Jehova niekada neapleido mūsų
PAPASAKOJO NAŠAS DORIS
Mbreštanas — tai mažas kalnų kaimelis pietų Albanijoje, netoli Graikijos. Čia aš gimiau 1907 metais. Būdamas penkerių metų, pradėjau lankyti graikų mokyklą, tačiau mano mokymasis nutrūko, kai per Pirmąjį pasaulinį karą italų pajėgos įsiveržė į Albaniją. Po karo aš vėl tęsiau mokslą, bet jau albanų kalba.
MANO tėvai, nors ir nebūdami labai religingi, laikėsi albanų Stačiatikių Bažnyčios tradicijų. Vieno iš mano senelių brolis buvo šventikas Mbreštane, todėl aš dirbau cerkvėje ir puikiai žinojau jos veiklą. Ritualai atrodė tokie beprasmiški, o veidmainystė man kėlė nerimą.
Pagal vietos paprotį tėvai parinko man vieną merginą į žmonas. Argjiro buvo iš gretimo Grabovos kaimo; mudu susituokėme 1928 metais, kai jai buvo aštuoniolika.
Biblijos tiesos mokymasis
Maždaug tuo pat metu aš išsakiau atvykusiam iš Jungtinių Valstijų pusbroliui nepasitenkinimą Stačiatikių Bažnyčia. „Amerikoje, netoli mano namų, — pasakė jis, — yra grupė žmonių, kurie neturi bažnyčios, bet studijuoja Bibliją.“ Man patiko mintis studijuoti Bibliją nevaikščiojant į bažnyčią. Todėl aš paprašiau, kad jis atsiųstų man šiek tiek biblinės literatūros.
Aš visiškai pamiršau mūsų pokalbį, kol maždaug po metų negavau paketo iš Milvokio (Viskonsino valstija). Jame buvo Dievo arfa albanų kalba ir graikiškas Sargybos bokštas. Aš perverčiau knygą ir pastebėjau, jog ten užsiminta apie tikrąją bažnyčią. Tai mane suglumino. ‛Nebenoriu turėti jokių reikalų su bažnyčia’, — tariau sau. Todėl neperskaičiau visos knygos.
1929 metais tapau kareiviu ir buvau pasiųstas į Tiraną, Albanijos sostinę. Čia susipažinau su Staziu Mučiu, kuris skaitydavo Bibliją graikų kalba. „Ar tu vaikštai į cerkvę?“ — paklausiau. „Ne, — jis atsakė. — Aš palikau cerkvę. Esu Tarptautinės Biblijos Tyrinėtojų organizacijos narys.“ Aš ir dar vienas kareivis nuėjome su Staziu į sueigą sekmadienį. Čia sužinojau, kad tikroji bažnyčia nėra pastatas ar religija, bet susideda iš pateptųjų Kristaus tarnų. Dabar aš supratau, kas buvo sakoma Dievo arfoje.
Trečiojo dešimtmečio viduryje į Albaniją iš Jungtinių Valstijų sugrįžo Našas Idrizis bei Spiras Vruhas ir skleidė Biblijos tiesas, kurias jie ten sužinojo. Aš pradėjau lankyti sueigas Tiranoje kartu su saujele Biblijos Tyrinėtojų. Netrukus man tapo aišku, kad aš radau Jehovos organizaciją. Todėl 1930 metų rugpjūčio 4 d. aš buvau pakrikštytas netoliese tekančioje upėje.
Po to grįžau į Mbreštaną ir toliau verčiausi batsiuvio amatu. Bet dar svarbiau — aš ėmiau dalintis su kitais tomis Biblijos tiesomis, kurias sužinojau. Aš jiems kalbėdavau: „Jėzus Kristus nepanašus į tą, kuris nutapytas cerkvės ikonose. Jis — gyvas!“
Skelbimo veikla nepaisant opozicijos
1925 metais valdžią užgrobė Ahmedas Bei Zogus, o 1928 metais jis pasiskelbė karaliumi Zogu Pirmuoju ir valdė iki 1939-ųjų. Jo kabineto žmogaus teisių ministras leido mums dirbti savo krikščionišką darbą. Tačiau mes turėjome problemų. Būtent todėl, kad Musa Juka, vidaus reikalų ministras, buvo labai artimas su Romos popiežiumi. Juka sutvarkė taip, kad būtų pripažintos tik trys religijos — musulmonų, stačiatikių bei Romos katalikų. Policija bandė konfiskuoti mūsų knygas ir nutraukti skelbimą, tačiau nesėkmingai.
Ketvirtame dešimtmetyje aš dažnai lankydavausi Beratyje, viename iš didesniųjų Albanijos miestų; ten gyveno Mihalas Svecis, vadovavęs mūsų skelbimo darbui. Mes organizuodavome skelbimo išvykas po visą šalį. Kartą mane pasiuntė dviems savaitėms į Škoderį ir aš galėjau išplatinti daug literatūros. 1935 metais viena mūsų grupė išsinuomojo autobusą skelbti Kelciūroje. Vėliau buvo sudarytas didesnės išvykos po Albaniją maršrutas į Permečio, Leskoviko, Ersekos, Korčios, Pogradecio ir Elbasano miestus. Mes užbaigėme šią kelionę Tiranoje kaip tik laiku, kad dalyvautume Kristaus mirties Minėjime.
Tai, kad buvome aprūpinti dvasiniu maistu, padėjo mums likti dvasiškai tvirtiems, todėl niekada nesijautėme apleisti. Nuo 1930 metų iki 1939 metų aš reguliariai gaudavau graikišką Sargybos bokštą. Taip pat mano tikslas buvo kasdien skaityti Bibliją bent vieną valandą; tai aš dariau maždaug 60 metų — tol, kol nusilpo regėjimas. Tik neseniai visa Biblija pasirodė albanų kalba, todėl aš džiaugiuosi, kad vaikas būdamas išmokau graikiškai. Kiti Liudytojai albanai tais pirmaisiais dešimtmečiais taip pat išmoko skaityti graikiškai, todėl galėjo skaityti visą Bibliją.
1938 metais pasikrikštijo Argjiro. Iš dešimties mūsų vaikų septyni buvo gimę iki 1939 metų. Liūdna, kad trys iš pirmųjų vaikų mirė būdami visai maži.
Sunkumai Antrojo pasaulinio karo metu
Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, 1939 metų balandį, Italijos fašistinė kariuomenė užgrobė Albaniją. Netrukus po to Jehovos Liudytojų darbas buvo uždraustas, tačiau mūsų nedidelė grupelė iš maždaug 50 Karalystės skelbėjų ir toliau skelbė. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo konfiskuota ir sunaikinta maždaug 15000 mūsų knygų ir bukletų.
Janis Kominas savo namuose turėjo didelį kambarį — literatūros sandėlį. Kai Italijos kariškiai sužinojo, kad knygos išspausdintos Jungtinėse Valstijose, jie sunerimo. „Jūs esate propagandistai! Jungtinės Valstijos yra prieš Italiją!“ — sakė jie. Buvo areštuoti jauni uolūs broliai Tomajus ir Vasilis Kamos, o kai paaiškėjo, kad knygos, kurias jie platino, gautos iš Komino, areštavo ir jį. Netrukus policija iškvietė mane tardyti.
„Ar pažįsti šiuos vyrus?“ — paklausė jie.
„Taip“, — atsakiau.
„Ar tu dirbi su jais?“
„Taip, — atsakiau. — Mes esame Jehovos Liudytojai. Mes ne prieš valdžią. Esame neutralūs.“
„Ar jūs platindavote šią literatūrą?“
Kai atsakiau teigiamai, jie uždėjo man antrankius ir 1940 metų birželio 6 d. įkalino. Čia aš buvau kartu su kitais penkiais žmonėmis iš mano kaimo — Jozefu Kaciu, Lukanu Barku, Janiu Kominu bei broliais Kamomis. Būdami kalėjime, mes susitikome su kitais Liudytojais: Goriu Načiu, Nikodimu Šyčiu ir Leonidu Pope. Visi devyni mes buvome sugrūsti į 1,8 m x 3,7 m dydžio kamerą!
Po keleto dienų mus sukaustė viena grandine ir išvežė į Permečio miestą. Praėjus trims mėnesiams, mus perkėlė į Tiraną ir laikė dar aštuonis mėnesius be teismo.
Pagaliau mes stojome prieš karo teismą. Brolį Šytį ir mane nuteisė 27 mėnesiams, brolį Kominą 24 mėnesiams, o kiti buvo išleisti į laisvę po 10 mėnesių. Mus perkėlė į Girokastros kalėjimą, iš kurio padedant broliui Golei Flokui buvome išlaisvinti 1943 metais. Po to mūsų šeima apsigyveno Permečio mieste, kur aš tapau nedidelio susirinkimo prižiūrėtoju.
Nors mūsų darbas buvo uždraustas ir aplinkinėse šalyse siautė Antrasis pasaulinis karas, mes ir toliau darėme, ką galėdami, kad vykdytume savo užduotį skelbti Karalystės žinią (Mato 24:14). Iš viso 15 Liudytojų buvo kalėjime 1944 metais. Tačiau tais sunkiais laikais mes niekada nesijautėme Jehovos apleisti.
Išbandymas neutraliteto klausimu
Nors karas 1945 metais pasibaigė, mūsų sunkumai tęsėsi ir net didėjo. Per 1946 metų gruodžio 2 d. rinkimus buvo privaloma balsuoti. Kiekvieną, išdrįsusį nebalsuoti, laikė valstybės priešu. Mūsų susirinkimo Permetyje nariai pradėjo klausinėti: „Ką mes turime daryti?“
„Jei pasitikite Jehova, — atsakiau, — jūs neturite manęs klausti, ką daryti. Jums jau žinoma, kad Jehovos žmonės yra neutralūs. Jie nėra pasaulio dalis“ (Jono 17:16).
Atėjus rinkimų dienai, valdžios atstovai atvyko į mūsų namus. Jie pradėjo ramiai: „O, išgerkime po puodelį kavos ir pasikalbėkime. Ar žinote, kas vyksta šiandien?“
„Taip, šiandien vyksta rinkimai“, — atsakiau.
„Jūs turite paskubėti, nes pavėluosite“, — pasakė vienas pareigūnas.
„Ne, aš nesiruošiu eiti. Mūsų balsai skirti Jehovai“, — atsakiau.
„Gerai, tada eikite ir balsuokite už opoziciją.“
Aš paaiškinau, kad Jehovos Liudytojai yra absoliučiai neutralūs. Kai mūsų pozicija tapo gerai žinoma, mums buvo stengiamasi daryti dar didesnį spaudimą. Nebeleido rengti sueigų, todėl rinkdavomės slaptai.
Grįžtame į savo gimtąjį kaimą
Aš su šeima 1947 metais grįžau į Mbreštaną. Netrukus po to šaltą gruodžio popietę mane iškvietė į Sigurimi (slaptosios policijos) būstinę. „Ar žinai, kodėl tave iškviečiau?“ — paklausė karininkas.
„Manau todėl, kad išgirdote kaltinimus mano adresu, — atsakiau. — Bet Biblijoje kalbama, kad pasaulis mūsų neapkęs, todėl kaltinimai manęs nestebina“ (Jono 15:18, 19).
„Nekalbėk man apie Bibliją, — šiurkščiai atkirto jis. — Aš sudaužysiu tau galvą.“
Karininkas ir jo žmonės išėjo, o man buvo liepta stovėti lauke šaltyje. Po kiek laiko jis vėl pakvietė mane į savo būstinę ir pareikalavo nutraukti sueigas mūsų namuose. „Kiek žmonių gyvena jūsų kaime?“ — paklausė.
„Šimtas dvidešimt“, — atsakiau.
„Kokia jų religija?“
„Albanų stačiatikių.“
„O tavo?“
„Aš esu Jehovos Liudytojas.“
„Šimtas dvidešimt žmonių eina vienu keliu, o tu — kitu?“ Po to jis pareiškė, jog aš turėsiąs uždeginėti žvakes cerkvėje. Kai pasakiau, kad to nedarysiu, jis ėmė mušti mane lazda. Buvo maždaug pirma valanda nakties, kai pagaliau mane paleido.
Nutrūksta aprūpinimas literatūra
Po Antrojo pasaulinio karo mes vėl pradėjome gauti Sargybos bokštą paštu, bet galiausiai žurnalai nebebuvo pristatomi. Tuomet vieną vakarą dešimtą valandą mane iškvietė į slaptąją policiją. „Atsiųsti žurnalai graikų kalba, — pasakė man, — ir mes norėtume, kad tu paaiškintumei, apie ką jie.“
„Aš nelabai moku graikiškai, — pasakiau, — mano kaimynas moka geriau. Galbūt jis galėtų padėti jums.“
„Ne, mes norime, kad tu paaiškintumei, kas tai,“ — pasakė karininkas ir ištraukė keletą graikiškų Sargybos bokšto žurnalų egzempliorių.
„O, jie mano! — sušukau. — Žinoma, aš galiu paaiškinti, kas tai. Matote, šie žurnalai ateina iš Bruklino Niujorke. Ten yra pagrindinis Jehovos Liudytojų biuras. Aš esu vienas iš Jehovos Liudytojų. Bet, atrodo, jie nurodė ne tą adresą. Šie žurnalai turėjo būti pasiųsti man, o ne jums.“
Jie neatidavė man žurnalų ir nuo tada iki 1991-ųjų, daugiau kaip 40 metų, mes Albanijoje nebegaudavome jokios biblinės literatūros. Visus tuos metus ir toliau skelbėme naudodamiesi tik Biblija. Maždaug 20 Liudytojų 1949 metais buvo kalėjime; kai kuriuos nuteisė penkeriems metams.
Sunkumai didėja
Šeštajame dešimtmetyje žmonėms buvo liepta nešiotis dokumentus, nurodančius, kad jie palaiko kariškių valdžią. Bet Jehovos Liudytojai atsisakė nešiotis tokius dokumentus. Dėl to brolis Kominas ir aš du mėnesius praleidome kalėjime.
Tuo metu, kai valstybėje nebuvo uždrausta kai kurių religijų veikla, mes turėjome šiek tiek laisvės. Tačiau 1967 metais visų religijų veikla buvo uždrausta; Albanija oficialiai tapo visiškai ateistine šalimi. Liudytojai ir toliau bandė rinktis į sueigas, bet tai daryti tapo labai sunku. Kai kurie prisisiuvome specialią kišenę po švarko pamušalu, kad galėtume paslėpti mažą Bibliją. Tada mes eidavome į lauko tarnybą ir skaitydavome iš jos.
Liudytojai Tiranoje buvo sugauti su Biblija ir tris iš jų nuteisė penkeriems metams kalėti tolimose darbo stovyklose. Todėl jų šeimoms teko kentėjimai. Mes, kurie gyvenome mažuose atokiuose kaimuose, nebuvome ištremti, nes mūsų nelaikė labai pavojingais. Bet kadangi mes laikėmės neutralumo, buvome išbraukti iš sąrašų maistui gauti. Todėl gyvenimas buvo labai sunkus. Mirė dar du mūsų vaikai. Tačiau niekada nesijautėme apleisti Jehovos.
Albanijoje vyravo baimės atmosfera. Visi buvo stebimi ir slaptoji policija pranešdavo apie kiekvieną, kuris išdrįsdavo pareikšti kitokią negu valdančiosios partijos nuomonę. Todėl mes buvome labai atsargūs rašydami ataskaitas apie savo veiklą. Negalėdavome susitikti daugiau kaip po du ar tris žmones, kad dvasiškai vienas kitą padrąsintume. Tačiau mes niekada neperstojome skelbti.
Slaptoji policija, norėdama sukelti sąmyšį tarp brolių, paskleidė gandą, kad Tiranoje žinomas Liudytojas yra šnipas. Todėl kai kurie ėmė nebepasitikėti vienas kitu ir mūsų vienybė tam tikra prasme susilpnėjo. Neturėdami naujausios biblinės literatūros ir ryšio su Jehovos matomąja organizacija, kai kurie pasidavė baimei.
Be to, valdžia paskleidė gandą, kad Spiras Vruhas, didžiai gerbiamas krikščionių vyresnysis, nusižudė. „Matote, — sakė jie, — net Vruhas pasidavė.“ Tik vėliau paaiškėjo, kad iš tikrųjų brolis Vruhas buvo nužudytas.
Argjiro ir aš 1975 metais keletui mėnesių atvykome pas savo sūnų į Tiraną. Per rinkimus valdžios atstovai mieste spaudė mus grasindami: „Jei nebalsuosite, jūsų sūnus bus pašalintas iš darbo.“
„Mano sūnus dirba tą darbą jau 25 metus, — atsakiau. — Jūs turite tikslius personalinius duomenis apie jį ir jo šeimą. Aš nebalsuoju daugiau kaip 40 metų. Tokia informacija paprastai būna tarp personalinių duomenų. Jei to nėra, tai jūsų duomenys netvarkingi. Jei turite tokius duomenis, tai jūs buvote nelojalūs partijai leisdami jam dirbti tiek daug metų.“ Tai išgirdę, valdžios atstovai pasakė, kad jie nebelies šio klausimo, jeigu mes grįšime į Mbreštaną.
Jaudinantys pasikeitimai
Iš Mbreštano 1983 metais mes persikėlėme į Liačio miestą. Netrukus po to, 1985 metais, mirė diktatorius. Jis valdė nuo pirmųjų privalomų rinkimų 1946 metais. Po kurio laiko iškili jo statula iš pagrindinės Tiranos aikštės ir Stalino statula buvo pašalintos.
Mūsų veiklos draudimo dešimtmečiais su daugeliu Liudytojų elgėsi žiauriai, kai kurie buvo nužudyti. Vienas žmogus pasakė Liudytojams gatvėje: „Komunistų laikais mes visi apleidome Dievą. Tik Jehovos Liudytojai liko ištikimi jam nepaisydami išbandymų bei sunkumų.“
Kai buvo suteikta didesnė laisvė, 1991 metų birželį devyni asmenys pateikė ataskaitą apie krikščionišką tarnybą. 1992 metų birželį, praėjus mėnesiui po uždraudimo panaikinimo, skelbimo veikloje dalyvavo 56 žmonės. Dar anksčiau tais metais džiūgavome sulaukę 325 Kristaus mirties Minėjimo dalyvių. Nuo tada skelbėjų skaičius padidėjo iki daugiau kaip 600, o bendras Minėjimo dalyvių skaičius 1995 metų balandžio 14 d. buvo 3491! Pastaraisiais metais turėjau neapsakomo džiaugsmo matydamas tiek daug jaunimo, įsiliejusio į susirinkimus.
Tuos daugelį metų Argjiro liko lojali Jehovai ir ištikima man. Kai kalėdavau ar keliaudavau skelbdamas, ji kantriai be nusiskundimų rūpindavosi mūsų šeimos poreikiais. Vienas mūsų sūnus su žmona pasikrikštijo 1993 metais. Tai mums suteikė didelį džiaugsmą.
Tik už Dievo Karalystę
Man džiugu matyti, kad Jehovos organizacija Albanijoje yra tokia vieninga ir dvasiškai klesti. Jaučiuosi tarsi senasis Simeonas Jeruzalėje, kuriam buvo suteikta brangi privilegija prieš mirtį pamatyti seniai žadėtąjį Mesiją (Luko 2:30, 31). Kai dabar manęs klausia, kokiai valdžios formai atiduočiau pirmenybę, aš atsakau: „Nei komunizmui, nei kapitalizmui. Nesvarbu, kas valdo pačią žemę: žmonės ar valstybė. Valdžios tiesia kelius, tiekia elektrą į tolimus kaimus ir palaiko šiokią tokią tvarką. Tačiau tik Jehovos valdžia, jo dangiškoji Karalystė, išspręs sunkias problemas, su kuriomis susiduria ir Albanija, ir visas pasaulis.“
Tai, ką Dievo tarnai atlieka visoje žemėje skelbdami Dievo Karalystę, nėra kokio nors žmogaus darbas. Tai — Dievo darbas. Mes esame jo tarnai. Nors ir turėjome daug sunkumų Albanijoje ir ilgai buvome atkirsti nuo matomos Jehovos organizacijos, jis mūsų niekada neapleido. Jo dvasia visada buvo šalia. Jis vadovavo kiekvienam mūsų žingsniui. Aš tai mačiau visą savo gyvenimą.