Ar mūsų ateitis yra nulemta?

VISŲ tikėjimų žmonės — krikščionys, musulmonai, žydai, induistai bei kiti patiria nelaimes ir liūdi dėl jų.

Pavyzdžiui, 1997 metų gruodžio 6-ąją baisi tragedija įvyko Sibiro mieste Irkutske. Didžiuliam transporto lėktuvui AN-124 tik pakilus į orą, nustojo veikti du jo varikliai. Degalų pripildytas lėktuvas nukrito į gyvenamąjį rajoną. Keletas daugiabučių namų paskendo liepsnose; daugybė beviltiškoje padėtyje atsidūrusių gyventojų, įskaitant nekaltus vaikus, žuvo arba buvo sužeisti.

Tame Sibiro regione, kur atsitiko ši nelaimė, tikriausiai gyvena įvairių religijų žmonių. Kai kurie galbūt yra krikščionys, tačiau vis dėlto linkę manyti, kad ta tragedija — lemties padarinys. Ir jie, ir kiti galbūt mąsto taip: ‛Tokia Dievo valia ir anie žmonės vienaip ar kitaip būtų žuvę — toks jų likimas.’

Šitoks mąstymas — išsakytas ar ne — atspindi įprastą daugelio pasaulio religijų lemties sąvoką. Daug žmonių tiki, kad mūsų ateitis nuo pat gimimo iki mirties yra kažkaip iš anksto nulemta.

Tikėjimas lemtimi yra įvairiopas, todėl sunku šią sąvoką apibūdinti vienu apibrėžimu. Esminė lemties idėja ta, kad visa, kas beatsitinka, kiekvienas veiksmas, įvykis — geras ar blogas — yra neišvengiama; taip skirta, nes tokią dalią nulėmė žmogui nepavaldi aukštesnė jėga. Ši samprata būdinga astrologijai, induizmo bei budizmo karmai ir krikščioniškojo pasaulio mokymui apie lemtį. Senovės Babilonijoje žmonės tikėjo, kad dievai nulemia likimą bei ateitį rašytiniu dokumentu. Buvo manoma, kad bet kuris dievas, turintis tas „likimo lenteles“, gali nulemti žmonių, karalysčių ir net pačių dievų likimą.

Daugelis tikinčiųjų mano, kad Dievas savo potvarkiu dar prieš gimimą nustato visa, kas atsitiks žmonėms, įskaitant gyvenimo trukmę, lytį, turtingi ar vargšai, pasigailėtini ar laimingi jie bus. Sakoma, kad visa tai iš anksto yra Dievo mintyse arba surašyta knygoje. Todėl įprasta, kad nelaimei įvykus tikintysis sako „mektub“ — „tai parašyta“! Manoma, kad jei Dievas visa žino iš anksto, tai ir nustato, kas paklus jam, o kas ne. Todėl daugelis tiki, kad dar prieš žmogui gimstant Dievas jau nulėmė amžinąją palaimą Rojuje arba amžinąjį pasmerkimą.

Tu galbūt manai, kad tai labai panašu į kai kurių krikščionijos bažnyčių mokymą apie lemtį. Įžymiausias protestantų mokymo apie lemtį šalininkas buvo XVI amžiaus prancūzų reformatorius Jonas Kalvinas. Pasak jo, lemtis yra „amžinoji Dievo nutartis, kuria jis nustatė, ką nori daryti su kiekvienu žmogumi. Ne visi sukurti tokie pat — vieniems nustatytas amžinasis gyvenimas, o kitiems — amžinasis pasmerkimas“. Kalvinas dar tvirtino: „Dievas ne tik numatė pirmojo žmogaus nuopuolį ir per jį kilusį palikuonių sugedimą — jis tai savo paties noru ir nulėmė.“

Tačiau ne visi apie lemtį mokančių religijų atstovai tuo tiki. Kai kurie teisingai nurodo, kad religiniuose raštuose minima laisva žmogaus valia. Iš tikrųjų kyla didelis prieštaravimas dėl žmogaus veiksmų: ar jie yra laisvo pasirinkimo išraiška, ar Dievo nulemti. Pavyzdžiui, kai kurie tvirtina, kad žmogui duota laisvė rinktis ir veikti, nes Dievas, būdamas teisingas, laiko žmogų atsakingu bei atskaitingu už savo veiksmus. Kiti teigia, kad Dievas nulemia žmogaus veiksmus, bet šis kažkaip jų „imasi“ ir pasidaro atsakingas už juos. Tačiau apskritai daugelis tiki, jog kiekvieną įvykį — didelį ar mažą — mūsų kasdieniniame gyvenime nulemia Dievas.

Ką tu tiki? Ar Dievas jau nulėmė, kokia bus tavo ateitis? Ar išties žmonės turi laisvą valią — sugebėjimą tikrai pasirinkti savo ateitį? Kiek mūsų likimas priklauso nuo mūsų veiksmų? Atsakymai į šiuos klausimus bus kitame straipsnyje.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

SEL/Sipa Press