rojaus sąlygos, — tai, ko nė vienas žmogus, nei žmonių grupė negali padaryti.’
Vyriškio laikysena pasikeitė. Jis ėmė klausinėti. ‛Kur jūs viso to išmokote? Kas jus išlavino taip kalbėti?’ Pusantros valandos mes turėjome galimybę pateikti gerą liudijimą apie pasaulio padėtį ir parodyti, kad tik Biblija nustato vienintelę viltį žmonijai. Mes taip pat paaiškinome 13-tą skyrių Romiečiams — apie tai, kad paklūstame valdžioms, tačiau tada, kai atsiranda prieštaravimas tarp Dievo Žodžio ir jų, pirmiausia klausome Dievo, Jehovos. Galiausiai pasiūlėme jam tas knygas, kurias turėjome su savimi. Jis paėmė tris iš jų bei Bibliją ir mūsų nuostabai atsilygino už jas. Sakėsi skaitysiąs jas.
Tada vadas mostelėjo vienam iš vyrų, kad išvestų mus iš stovyklos. Netrukus jau keliavome atgal dėkodami Jehovai už pergalę, kurią laimėjome kitokiame liudijimo lauke.“
Kovų draskomoje Afrikoje
Vidurkelyje tarp Tolimųjų Rytų ir toliausių Vakarų yra Afrikos kontinentas. Genčių karai įtraukė kai kurias šalis į smurto verpetą. Liberijoje Jehovos tarnai vėl labai nukentėjo dėl stipriau įsiliepsnojusio pilietinio karo. Pirmiausia 1992-ųjų spalį ir lapkritį kovos vyko sostinėje ir aplink ją. Po to, kai karas išsiplėtė visoje šalyje, ištisi susirinkimai buvo išblaškyti, nes broliai kartu su likusiais gyventojais pabėgo į džiungles. Tačiau jų uolumas nesumažėjo. Pabėgę jie skelbė ir todėl buvo pateiktas didžiulis liudijimas atokiausiose šalies vietovėse.
Vienas persikėlusių brolių susirinkimas pastatė laikiną Karalystės salę vidur kaučiukmedžio plantacijos. Miesto netoli fronto linijos civiliai gyventojai, gelbėdamiesi nuo bombardavimo, dienos metu bėgdavo į juos supančią kaučiukmedžių plantaciją. Vietiniai broliai (drauge su broliais, kuriems teko persikelti iš sostinės Monrovijos) organizavo lauko tarnybą ir nuolat galima buvo matyti juos, skelbiančius tūkstančiams, kurie slėpėsi po kaučiukmedžiais! Lėktuvui priartėjus, broliai ir seserys šokdavo į artimiausią griovį, o po to, kai pavojus praeidavo, tęsdavo savo liudijimą.
Nuostabu, kad nepaisant tokių pilietinio karo aplinkybių, daugiau kaip tūkstantis šio susirinkimo skelbėjų, galėjusių perduoti ataskaitas Bendruomenei, kas mėnesį vidutiniškai praleidžia 18,1 val. lauko tarnyboje ir veda 3111 biblinių studijų.
Afrikoje per paskutinius ketverius metus Jehovos Liudytojų veiklos apribojimai buvo panaikinti 18-oje šalių. Ir štai koks džiaugsmas! Malavyje rugpjūčio 12-ąją Liudytojų veiklos uždraudimas, įvestas 1967-ųjų spalį, buvo panaikintas. Gerosios naujienos pogrindinis skelbimas visada klestėjo, bet dabar Liudytojai gali laisvai žengti į priekį, nors jie turės laukti prikėlimo, kad susitiktų su daugeliu brangių bendražygių, kurie buvo nužudyti prispaudėjų.
Mozambike taikos susitarimas įsigaliojo nuo 1992-ųjų spalio 4-osios. Galima pasiekti vietoves, kurios buvo neprieinamos dėl niokojančio, 16 pastarųjų metų trukusio karo. Karioko vietovėje atkurtas bendravimas su 375 broliais ir seserimis, septynerius metus neturėjusiais jokių ryšių su organizacija. Speciali vienadienė asamblėja įvyko Milanže, svarbiausiame srities mieste, kuris buvo pagarsėjęs savo koncentracijos stovykla ir kaip Jehovos Liudytojų, kurių daugelis buvo pabėgėliai iš Malavio, „perauklėjimo“ centras. Didžiai nustebino dalyvių skaičius — 2915 asmenų, tarp kurių buvo ir miesto vadovas, kuris pasveikino Jehovos Liudytojus. Tad buvęs „perauklėjimo“ centras tą dieną tapo Dievo mokymo centru.
Vienas misionierius rašo: „Apie mūsų brolius, atsidūrusius pabėgėlių stovykloje Tetė provincijoje, įdomią pastabą padarė Jungtinių Tautų Pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro (UNHCR) atstovas. Jis pasakė, kad Jehovos Liudytojai įsirengė savo pačių stovyklas atskirai nuo kitų grupių. ‛Jų stovyklos yra vienintelės, tinkamai tvarkomos, — jis pasakė pridurdamas, — Jehovos Liudytojai yra švarūs, organizuoti ir išsilavinę.’ Po to jis pasiūlė skristi drauge lėktuvu virš brūzgynų, kad pats pamatyčiau. Iš oro lakūnas parodė dvi stovyklas. Viena buvo apleista ir nešvari su namais, pastatytais iš žemės vienas prie kito be jokio plano. Kita stovykla buvo gerai suplanuota, kur namai stovėjo išsirikiavę eilėmis šalia kelių. Namai atrodė tvarkingi, jų kiemai nušluoti. Kai kurie net buvo nudažyti savos gamybos dažais. ‛Atspėkite, kuris priklauso jūsų žmonėms?’ — pasakė lakūnas. Man buvo labai džiugu susitikti su broliais šioje stovykloje. Dabar šiame Liudytojų kaime yra aštuoni susirinkimai.“
„Erelio žemėje“
Ne, tai ne JAV emblemos erelis! Tarp Rytų ir Vakarų yra Europos šalis Albanija, kurios pavadinimas jos valstybine kalba Shqipëria (Škiperija) reiškia „Erelio žemė“. Neseniai žiaurus 50 metų trukęs Jehovos Liudytojų organizacijos draudimas buvo panaikintas ir jie gali drauge su savo broliais iš Rytų ir Vakarų džiaugtis garbinimo laisve. Jie iš tikrųjų ‛gerai naudoja laiką’ (Efeziečiams 5:16). Kovo 21 dieną, sekmadienį, sostinės Tiranos Nacionaliniame teatre įvyko vienadienė asamblėja — pirmoji Albanijos istorijoje. Šeštadienio popietę 75 Liudytojų-savanorių grupė nutriušusią susirinkimo patalpą pavertė šviesia, švaria asamblėjos sale. Direkcija neteko žado. Ir reikia pažymėti, kad tarp 75 savanorių pakrikštytųjų buvo tik apie 20!
Geresnio oro negalėjo nė būti. Kai atvyko užsienio delegatai, sveikinimai — daugiausia mostai ir apsikabinimai — pavertė tą specialią asamblėją labai ypatinga. Pakėlęs rankas į dangų, brolis Našo Doris sakė atidarymo maldą. Jis buvo pakrikštytas 1930-aisiais ir dabar yra beveik aklas. Programa vyko albanų kalba, didesnę jos dalį atliko užsienio specialieji pionieriai. Susirinkę 585 dalyviai giedojo giesmę „Krikščioniškas pasišventimas“ — vieną iš šešių, išverstų šia proga į albanų kalbą — tuomet, kai 41 iš naujųjų brolių ir seserų ėjo link baseino, kurį besilankantys graikų broliai maloniai įrengė vietinėje Karalystės salėje. Kaip viskas pasikeitė! Anksčiau vien už Bibliją galima buvo pakliūti į darbo stovyklas, o į sueigas rinkdavosi tik po du tris asmenis.
Kitą dieną po asamblėjos į Sargybos bokšto įstaigą paskambino teatro direktorius. Paprastai jis mažai domisi tais, kurie naudojasi teatro patalpomis. Tuo rūpinasi direktoriaus padėjėjas. Bet jis pasakė: „Aš tik norėjau padėkoti. Niekada nemačiau šios vietos tokios švarios. Jei man reikėtų pasidalinti įspūdžiais, tai pasakyčiau, kad vakar teatre buvo juntamas dangiškas dvelksmas. Galite naudotis mūsų patalpomis, kada tik panorėsite, prašome kreiptis ir mes jus priimsime be eilės. Žinote, mums reikėtų, kad jūs kas trys mėnesiai susirinktumėte čia nemokamai.“
Liudytojai grįžo į savo miestus sustiprinti bei dėkingi ir pradėjo ruoštis Jėzaus mirties Minėjimui. Praėjus tik 15 dienų, balandžio 6-ąją, pirmasis atviras Minėjimas įvyko septyniose vietose.
Beračio mieste sueigos dalyvių skaičius išaugo maždaug iki 170 ir vietinis šventikas įsiuto. Iš 33 Karalystės skelbėjų Beratyje 21 buvo pakrikštytas per asamblėją. Beratis pateikė ataskaitą apie 472 Minėjimo dalyvius. Ir kitur į Minėjimą susirinko žymus skaičius asmenų; tai daugiausia dėl puikios specialiųjų pionierių iniciatyvos.
Labiausiai katalikiškame Albanijos mieste, Škoderyje, kur yra bazilika, bažnyčia pradėjo spausdinti mėnraštį ir kiekviename numeryje buvo gvildenamas klausimas: „Kaip vengti Jehovos Liudytojų“. Paskutiniame numeryje sakoma: „Jehovos Liudytojai užėmė Škoderį“! Didžiulė dviejų Liudytojų armija surinko čia 74 gero elgesio ir rimtus žmones į Minėjimą. Išklausę Minėjimo kalbą, 15 šeimų paprašė namų biblinės studijos. Kitame mieste, Duresyje, kuriame visą armiją sudarė keturi Liudytojai, susirinkusiųjų buvo 79.
Dėl priešiškai nusiteikusių katalikų-jaunuolių, kurie grasino išvaikyti Liudytojus akmenimis, Minėjimo sueiga kalnų kaimelyje Kalmeti i Vogelis turėjo persikelti į vietinio brolio namus, kuriuose ramiai susirinko 22 dalyviai. Šioje grupėje yra penki skelbėjai, iš kurių trys buvo pakrikštyti Tiranos asamblėjoje.
Vlioroje du vaikinai gavo Sargybos bokšto numerį, perskaitė jį ir parašė Bendruomenei: „Dabar mes vadiname save Jehovos Liudytojais, nes sužinojome tiesą iš Sargybos bokšto. Prašome atsiųsti mums pagalbą.“ Du specialūs pionieriai buvo pasiųsti čia ir vienas iš tų vaikinų greitai pasidarė kvalifikuotas skelbėjas. Jis buvo laimingas tarp 64 Minėjimo dalyvių Vlioroje.
Vienas brolis albanas, kuris sužinojo apie tiesą Jungtinėse Valstijose, sugrįžo šeštajame dešimtmetyje į savo gimtąjį miestą Girokastrą, kuriame jis tarnavo iki pat savo mirties tiek, kiek leido galimybės. Jis pasėjo tiesos sėklas savo sūnaus širdyje. Kai draudimas buvo panaikintas, jo sūnus paprašė Sargybos bokšto bendruomenės pagalbos. Kitas susidomėjęs asmuo, gyvenantis netoliese kaime į šiaurę nuo jo, taip pat parašė prašydamas paramos; tad ten buvo pasiųsti keturi specialieji pionieriai. Trečiadienio rytą, po Minėjimo, vienas iš jų paskambino į Bendruomenės įstaigą Tiranoje: „Aš negaliu susilaikyti nepasakęs, kiek daug Jehovos dvasia padarė. Mes tokie laimingi. Minėjimas pasisekė.“ Dalyvavo 106 žmonės, tarp kurių Karalystės skelbėjų buvo tik septynetas.
Koks bendras Minėjimo dalyvių skaičius? Kai 1992-aisiais čia buvo tik 30 Karalystės skelbėjų, dalyvavo 325 asmenys. O 1993-iaisiais 131 skelbėjas surinko 1318 žmonių. Abejus metus dalyvių buvo dešimt kartų daugiau negu skelbėjų. Kaip džiugu matyti, kad ‛iš mažiausiojo pasidaro tūkstantis’ per tokį trumpą laikotarpį! (Izaijo 60:22).
„Pailgink savo virves“
Plečiantis Jehovos Liudytojų veiklai visame žemės rutulyje, kvietimas sklinda toliau: „Išplėsk savo padangtės vietą ir ištempk savo padangčių kailius, nesigailėk; pailgink savo virves ir sustiprink savo baslius. Nes tu išsiplėsi dešinėn ir kairėn“ (Izaijo 54:2, 3). Šis išplėtimas Dievo „padangtės“, — atstovaujamos jo garbintojų pasaulinio susirinkimo, — iš tikrųjų matomas Rytų Europoje, ypač buvusios Tarybų Sąjungos kraštuose. Jehova, rėmęs savo tarnus represijų dešimtmečiais, dabar duoda savo Liudytojams dinaminę energiją, reikalingą organizacijos plėtimuisi ir stiprėjimui.
Rusijoje, Maskvoje, liepos 22-25 dienomis „Lokomotyvo“ stadione vyko vienas iš ženkliausių praėjusių metų „Dievo mokymo“ serijos tarptautinių kongresų, kuriame didžiausias susirinkusiųjų skaičius buvo 23743. Kas būtų galėjęs pagalvoti dar prieš dvejus metus, kad tai įmanoma? Ir štai jie čia! Daugiau kaip 1000 delegatų atvyko iš Japonijos ir Korėjos, beveik 4000 — iš Jungtinių Valstijų ir Kanados, kiti tūkstančiai atkeliavo iš daugiau nei 30 Ramiojo vandenyno pietinių salų, Afrikos, Europos ir kitų kraštų — tikras Rytų ir Vakarų susitikimas. Koks padrąsinimas visiems jiems būti kartu su daugiau kaip 15000 savo rusų brolių ir seserų! Džiaugsmui nebuvo ribų.
Nuostabus bendras naujų Liudytojų, kurie pasikrikštijo, skaičius buvo 1489. Krikštą plačiai nušvietė visam pasauliui masinės informacijos priemonės, įskaitant puikią nuotrauką pirmajame laikraščio The New York Times puslapyje. Ir nors audringi plojimai lydėjo krikštą, bet juos viršijo aplodismentai paskutinės kalbos metu po to, kai oratorius, padėkojęs 4752 savanoriams ir pareigūnams, kurie pasitarnavo tokiai kongreso sėkmei, pasakė: „Visų labiausiai mes dėkojame Jehovai!“ Taip, Jehovos dvasia įveikė didelį stačiatikių priešiškumą ir suteikė gyvybinę energiją, kuri pavertė tą kongresą jaudinančia realybe.
Tačiau dar didesni dalykai vyko Ukrainos mieste Kijeve rugpjūčio 5-8 dienomis. Ir vėl mielai talkinantys savanoriai visiškai atnaujino stadioną ir ši milžiniška Karalystės salė sutalpino delegatus, kurių didžiausias skaičius siekė 64714. Dar kartą atvyko Liudytojai iš Rytų ir Vakarų ir iš visų kitų pasaulio kraštų. Pagrindiniai pranešimai buvo verčiami į 12 kalbų. Maždaug 53000 delegatų, kurie atvyko visuomeniniu transportu, reikėjo pasitikti stotyse, aerouostuose ir nuvežti į jų vietas viešbučiuose, mokyklose bei privačiuose namuose ir taip pat laivuose. Visa tai buvo atlikta su minimaliomis išlaidomis, sklandžiai ir efektyviai, dėl ko miesto policija pareiškė nusistebėjimą ir pagyrimą.
Šio jaudinančio kongreso kulminacija buvo krikštas, trukęs dvi su puse valandos. Kol 7402 nauji broliai ir seserys atliko simbolišką pasiaukojimą Jehovai, visame didžiuliame stadione aidėjo plojimų bangos. Buvo viršytas rekordinis pakrištytųjų skaičius 7136, užregistruotas 1958-aisiais, kai į kongresą Niujorko mieste susirinko 253922 žmonės.
Dabar, kai šis teismo laikotarpis artėja į pabaigą, į avis panašūs žmonės iš Rytų, Vakarų ir net nuo „pat žemės pakraščių“ buriami į vienybę, kuriai lygios nėra buvę visoje žmonijos istorijoje. Iš tikrųjų „milžiniška minia... iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ jungiasi prie dvasinio Izraelio, pareikšdama savo tikėjimą brangia Jėzaus išperkamąja auka, kuri yra pagrindas viso to, kas buvo įvykdyta Jehovos suvereniam valdymui išteisinti (Apaštalų darbai 1:8; Apreiškimas 7:4, 9, 10).
[Iliustracijos 7, 8 puslapiuose]
Rytai susitinka su Vakarais Maskvoje ir Kijeve