Baalo garbinimas — grumtynės dėl izraelitų širdžių

Beveik tūkstantmetį tęsėsi įnirtingos grumtynės dėl izraelitų širdžių. Prietaringa baimė ir seksualinės apeigos konkuravo su tikėjimu bei ištikimybe. Šioje žūtbūtinėje kovoje Baalo garbinimas varžėsi su Jehovos garbinimu.

AR IZRAELIO tauta liks ištikima tikrajam Dievui, kuris išvedė ją iš Egipto? (Išėjimo 20:2, 3) O gal jie persimes prie Baalo, mylimiausio Kanaano Dievo, pažadėjusio žemę padaryti derlingą?

Ši dvasinė kova, vykusi prieš tūkstančius metų, svarbi ir mums. Kodėl? „Visa tai, — rašė apaštalas Paulius, — buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“ (1 Korintiečiams 10:11). Esminis perspėjimas, kylantis iš šio istorinio konflikto, pasirodys dar reikšmingesnis, jei suprasime, kas buvo Baalas ir kaip jis buvo garbinamas.

Kas buvo Baalas?

Izraelitai susidūrė su Baalu, atkeliavę į Kanaaną, maždaug 1473 m. p. m. e. Jie pamatė, jog kanaaniečiai garbina daugybę dievų, panašių į egiptietiškuosius, nors šie turėjo kitokius vardus ir skyrėsi kai kuriomis savybėmis. Tačiau Biblijoje Baalas išskiriamas kaip pagrindinis kanaaniečių dievas; tai patvirtina ir archeologiniai atradimai (Teisėjų 2:11). Nors Baalas ir nebuvo aukščiausiasis jų panteono dievas, tačiau kanaaniečiai jį laikė svarbiausiu. Jie tikėjo, kad šis dievas turi galią lietui, vėjui bei debesims ir yra vienintelis galintis išgelbėti žmones, jų gyvulius bei pasėlius nuo nevaisingumo ir net mirties. Jei ne Baalo apsauga, kerštingas kanaaniečių dievas Motas tikrai užtrauktų ant jų nelaimes.

Baalo garbinimas buvo pilnas seksualinių apeigų. Net tokie su Baalo garbinimu susiję objektai, kaip šventosios kolonos bei šventieji stulpai, turėjo seksualinę reikšmę. Matyt, šventosios kolonos — falo formos natūralūs ar tašyti akmenys — vaizdavo Baalą, lytinio susijungimo vyriškąją pusę. O šventieji stulpai, padaryti iš medžio arba tiesiog medžiai, vaizdavo Baalo žmoną Ašerą ir moteriškąją pusę (1 Karalių 18:19).

Kiti žymūs Baalo garbinimo aspektai buvo prostitucija šventykloje bei vaikų aukojimas (1 Karalių 14:23, 24; 2 Kronikų 28:2, 3). Knygoje The Bible and Archaeology sakoma: „Kanaaniečių šventyklose buvo prostitutų vyrų bei prostitučių moterų (‛šventų’ vyrų ir moterų) ir buvo praktikuojami įvairūs seksualiniai iškrypimai. [Kanaaniečiai] tikėjo, jog šios apeigos daro įtaką, kad tarptų pasėliai ir bandos.“ Toks buvo religinis šio elgesio pateisinimas, nors tai neabejotinai tenkino kūniškus garbintojų geidulius. Kaip tad Baalas suviliojo izraelitų širdis?

Kodėl tai viliojo?

Galbūt daugelis izraelitų pageidavo religijos, kuri nedaug ko reikalavo iš jų. Garbindami Baalą, jie galėjo nebesilaikyti Įstatymo, pavyzdžiui, nepaisyti šabo bei daugelio moralinių apribojimų (Kunigų 18:2-30; Pakartoto Įstatymo 5:1-3). Kitus siekti Baalo palankumo galbūt paskatino kanaaniečių materialinis klestėjimas.

Kanaaniečių šventyklos, vadinamosios aukštumos, įsikūrusios giraitėse ant kalvų viršūnių, tikriausiai buvo patrauklus fonas ten atliekamoms vaisingumo apeigoms. Netrukus izraelitai nebepasitenkino dažnai lankomomis kanaaniečių šventomis vietomis; jie netgi pasistatė savas. „Ir jie statėsi aukštumų alkus, akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu“ (1 Karalių 14:23; Ozėjo 4:13).

Tačiau, svarbiausia, Baalo garbinimas patiko kūnui (Galatams 5:19–21). Gašlumas užgožė gausių derlių ir bandų troškimą. Seksas buvo garbinamas. Tai įrodo daugybė atkastų itin seksualios išvaizdos statulėlių, atspindinčių sužadintus seksualinius jausmus. Vaišės, šokiai bei muzika sukeldavo laisvo elgesio nuotaiką.

Galime įsivaizduoti tipišką sceną ankstyvą rudenį. Prisiriję puotoje ir įaudrinti vyno, garbintojai šoka nuostabiame gamtos prieglobstyje. Jų vaisingumo šokis skirtas pabudinti Baalą iš jo vasaros neveiklumo, kad žemė būtų palaiminta lietumi. Jie sukasi aplink falo formos kolonas ir šventuosius stulpus. Judesiai, ypač šventyklos prostitutų bei prostitučių, erotiški ir gašlūs. Juos palaiko muzika bei žiūrovai. Ir, matyt, šokiui pasiekus kulminaciją, šokėjai išsiskirsto po Baalo namų kambarius lytiškai santykiauti (Skaičių 25:1, 2; palygink Išėjimo 32:6, 17-19; Amoso 2:8).

Jie vaikščiojo regėjimu, o ne tikėjimu

Tokia gašli garbinimo forma patraukdavo daugelį, tačiau izraelitus garbinti Baalą skatino ir baimė. Kadangi izraelitai prarado tikėjimą Jehova, mirties bei ateities baimė ir susižavėjimas okultizmu paskatino juos užsiimti spiritizmu, kuriam, be kita ko, būdingos didžiausio ištvirkavimo apeigos. Enciklopedijoje The International Standard Bible Encyclopedia aprašoma, kaip kanaaniečiai, laikydamiesi protėvių garbinimo, pagerbdavo atsiskyrusią mirusiojo dvasią: „Šventės... būdavo švenčiamos šeimos kapo rūsyje ar prie supilto kauburio; ten būdavo girtuokliaujama ir atlikinėjamos seksualinės apeigos (galbūt įskaitant kraujomaišą), manant, kad jose dalyvauja mirusysis.“ Tokie žeminantys spiritistiniai veiksmai vis labiau atitolino izraelitus nuo jų Dievo Jehovos (Pakartoto Įstatymo 18:9-12).

Be to, tuos izraelitus, kurie labiau mėgo vaikščioti regėjimu, o ne tikėjimu, traukė stabai ir jiems skirtos apeigos (2 Korintiečiams 5:7). Net po to, kai regėjo nematoma Jehovos ranka padarytus įspūdingus ženklus, daugelis iš Egipto išėjusių izraelitų jautė poreikį turėti kažką matoma, kas primintų Jehovą (Išėjimo 32:1-4). Kai kurie iš jų palikuonių irgi norėjo garbinti ką nors regima, pavyzdžiui, Baalo stabus (1 Karalių 12:25-30).

Kas laimėjo?

Įnirtingos grumtynės dėl izraelitų širdžių tęsėsi šimtmečius, — nuo to laiko, kai jie, prieš įeidami į Pažadėtąją žemę, atkeliavo į Moabo lygumą, iki jų išvedimo į Babiloną. Kam teikti pirmumą, jie, atrodo, svyruodavo. Kartais izraelitų dauguma likdavo ištikima Jehovai, tačiau dažnai jie palinkdavo prie Baalo. Pagrindinė tokio polinkio priežastis buvo jų bendravimas su aplinkinėmis pagoniškomis tautomis.

Pralaimėję karą, kanaaniečiai kovojo subtiliau. Jie gyveno greta izraelitų ir skatino savo užkariautojus pripažinti savais tos žemės dievus. Tokie drąsūs teisėjai, kaip Gideonas ir Samuelis, priešinosi šiai tendencijai. Samuelis ragino tautą: „Pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus..., atiduokite širdį Viešpačiui ir tik jam vienam tarnaukite.“ Kurį laiką izraelitai kreipė dėmesį į Samuelio raginimą; jie „pašalino Baalus ir Aštarotes ir tarnavo tik Viešpačiui“ (1 Samuelio 7:3, 4; Teisėjų 6:25-27).

Po Sauliaus ir Dovydo karaliavęs Saliamonas senatvėje pradėjo aukoti svetimiems dievams (1 Karalių 11:4-8). Kiti Izraelio bei Judo karaliai elgėsi panašiai — irgi neatsispyrė Baalui. Vis dėlto ištikimi pranašai ir karaliai — kaip Elijas, Eliziejus bei Jozijas — ėmėsi iniciatyvos kovoti prieš Baalo garbinimą (2 Kronikų 34:1-5). Be to, šiuo Izraelio istorijos laikotarpiu buvo asmenų, kurie liko ištikimi Jehovai. Net Ahabo ir Jezabelės laikais, kai Baalo garbinimas buvo pasiekęs kulminaciją, septyni tūkstančiai „nesiklaupė Baalui“ (1 Karalių 19:18).

Galiausiai, žydams grįžus iš Babilono nelaisvės, apie Baalo garbinimą daugiau nebeužsimenama. Jie visi, kaip ir anie, paminėtieji Ezros 6:21, ‛atsiskyrė nuo krašto tautų susitepimo, kad ieškotų Viešpaties, Izraelio Dievo’.

Perspėjimai dėl Baalo garbinimo

Nors Baalas nebegarbinamas jau seniai, kanaaniečių religija ir šiuolaikinė visuomenė turi vieną bendrą bruožą — garbina seksą. Atrodo, jog amoralumo pagunda tvyro net ore, kuriuo mes kvėpuojame (Efeziečiams 2:2). ‛Mes grumiamės su šių tamsybių pasaulio valdovais [„nematoma galia“, Phillips] ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose’, — perspėja Paulius (Efeziečiams 6:12).

Ši Šėtono ‛nematoma galia’ skatina seksualinį amoralumą, kad pavergtų žmones dvasiškai (Jono 8:34). Liberalioje šių dienų visuomenėje seksualinė laisvė nėra praktikuojama kaip derlingumo ritualas; veikiau tai būdas rasti pasitenkinimą ar daryti, kas pačiam patinka. Tokia propaganda įtikina. Per pramogas, muziką bei reklamą žmonių sąmonė prisipildo seksualių minčių. Dievo tarnai nėra apsaugoti nuo šios atakos. Iš tikrųjų dauguma tų, kurie atskirti nuo krikščionių susirinkimo, pasidavė būtent tokiems veiksmams. Krikščionis išliks tyras tik nuolat atmesdamas tokius amoralius pasiūlymus (Romiečiams 12:9).

Ypač nesaugūs yra jauni Liudytojai, nes daugelis juos viliojančių dalykų yra susiję su seksu. Negana to, jie turi atsispirti kitų jaunuolių spaudimui. (Palygink Patarlių 1:10-15.) Ne vienas, pavyzdžiui, yra patekęs į bėdą dideliuose sambūriuose. Kaip ir garbinant Baalą senovės laikais, muzika, šokiai ir seksualinis gundymas veikia tarsi svaiginantis mišinys (2 Timotiejui 2:22).

„Kaip gali jaunuolis savo kelią išlaikyti tyrą?“ — klausia psalmininkas. „Laikydamasis [Jehovos] žodžių“, — atsako jis (Psalmių 119:9, Brb red.). Kaip Dievo Įstatymas liepė izraelitams vengti artimai bendrauti su kanaaniečiais, taip Biblija įspėja mus dėl blogų draugijų (1 Korintiečiams 15:32, 33). Jaunas krikščionis parodo savo subrendimą, kai pasako ‛ne’ tam, kas yra viliojamai patrauklu, tačiau moraliai žalinga. Kaip ir ištikimasis Elijas, mes negalime leisti, kad visuotinė nuomonė paveiktų mūsų sprendimą (1 Karalių 18:21; Mato 7:13, 14).

Dar perspėjama ir dėl tikėjimo stokos — „lengvai apraizgančios nuodėmės“ (Žydams 12:1, Brb red.). Daugelis izraelitų, atrodo, vis dar tikėjo Jehovą, tačiau Baalą laikė dievu, galinčiu apsaugoti jų pasėlius ir pasirūpinti jų kasdieniais poreikiais. Galbūt jie manė, kad Jehovos šventykla Jeruzalėje per toli, o laikytis jo įstatymų nepraktiška. Baalo garbinimas buvo toks paprastas ir patogus — smilkalus Baalui jie netgi galėjo deginti ant savo namų stogų (Jeremijo 32:29). Galbūt jie įsitraukė į Baalo garbinimą tik dalyvaudami kai kuriose apeigose ar net aukodami Baalui Jehovos vardu.

Kaip galėtume prarasti tikėjimą ir pamažu atitolti nuo gyvojo Dievo? (Žydams 3:12) Galbūt palaipsniui nustojame vertinti sueigas ir asamblėjas. Toks požiūris atskleidžia nepakankamą pasitikėjimą, kad Jehova teikia dvasinį „maistą reikiamu metu“ (Mato 24:45-47, NTJ). Taip nusilpę galime nustoti laikytis „gyvenimo žodžio“; mūsų širdis netgi pasidalys, — galbūt pasiduos materialistiniams siekiams ar amoralumui (Filipiečiams 2:16; palygink Psalmių 119:113).

Tvirtai laikykimės dorumo

Be abejo, kova dėl širdžių tebevyksta ir šiandien. Ar liksime ištikimi Jehovai, o gal dėl palaidos šio pasaulio gyvensenos nukrypsime į šalį? Deja, kaip izraelitai palinko į pasibjaurėtinus kanaaniečių papročius, taip ir kai kurie krikščionys, vyrai bei moterys, šiandien ima gėdingai elgtis. (Palygink Patarlių 7:7, 21-23.)

Tokio dvasinio pralaimėjimo galima išvengti, jei, kaip ir Mozė, ‛liksime nepajudinami, tarsi regėtume Neregimąjį’ (Žydams 11:27). Tiesa, turime ‛kovoti už tikėjimą’ (Judo 3). Tačiau, likdami ištikimi Dievui bei jo principams, galime laukti laiko, kai klaidingas garbinimas išnyks amžiams. Kaip Jehovos garbinimas nugalėjo Baalo garbinimą, taip galime būti tikri, kad netrukus „žemė bus kupina Viešpaties [„Jehovos“, NW] pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta“ (Izaijo 11:9).

[Iliustracija 31 puslapyje]

Šventųjų kolonų, naudotų Baalo garbinimui, griuvėsiai Gezere

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 28 puslapyje]

Musée du Louvre, Paris