Ar tu užgesintum gruzdantį dagtį?
JĖZUS KRISTUS skelbė gerąją naujieną apie Dievo Karalystę visokiems žmonėms. Daugelis jų buvo prislėgti, netekę drąsos. Bet Jėzus nešė jiems padrąsinančią žinią. Jis gailėjosi kenčiančių žmonių.
Evangelistas Matas pabrėžė Jėzaus gailestingumą atkreipdamas dėmesį į pranašystę, užrašytą Izaijo. Cituodamas Kristaus atžvilgiu išsipildžiusius žodžius, Matas rašė: „Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol nenuves į pergalę teisingumo“ (Mato 12:20; Izaijo 42:3). Ką reiškia šie žodžiai ir kaip Jėzus įvykdė tą pranašystę?
Žvilgsnis į pranašystę
Nendrė paprastai auga šlapioje vietoje ir yra netvirtas augalas. „Palūžusi nendrė“ tikrai būtų silpna. Todėl ji vaizduoja prislėgtus arba kenčiančius žmones, tokius kaip vyras su padžiūvusia ranka, kurį Jėzus išgydė per šabą (Mato 12:10-14). O ką galima pasakyti apie pranašišką nuorodą į lempos dagtį?
Įprasta pirmojo m. e. amžiaus namų lempa buvo nedidelis ąsočio formos molinis indas su kilpos pavidalo ąsa. Lempa paprastai būdavo pripilama alyvų aliejaus. Dagtis, padarytas iš lino pluošto, kapiliarinio traukimo būdu įsiurbdavo aliejų, kad būtų maitinama liepsna. Aišku, „gruzdantis dagtis“ būtų beveik užgesęs dagtis.
Jėzus skelbė paguodos žinią daugeliui tų, kurie buvo, vaizdingai kalbant, kaip palūžusi nendrė, sulinkusi ir blaškoma. Tokie žmonės taip pat buvo lyg gruzdantis dagtis, nes jų paskutinė gyvybės kibirkštis vos beruseno. Jie iš tiesų buvo prislėgti ir netekę drąsos. Tačiau Jėzus nenulaužė simbolinės palūžusios nendrės ir neužgesino simbolinio gruzdančio dagčio. Jo meilingi, švelnūs, užjaučiantys žodžiai neliūdino ir neslėgė kenčiančių žmonių. Veikiau jo kalba ir elgesys su jais dvasiškai pakeldavo (Mato 11:28-30).
Šiandien taip pat daugeliui reikia užuojautos ir padrąsinimo dėl juos slegiančių problemų. Net Jehovos tarnai ne visada yra kaip tvirtovės. Kartais kai kurie būna panašūs į gruzdančius dagčius. Todėl krikščionys turėtų būti padrąsinantys — kurstyti ugnį, tai yra sustiprinti vieni kitus (Luko 22:32; Apaštalų darbai 11:23).
Kaip krikščionys mes norime būti ugdantys. Mes neturėtume sąmoningai mėginti susilpninti nė vieno, ieškančio dvasinės pagalbos. Priešingai, mes trokštame sekti Jėzaus pavyzdžiu stiprindami kitus (Žydams 12:1-3; 1 Petro 2:21). Tai, kad mes galime nesąmoningai nulaužti ką nors, kas tikisi iš mūsų padrąsinimo, yra svarbi priežastis mums rimtai pagalvoti apie savo elgesį su kitais. Mes tikrai nenorime ‛užgesinti gruzdančio dagčio’. Kokie Šventojo Rašto nurodymai gali mums padėti šiuo atžvilgiu?
Kritikavimo pasekmės
Jei kuris nors krikščionis ‛nusideda, tie, kurie yra dvasios žmonės, turi pamokyti tokį asmenį romiai’ (Galatams 6:1). Tačiau ar būtų tinkama ieškoti kitų žmonių trūkumų ir naudotis kiekviena proga taisyti juos? Ar būtų teisinga raginti juos daryti geriau, duodant suprasti, kad jų dabartinių pastangų nepakanka, ir galbūt verčiant juos jausti kaltę? Nėra įrodymų, kad Jėzus būtų taip elgęsis. Nors mūsų tikslas yra padėti kitiems tobulėti, tie, kurie yra piktai kritikuojami, gali pasijusti susilpninti, o ne sustiprinti. Net ir pagrįsta kritika gali visiškai atimti drąsą, jei jos yra per daug. Jei sąžiningas krikščionis dėjo visas pastangas ir susilaukė tik nepritarimo, jis gali nuleisti rankas ir pasakyti: ‛Kam man iš viso stengtis?’ Gali būti, kad jis daugiau nebesistengs.
Nors duoti Šventojo Rašto patarimą yra svarbu, tai neturėtų būti išsiskiriantis paskirtų vyresniųjų ar kitų susirinkimo narių dvasios bruožas. Krikščionių sueigos skirtos ne tam, kad visų pirma būtų duodamas ir priimamas patarimas. Veikiau mes reguliariai susirenkame kartu tam, kad ugdytume bei skatintume vienas kitą ir visi galėtume džiaugtis bendravimu ir šventa tarnyba Dievui (Romiečiams 1:11, 12; Žydams 10:24, 25). Kaip yra gera, kai mes matome skirtumą tarp rimto trūkumo ir kokio nors netobulumo, kurio nepastebėti yra išmintinga ir meilinga! (Ekleziasto 3:1, 7; Kolosiečiams 3:13).
Žmonės greičiau reaguoja į padrąsinimą negu į kritiką. Iš esmės, kai asmenys jaučia, jog yra neteisingai kritikuojami, jie gali pradėti taip elgtis! Bet kai jie būna pagiriami pateisinant juos, jų dvasia atgyja ir jie yra paskatinami taisytis (Patarlių 12:18, ŠvR). Tad kaip ir Jėzus būkime padrąsinantys ir niekada ‛negesinkime gruzdančio dagčio’.
Ką galima pasakyti apie lyginimą?
Puikūs kitų krikščionių patirties atvejai gali labai padrąsinti. Pats Jėzus pradžiugo išgirdęs apie savo mokinių sėkmę skelbiant Karalystės žinią (Luko 10:17-21). Taip pat ir mes girdėdami apie sėkmę, gerą pavyzdį arba kitų ištikimą tikėjimą esame padrąsinami ir labiau pasiryžtame laikytis krikščioniško kelio.
Tačiau kaip tada, jeigu pranešimu buvo norima pasakyti: ‛Tu nesi toks geras kaip tie krikščionys, tu turi elgtis daug geriau negu dabar’? Ar klausytojas energingai imsis priemonių tobulėti? Tikėtina, kad jis pasijus netekęs drąsos ir galbūt praras norą taisytis, ypač jeigu buvo dažnai daromi tokie palyginimai arba užuominos. Tai būtų labai panašu į tėvą, klausiantį savo vaiką: ‛Kodėl tu negali būti toks kaip tavo brolis?’ Tokia pastaba gali sukelti apmaudą ir prislėgti, bet vargu ar ji paskatins geriau elgtis. Lyginimas gali panašiai paveikti ir suaugusiuosius, ir dėl to jie galbūt ims jausti pagiežą tiems, su kuriais yra lyginami.
Mes negalime tikėtis, kad visi darys tiek pat Dievo tarnyboje. Viename Jėzaus palyginime šeimininkas davė savo vergams atitinkamai vieną, du ir penkis sidabro talentus. Jie buvo duoti „kiekvienam pagal jo gabumus“. Du vergai, kurie išmintingai vertėsi ir padaugino savo talentus, buvo pagirti dėl ištikimybės, nors jų darbo rezultatai buvo skirtingi (Mato 25:14-30).
Apaštalas Paulius tinkamai rašė: „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu“ (Galatams 6:4). Todėl kad iš tikrųjų padrąsintume kitus, mes turime vengti daryti neigiamus lyginimus.
Kai kurie būdai ugdyti
Ką mes galime daryti, kad pakeltume prislėgtuosius ir saugotumėmės ‛gesinti gruzdantį dagtį’? Žinoma, kad padrąsintume, nereikia laikytis kokios nors konkrečios formulės. Tačiau tikriausiai mūsų žodžiai pakels kitus, jei mes pritaikysime Biblijos principus. Kokie yra kai kurie iš jų?
Būk nuolankus. Filipiečiams 2:3 (NTP) Paulius ragino mus ‛nieko nedaryti dėl savimylos ir tuščios garbės’. Mūsų žodžiai ir veiksmai turi būti nuolankūs. ‛Mes turime su nuolankumu laikyti vienas kitą aukštesniu už save.’ Paulius nenorėjo pasakyti, kad mes turime galvoti apie save kaip apie nieko nevertus. Tačiau mums reikia suprasti, kad kiekvienas asmuo kuriuo nors atžvilgiu yra pranašesnis už mus. Graikiškas žodis, čia išverstas žodžiu „aukštesnis“, reiškia, kad žmogus „nebegalvoja apie savo paties privilegijas ir uoliai mąsto apie kito gabumus, kuriais tas asmuo yra pranašesnis“ (Džonas Albertas Bengelis, New Testament Word Studies, t. 2, p. 432). Jei mes taip darysime ir laikysime kitus aukštesniais, mes elgsimės su jais nuolankiai.
Parodyk pagarbą. Kalbėdami nuoširdžiai, mes galime parodyti, kad pasitikime ištikimais bendratikiais, žiūrime į juos kaip į asmenis, trokštančius įtikti Dievui. Bet jiems galbūt reikia dvasinės pagalbos. Tad padėkime pagarbiai, kilniai. Pauliaus patarimas buvo toks: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Romiečiams 12:10).
Būk geras klausytojas. Taip, kad padrąsintume tuos, kurie galbūt susiduria su slegiančiomis problemomis, mes turime būti geri klausytojai, o ne pamokslautojai. Užuot teikę greitus, paviršutiniškus patarimus, skirkime laiko duoti Šventojo Rašto nurodymus, kurie iš tiesų patenkina esamus poreikius. Jei nežinome, ką pasakyti, patyrinėję Bibliją galėsime kalbėti raminamai ir sustiprinti kitus.
Mylėk. Mes turime mylėti tuos, kuriuos norime padrąsinti. Mūsų meilė savo draugams, tarnaujantiems Jehovai, turi ne tik skatinti veikti didžiausiam jų labui. Ji turi būti stiprus jausmas. Jei mes taip mylime visą Jehovos tautą, mūsų žodžiai bus jiems tikras padrąsinimas. Net jeigu mums reikia duoti patarimą pasitaisyti, mažai tikėtina, kad tai, ką mes sakome, bus klaidingai suprasta arba įžeis, jei mūsų motyvai bus ne vien išdėstyti savo požiūrį, bet suteikti meilingą pagalbą. Kaip tinkamai pasakė Paulius, „meilė ugdo“ (1 Korintiečiams 8:1; Filipiečiams 2:4; 1 Petro 1:22).
Visuomet būk ugdantis
Šiomis kritiškomis „paskutinėmis dienomis“ Jehovos tautos žmonės susiduria su daugeliu išmėginimų (2 Timotiejui 3:1-5). Nenuostabu, kad jie kartais kenčia taip, jog, rodos, ilgiau nebeištvers. Kaip Jehovos tarnai, mes tikrai nenorėtume pasakyti ar padaryti ką nors tokio, dėl ko mūsų bendragarbintojai pasijustų kaip gruzdantys dagčiai, kurie tuoj pat užges.
Tad kaip svarbu mums drąsinti vienas kitą! Dėkime visas pastangas, kad būtume ugdantys, su savo prislėgtais tikėjimo broliais elgdamiesi nuolankiai bei pagarbiai. Atidžiai klausykime, kai jie išsipasakoja mums, ir visada stenkimės padėti jiems atkreipdami dėmesį į Dievo Žodį, Bibliją. O pirmiausia parodykime meilę, nes tas Jehovos šventosios dvasios vaisius padės mums sustiprinti vienas kitą. Niekada nekalbėkime ir nesielkime taip, kad ‛užgesintume gruzdantį dagtį’.