Ar siela nemirtinga?
DRAUGAI ir šeimos nariai tyliai vienas paskui kitą eina greta atviro karsto. Jie įdėmiai žvelgia į 17-čio jaunuolio kūną. Jo mokyklos draugai vos beatpažįsta jį. Dėl chemoterapinio gydymo išretėjo jo plaukai; vėžys išsekino kūną. Ar tai iš tikrųjų jų draugas? Dar prieš keletą savaičių jis buvo kupinas idėjų, klausimų, energijos — kupinas gyvybės! Paplūdusi ašaromis jaunuolio mama vis kartoja: „Tomis dabar laimingesnis. Dievas norėjo, kad Tomis būtų su juo danguje.“
Tai sielvartaujančiai motinai kiek vilties ir paguodos teikia mintis, kad jos sūnus dar kažkaip gyvena. Bažnyčioje ją mokė, kad siela nemirtinga, kad ji yra asmenybės, minčių, prisiminimų centras — žmogaus „vidinis aš“. Ji tiki, kad jos sūnaus siela visai nemirė; būdama gyva dvasinė būtybė, jam mirštant ji paliko jo kūną ir nuėjo į dangų būti su Dievu ir angelais.
Įvykus tragedijai, žmogaus širdis kabinasi net už menkiausios vilties, todėl nesunku suprasti, kodėl šis tikėjimas taip patraukia. Apsvarstyk, pavyzdžiui, kaip teologas Dž. Patersonas-Smitas pasisako „Gyvenimo po mirties evangelijoje“ (anglų k.): „Mirtis yra labai nežymi, palyginus su tuo, kas būna paskui — tuo nuostabiu, nuostabiu, nuostabiu pasauliu, į kurį mus palydi Mirtis.“
Visame pasaulyje ir daugelyje religijų bei kultūrų žmonės tiki, kad žmogus turi savyje nemirštančią sielą, sąmoningą dvasią, kuri toliau gyvena po kūno mirties. Tas tikėjimas beveik visuotinai paplitęs tūkstančiuose krikščioniškų religijų ir sektų. Tai taip pat oficiali judaizmo doktrina. Induizmo išpažinėjai tiki, kad iš pat pradžių sukurtas atmanas, arba siela, yra įkalinamas kūne žmogui gimstant, o mirštant jis persikelia į kitą kūną besitęsiančiame reinkarnacijų cikle. Musulmonai tiki, kad siela atsiranda gimstant ir gyvena po kūno mirties. Kitų religijų — Afrikos animistų, sintoistų, galima sakyti, net budistų — mokymai tuo atžvilgiu nedaug skiriasi.
Kai kurie ramybės neduodantys klausimai
Nors nemirtingos sielos idėja neabejotinai patraukli ir beveik visų pripažinta, ji vis dėlto iškelia kai kuriuos trikdančius klausimus. Pavyzdžiui, žmonės nori žinoti, kur eina mylimo asmens siela, jeigu jo gyvenimas nebuvo pavyzdingas. Ar jis iš naujo įsikūnys kokioje nors žemesnėje gyvybės formoje? O gal jis siunčiamas į skaistyklą, kur per tam tikrą ugninį procesą bus apvalomas, kol pasidarys vertas įeiti į dangų? O kas dar blogiau, gal jis bus amžinai kankinamas degančiame pragare? O gal, kaip moko daugelis animistinių religijų, jis yra dvasia, kurią reikia nuraminti?
Dėl tokių idėjų gyvieji patenka į vargingą padėtį. Ar mes turime nuraminti mūsų mirusių artimųjų dvasias, kad jos neimtų mums keršyti? Ar privalome padėti joms išeiti iš kažkokios siaubingos skaistyklos? O gal turime tiesiog iš siaubo bejėgiškai drebėti nuo minties, kad jos kenčia pragare? Gal į tam tikrus gyvūnus turime žiūrėti kaip į įsikūnijusias mirusių žmonių sielas?
Klausimai, iškylantys apie patį Dievą, taip pat kelia nerimą. Pavyzdžiui, daugelį tėvų, tokių kaip pradžioje paminėta motina, iš pradžių paguodžia mintis, kad Dievas „paėmė“ jų vaiko nemirtingą sielą į dangų būti kartu su juo. Tačiau daugelis greitai pradeda stebėtis, kas tai per Dievas, kuris gali sukelti nekaltam vaikui kažkokią baisią ligą, dėl kurios tas brangus kūdikis atplėšiamas nuo sielvartaujančių tėvų vien tam, kad pirma laiko būtų perkeltas į dangų. Kur tokio Dievo teisingumas, meilė, gailestingumas? Kai kurie net suabejoja tokio Dievo išmintimi. Argi, klausia jie, išmintingam Dievui reikėtų iš pradžių apgyvendinti visas tas sielas žemėje, jeigu jos visos galiausiai vis tiek turi gyventi danguje? Ar tai nereiškia, kad žemės sukūrimas iš tikrųjų buvo tuščias darbas? (Palygink Pakartoto Įstatymo 32:4; Psalmių 102:8; Izaijo 45:18; 1 Jono 4:8.)
Akivaizdu, kad žmogaus sielos nemirtingumo doktrina, kokia forma ji bebūtų mokoma, iškelia keblius, net prieštaringus klausimus. Kodėl? Problema didžiąja dalimi susijusi su to mokymo kilme. Tu pamatysi, kiek informacijos suteiks trumpas tos doktrinos kilmės tyrinėjimas; ir galbūt nustebsi sužinojęs, ką pati Biblija sako apie sielą. Joje pateikiama daug geresnė gyventi po mirties viltis negu paprastai moko pasaulio religijos.