Ar Dievas priima bet kokį garbinimą?
DIEVAS sukūrė žmogų su tam tikru dvasiniu poreikiu — poreikiu garbinti. Tai nėra palaipsniui atsiradęs dalykas. Tai buvo įdiegta žmogui pačioje pradžioje.
Liūdna, žmonės sukūrė daug įvairių garbinimo formų, bet dažniausiai tai nepadėjo žmonijos šeimai tapti laimingai ir suvienytai. Priešingai, religijos vardu vis tebevykdomi kruvini karai. Dėl to kyla reikšmingas klausimas: ar svarbu, kaip asmuo garbina Dievą?
Netinkamas garbinimas senovės laikais
Vienas istorinis pavyzdys, padedantis atsakyti mums į tą klausimą, yra senovės tautos, gyvenusios Viduriniuosiuose Rytuose. Daugelis jų garbino dievą, vadinamą Baalu. Jos taip pat garbino Baalo palydoves, pavyzdžiui, Ašerą. Ašeros garbinime buvo naudojamas šventasis stulpas, kuris, kaip manoma, buvo sekso simbolis. Tame krašte dirbę archeologai atkasė daugybę nuogų moterų statulų. Kaip sakoma enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion, tos statulos „vaizduoja deivę su ypač išryškintais lyties organais, atstatytomis krūtimis“, ir „manoma, kad tai... Ašera“. Viena aišku, Baalo garbinimas dažnai buvo labai nepadorus.
Tad nenuostabu, kad Baalo garbinimą lydėdavo seksualinės orgijos (Skaičių 25:1-3, ŠvR). Kanaanietis Sikemas išprievartavo skaisčią mergaitę Diną. Nepaisant to, jis buvo laikomas garbingiausiu vyru savo šeimoje (Pradžios 34:1, 2, 19). Kraujomaiša, homoseksualizmas ir lytiniai santykiai su gyvuliais buvo įprasti (Kunigų 18:6, 22-24, 27). Pats žodis „sodomija“, nurodantis homoseksualistų veiksmus, yra kilęs nuo pavadinimo vieno miesto, kuris kažkada egzistavo tame pasaulio krašte (Pradžios 19:4, 5, 27). Baalo garbinimas taip pat neapsieidavo be kraujo praliejimo. Kaip auką savo dievams Baalo garbintojai į liepsnojančią ugnį mesdavo gyvus savo vaikus! (Jeremijo 19:5) Visa tai buvo susiję su religiniais mokymais. Kaip?
„Žiaurumas, geidulingumas ir nevaržomumas kanaaniečių mitologijoje, — aiškina Dr. Merilis Angeris knygoje Archaeology and the Old Testament, — buvo daug didesnis negu kur nors kitur Artimuosiuose Rytuose tuo laiku. O stulbinanti kanaaniečių dievybių ypatybė, — kad jos neturėjo jokios moralės, — ugdė blogiausius bruožus tiems, kurie buvo joms atsidavę, ir skatino daugybę žemiausio lygio to laiko demoralizuojančių veiksmų, pavyzdžiui, šventąją prostituciją [ir] vaikų aukojimą.“
Ar Dievas pripažino kanaaniečių garbinimą? Žinoma, ne. Jis mokė izraelitus, kaip reikia garbinti jį tyrai. Turėdamas omenyje anksčiau paminėtus veiksmus, jis perspėjo: „Nesusitepsite visais tais būdais, nes taip susitepė visos tautos, kurias aš išmesiu iš po jūsų akių. Taip yra sutepta žemė. Aš aplankysiu jos piktadarystes, kad ji išvemtų savo gyventojus“ (Kunigų 18:24, 25).
Tyras garbinimas užteršiamas
Dauguma izraelitų nepriėmė Dievo požiūrio į tyrą garbinimą. Priešingai, jie leido, kad jų šalyje toliau būtų garbinamas Baalas. Greitai jie buvo suvilioti pamėginti sujungti Jehovos garbinimą su Baalo garbinimu. Ar Dievas pripažino tokį sumaišytą garbinimą? Pagalvok, kas atsitiko valdant karaliui Manasui. Jis pastatė Baalui altorius, sudegino savo paties sūnų kaip auką ir užsiiminėjo magija. „Jis pastatė taipgi girios stabą [„išdrožtą šventojo stulpo atvaizdą“, NW; hebrajiškai ʼashe·rahʹ], kurį buvo padaręs Viešpaties šventykloje, apie kurią Viešpats yra kalbėjęs...: Šitoje šventykloje... aš dėsiu savo vardą per amžius“ (4 Karalių 21:3-7).
Manaso pavaldiniai sekė savo karaliaus pavyzdžiu. Iš tikrųjų jie „davėsi suvedžiojami Manasui, kad darytų piktenybes daugiau už tautas, kurias Viešpats sunaikino iš po Israėlio akių“ (4 Karalių 21:9). Neklausydamas nuolatinių Dievo pranašų perspėjimų, Manasas žudė tiek, kad pripildė Jeruzalę nekalto kraujo. Nors galiausiai jis pasitaisė, jo sūnus ir įpėdinis, karalius Amonas, atnaujino Baalo garbinimą (4 Karalių 21:16, 19, 20).
Laikui bėgant šventykloje pasirodė prostitucija užsiimantys vyrai. Kaip Dievas žiūrėjo į tokią Baalo garbinimo formą? Per Mozę jis buvo įspėjęs: „Neatnašausi Viešpaties, tavo Dievo, namuose paleistuvystės užmokesčio nei šuns [tikriausiai pederasto, NW, išnaša] kainos, vis tiek kas būtų pasižadėjęs, nes abudu dalyku yra nuoboda Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje“ (Pakartoto Įstatymo 23:17, 18).
Manaso vaikaitis, karalius Jozijas, apvalė šventyklą nuo nepadoraus Baalo garbinimo (4 Karalių 23:6, 7). Bet viską pašalinti buvo neįmanoma. Netrukus po karaliaus Jozijo mirties Jehovos šventykloje vėl buvo garbinami stabai (Ezechielio 8:3, 5-17). Todėl Jehova paskatino Babilono karalių sugriauti Jeruzalę ir jos šventyklą. Tas liūdnas istorijos faktas patvirtina, kad kai kurios garbinimo formos Dievui yra nepriimtinos. O kaip mūsų dienomis?