Ar Dievas jau yra nustatęs mūsų likimą?

„KIEK daug tariamų problemų būtų išvengta, jeigu iš viso nebūtų vartojamas dažnai neteisingai suprantamas terminas predestinacija, arba iš anksto nulemtas likimas.“ Jeigu tu vartoji žodį „predestinacija“ arba girdi jį vartojant, tai galbūt norėsi sužinoti, kaip suprasti šį teiginį.

Pagal dabartinę katalikiškąją prancūzų enciklopediją Théo, mes gerai darysime nevartodami žodžio „predestinacija“. Kitoje knygoje sakoma: „Šiandien predestinacija daugiau nebėra teologinių debatų pagrindinė tema, netgi, atrodo, tarp daugumos protestantų.“

Vis dėlto lemties klausimas per istoriją drumstė ramybę daugeliui žmonių. Tai buvo svarbiausia nesutarimų tema, paskatinusi Reformaciją, ir netgi Katalikų Bažnyčios viduje amžiais tai buvo karštų ginčų objektas. Nors šiandien diskutuojama mažiau, iki šiol tai lieka problema. Kas nenorėtų sužinoti, ar jo likimas nulemtas iš anksto?

Predestinacija — žodžio reikšmė

Kaip žodį „predestinacija“ supranta bažnyčios? Žodyne Dictionnaire de théologie catholique svarstoma, kad tai yra „dieviškas tikslas nuvesti į amžinąjį gyvenimą tam tikrus asmenis, kurie pažymėti vardais“. Dažniausiai manoma, kad išrinktieji, „pažymėti vardais“, yra tie, apie kuriuos apaštalas Paulius kalbėjo savo Laiške Romiečiams tokiais žodžiais: „Su tais, kurie myli Dievą, jis visuose dalykuose veikia, kad įvykdytų gera, — su tais, kurie yra pašaukti, kaip jo nutarta. Nes kuriuos jis iš anksto nusižiūrėjo, tuos jis ir iš anksto paskyrė, kad jie būtų tokio pat pavidalo, kaip ir jo Sūnaus paveikslas... O kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; o kuriuos jis pašaukė, tuos ir pateisino; o kuriuos pateisino, tuos ir garbingus padarė“ (Romiečiams 8:28-30, NTP).

Manoma, kad kai kurie žmonės dar prieš savo gimimą buvo išrinkti Dievo, kad dalyvautų Kristaus šlovėje danguje. Tai veda prie ilgai diskutuoto klausimo: ar Dievas išimtinai pats pasirenka tuos, kuriuos jis nori išgelbėti; o gal žmonės turi laisvą valią ir užduotį įgyti ir išlaikyti Dievo palankumą?

Augustinas, predestinacijos pradininkas

Nors kiti bažnyčios tėvai jau pirmiau rašė apie predestinaciją, apskritai manoma, kad pagrindą doktrinai tiek katalikų, tiek protestantų bažnyčiose padėjo Augustinas (354—430 m. e. m.). Pagal Augustiną, teisiesiems jau nuo neatmenamų laikų Dievas paskyrė amžinąsias palaimas. Kita vertus, neteisieji, nors jų likimas nėra Dievo nulemtas tikrąja to žodžio prasme, gauna pelnytą bausmę už savo nuodėmes — pasmerkimą. Augustino aiškinimas paliko mažai vietos laisvai valiai ir taip atvėrė kelią daugeliui ginčų.

Augustino įpėdiniai

Debatai apie lemtį ir laisvą valią nuolat iškildavo viduramžiais ir jie pasidarė nepaprastai aršūs Reformacijos metu. Liuteris tikėjo, kad individualų likimą laisvai paskiria pats Dievas, iš anksto nenumatydamas išrinktųjų asmenų ateities nuopelnų arba gerų darbų. Kalvinas padarė radikalesnę išvadą, sukurdamas dvejopos lemties idėją: kai kuriems yra nulemtas amžinas išgelbėjimas, o kitiems — amžinas pasmerkimas. Tačiau Kalvinas taip pat laikė Dievo pasirinkimą despotišku, netgi nesuvokiamu.

Ginčas dėl lemties ir su tuo glaudžiai susijusio klausimo apie „malonę“ — bažnyčių vartojamą žodį pažymėti tą Dievo veiksmą, kai jis apsaugo ir paskelbia žmones teisiais, — įgavo tokį mastą, kad 1611 metais katalikų Šventasis Sostas uždraudė spausdinti bet ką ta tema be jo leidimo. Katalikų Bažnyčios viduje Augustino mokymai buvo stipriai remiami 17-ojo ir 18-ojo amžiaus prancūzų jansenistų. Jie gynė labai griežtą ir rinktinę krikščionybės formą ir netgi turėjo pasekėjų tarp aristokratų. Tačiau diskusija dėl tų dalykų nenurimo. Karalius Liudvikas XIV liepė panaikinti Port Rojalio vienuolyną, jansenistų mokymų lopšį.

Protestantiškosiose bažnyčiose diskusija tęsėsi dar ilgai. Remonstrantai, sekę Jakobu Arminijumi, kaip ir kitos religinės grupės, tikėjo, kad žmogus gali atlikti tam tikrą vaidmenį savo paties išgelbėjime. Dordrechto protestantų sinodas (1618—1619) laikinai nuramino debatus, kai jame buvo priimta griežta kalvinizmo doktrinos forma. Pagal knygą L’Aventure de la Réforme — Le monde de Jean Calvin (Reformos įsipareigojimai — Jono Kalvino pasaulis), Vokietijoje šis ginčas dėl lemties ir laisvos valios davė pradžią ilgam „nesėkmingų bandymų susitaikyti, taip pat įžeidinėjimų, įkalinimų bei teologų trėmimų“ laikotarpiui.

Lemtis ar laisva valia?

Nuo pat pradžių šios dvi visiškai priešingos lemties ir laisvos valios idėjos sukėlė daug aršių konfliktų. Augustinas savo ruožtu nesugebėjo paaiškinti šio nesuderinamumo. Kalvinas taip pat laikė tai Dievo suverenios valios pasireiškimu ir todėl neišaiškinamu dalyku.

Bet ar Dievo savybių ir asmenybės apreiškimas Biblijoje padeda mums aiškiau suprasti šiuos klausimus? Kitame straipsnyje šie punktai bus tyrinėjami detaliai.

[Iliustracijos 4 puslapyje]

Kalvinas

Liuteris

Jansenas

[Šaltinio nuoroda]

Nuotraukos: Bibliothèque Nationale, Paris