Gyvenimas po mirties. Kuo tiki žmonės?
„Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ (JOBO 14:14)
1, 2. Kaip daugelis ieško paguodos, mirus artimam žmogui?
VIENUOSE Niujorko laidojimo namuose draugai ir šeimos nariai paeiliui tyliai eina prie atviro karsto, kuriame guli nuo vėžio miręs 17-metis jaunuolis. Sielvarto palaužta ir ašaromis plūstanti motina nuolat kartoja: „Tomis dabar laimingesnis. Dievas norėjo, kad Tomis būtų su juo danguje.“ Ji buvo išmokyta tuo tikėti.
2 Maždaug už 11000 kilometrų Džamnagare (Indija) vyriausiasis iš trijų sūnų uždega kremavimo laužo malkas, ant kurių guli miręs tėvas. Spragsint liepsnai, brahmanas monotoniškai sanskritu gieda mantrą: „Tegu siela, kuri niekada nemiršta, siekia vienybės su aukščiausiąja realybe.“
3. Kokie klausimai daugelį amžių kamavo žmones?
3 Mus supa mirtis (Romiečiams 5:12). Suprantama, jog mes trokštame sužinoti, ar mirtis yra visa ko pabaiga. Ištikimas Jehovos Dievo senovės tarnas Jobas, apmąstydamas gamtinį augalų ciklą, pasakė: „Juk medis turi vilties: nukirstas jis vėl ataugs, atžalų jam netrūks.“ O kaip su žmonėmis? „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ — teiravosi Jobas (Jobo 14:7, 14). Visais amžiais įvairiausi žmonės svarstė šiuos klausimus: ar yra gyvenimas po mirties? jei taip, tai koks? Kuo gi tiki žmonės ir kodėl?
Viena tema — daug atsakymų
4. Ką mano įvairių religijų žmonės apie gyvenimą po mirties?
4 Daugelis nominaliųjų krikščionių tiki, kad mirusieji eina arba į dangų, arba į pragarą. Tuo tarpu indusai tiki reinkarnacija. Kaip moko islamo tikėjimas, po mirties bus teismo diena, kada Alachas įvertins kiekvieno žmogaus gyvenimą ir pasiųs jį arba į rojų, arba į pragaro ugnį. Kai kuriose šalyse įsitikinimai dėl mirusiųjų — tai neįprastas vietinių papročių ir nominaliosios krikščionybės mišinys. Pavyzdžiui, Šri Lankoje tiek budistai, tiek katalikai, mirus kam nors iš namiškių, palieka plačiai atvertas duris bei langus, o karstą padeda taip, kad mirusiojo kojos būtų į lauko durų pusę. Jie tiki, jog šios priemonės padeda dvasiai, arba sielai, išeiti. Tarp daugelio Vakarų Afrikos katalikų ir protestantų yra paprotys žmogui mirus uždengti veidrodžius, kad niekas negalėtų pažvelgti ir išvysti juose mirusiojo dvasios. Paskui, praėjus 40 dienų, šeima ir draugai švenčia sielos žengimą į dangų.
5. Kokią pagrindinę doktriną palaiko dauguma religijų?
5 Nepaisant šių skirtumų, dauguma religijų, atrodo, sutinka bent vienu klausimu. Jos tiki, kad kažkokia žmogaus dalis — siela, dvasia ar vėlė — yra nemirtinga ir toliau gyvena kūnui mirus. Beveik visos krikščioniškojo pasaulio religijos ir sektos, o jų yra šimtai, tiki sielos nemirtingumu. Šis tikėjimas yra ir oficiali judaizmo doktrina. Juo grindžiamas induizmo mokymas apie reinkarnaciją. Musulmonai tiki, kad siela gyvuoja ir po kūno mirties. Kitų religijų — Australijos aborigenų, Afrikos animistų, sintoistų ir net budistų — mokymai šiuo atžvilgiu nedaug kuo skiriasi.
6. Koks kai kurių mokslininkų požiūris į sielos nemirtingumo idėją?
6 Kita vertus, yra tokių, kurie laikosi požiūrio, jog žmogui mirus sąmoningas gyvenimas baigiasi. Mintis, kad beasmenė, nemateriali siela tęsia emocinį ir intelektualinį gyvenimą, jiems atrodo neprotinga. XX amžiaus ispanų mokslininkas Migelis de Unamunas rašo: „Tikėti sielos nemirtingumu reiškia trokšti, kad siela būtų nemirtinga, bet trokšti su tokiu nusistatymu, jog tas noras temdytų sveiką protą ir taptų nepagrįstas.“ Panašiai manė ir kiti žinomi senovės žmonės: filosofai Aristotelis ir Epikūras, gydytojas Hipokratas, škotų filosofas Deividas Hiumas, arabų mokslininkas Averojus ir pirmasis nepriklausomos Indijos ministras pirmininkas Džavaharlalas Neru.
7. Kokie svarbūs klausimai apie sielos nemirtingumo doktriną turi būti apsvarstyti?
7 Susidūrę su tokiomis prieštaringomis idėjomis ir tikėjimais, turėtume paklausti: ar tikrai turime nemirtingą sielą? O jeigu siela nėra nemirtinga, kaip šis klaidingas mokymas įsišaknijo daugumoje šiuolaikinių religijų? Iš kur kilo ta idėja? Privalome rasti teisingus ir patenkinančius atsakymus į šiuos klausimus, nes nuo to priklauso mūsų ateitis (1 Korintiečiams 15:19). Tačiau pirmiausia patyrinėkime, kaip atsirado sielos nemirtingumo doktrina.
Doktrinos kilmė
8. Kokį vaidmenį atliko Sokratas ir Platonas populiarinant idėją apie sielos nemirtingumą?
8 Manoma, kad penktojo amžiaus p. m. e. graikų filosofai Sokratas ir Platonas vieni pirmųjų išpopuliarino mintį, jog siela yra nemirtinga. Vis dėlto jie nebuvo šios idėjos pradininkai. Greičiau jie tik patobulino ją ir padarė filosofiniu mokymu, kad būtų patrauklesnė anų dienų ir vėlesnio laiko išsilavinusioms visuomenės klasėms. Iš tiesų dar senovės Persijos zoroastristai bei egiptiečiai tikėjo sielos nemirtingumu. Tad kyla klausimas: iš kur atsirado šis mokymas?
9. Koks bendras šaltinis padarė įtaką Egipto, Persijos ir Graikijos kultūroms?
9 „Senaisiais laikais, — sakoma knygoje The Religion of Babylonia and Assyria, — Egiptas, Persija ir Graikija jautė Babilono religijos įtaką.“ Kalbant apie egiptiečių religinius įsitikinimus, joje rašoma: „Egiptas ir Babilonas, kaip rodo Tel al Amarnos lentelės, nuo seno palaikė ryšius, todėl Babilono pažiūros bei papročiai iš tiesų lengvai galėjo skverbtis į Egipto kultus.“a Tą patį galima pasakyti ir apie senovės persų bei graikų kultūras.
10. Ką babiloniečiai manė apie gyvenimą po mirties?
10 Tačiau ar senovės babiloniečiai tikėjo sielos nemirtingumu? Apie tai profesorius Morisas Jastrovas jaunesnysis iš Pensilvanijos universiteto (JAV) rašė: „Nei paprasti [Babilonijos] žmonės, nei religiniai vadovai nemanė, kad gyvybė kada nors galėtų visiškai išnykti. Mirtis [jų požiūriu] buvo perėjimas į kitokį gyvenimą, o nemirtingumo [dabartiniame gyvenime] neigimas tik pabrėžė, kad negalima išvengti mirties, per kurią pasikeičia žmogaus būvis.“ Taip, babiloniečiai tikėjo, kad kažkaip gyvenama ir po mirties. Jie tai parodė laidodami mirusius kartu su daiktais, kuriuos galima būtų naudoti pomirtiniame gyvenime.
11, 12. Kur po Tvano imta mokyti apie sielos nemirtingumą?
11 Aišku, jog mokymas apie sielos nemirtingumą kilo iš senovės Babilono. Ar tai reikšmingas faktas? Taip, nes, pasak Biblijos, Babelio, arba Babilono, miestą įkūrė Nojaus provaikaitis Nimrodas. Po pasaulinio Tvano, užėjusio Nojaus dienomis, visi žmonės kalbėjo viena kalba ir buvo viena religija. Nimrodas buvo ne tik „smarkus medžiotojas, priešiškas Jehovai“; jis ir jo pasekėjai norėjo ‛išgarsinti savo vardą’. Įkurdamas miestą bei statydamas ten bokštą, Nimrodas padėjo pamatus kitokiai religijai (Pradžios 10:1, 6, 8, 10; 10:9, NW; 11:1-4, Brb red.).
12 Padavimas sako, jog Nimrodas mirė smurtine mirtimi. Protinga manyti, kad po jo mirties babiloniečiai didžiai gerbė jį kaip savo miesto įkūrėją, statytoją ir pirmąjį karalių. Kadangi Babilono įkūrėju buvo laikomas dievas Mardukas (Merodachas) ir net daug Babilono karalių buvo pavadinti jo vardu, kai kurie mokslininkai iškėlė prielaidą, jog Mardukas yra sudievintas Nimrodas (2 Karalių 25:27; Izaijo 39:1; Jeremijo 50:2). Jei tai tiesa, tuomet sielos nemirtingumo idėja turėjo būti paplitusi jau prieš Nimrodo mirtį. Šiaip ar taip, iš istorijos puslapių matome, kad po Tvano apie sielos nemirtingumą imta mokyti Babelyje, arba Babilone.
13. Kaip mokymas apie nemirtingą sielą išplito po visą žemę, ir kokios buvo pasekmės?
13 Toliau Biblija parodo, kad Dievas sužlugdė Babelio bokšto statytojų pastangas, sumaišydamas jų kalbą. Nebegalėdami daugiau susikalbėti, jie atsisakė savo plano ir buvo išsklaidyti „į visus žemės kraštus“ (Pradžios 11:5-9, Brb red.). Turėtume įsidėmėti, kad nors ir buvo pakeista tų būsimojo bokšto statytojų kalba, jų požiūris bei idėjos nepasikeitė. Kad ir kur jie keliavo, jų religinės idėjos buvo su jais. Taip babilonietiški religiniai mokymai, tarp jų ir apie sielos nemirtingumą, išplito po visą žemę ir padėjo pamatus pagrindinėms pasaulio religijoms. Buvo įkurta pasaulinė klaidingos religijos imperija, Biblijoje aprašoma kaip „Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“ (Apreiškimas 17:5).
Pasaulinė klaidingos religijos imperija plinta į rytus
14. Kaip religiniai babiloniečių įsitikinimai išplito po visą Indijos subkontinentą?
14 Kai kurie istorikai teigia, kad daugiau kaip prieš 3500 metų migracijos banga iš šiaurės vakarų į Indo slėnį (dabar Pakistano ir Indijos teritorija) atnešė baltaodžius arijus. Iš čia jie paplito po Gango upės lygumas ir visą Indiją. Anot kai kurių specialistų, šių klajoklių religinės idėjos buvo pagrįstos senovės iranėnų ir babiloniečių mokymais. Vėliau jos tapo induizmo pagrindu.
15. Kaip idėja apie sielos nemirtingumą paveikė šių dienų induizmą?
15 Indijoje sielos nemirtingumo idėja tapo reinkarnacijos doktrina. Indų išminčiai, besistengiantys įveikti visuotinę blogio ir žmonijos kančių problemą, sugalvojo vadinamąjį karmos, tai yra priežasties ir pasekmės, dėsnį. Derindami šį dėsnį su tikėjimu sielos nemirtingumu, jie sukūrė mokymą apie reinkarnaciją. Remiantis ja, už gerą ar blogą elgesį atlyginama arba baudžiama kitame gyvenime. Ištikimųjų tikslas yra mokša, arba, kitaip tariant, išsilaisvinimas iš šio atgimimų rato ir susivienijimas su aukščiausiąja realybe, arba nirvana. Per šimtmečius, plintant induizmui, plito ir mokymas apie reinkarnaciją. Ši doktrina yra pagrindinė šiuolaikinio induizmo atrama.
16. Koks įsitikinimas apie pomirtinį gyvenimą užvaldė daugelio Rytų Azijos gyventojų religinį mąstymą ir elgesį?
16 Iš induizmo kilo kitos tikybos, tokios kaip budizmas, džainizmas ir sikizmas. Jos irgi palaiko tikėjimą reinkarnacija. Be to, plisdamas daugelyje Rytų Azijos šalių — Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje ir kitose, — budizmas labai paveikė viso regiono kultūrą bei religiją. Dėl to atsirado religijos, kuriose yra budizmo, spiritizmo ir protėvių garbinimo elementų. Įtakingiausios iš jų daosizmas, konfucianizmas ir sintoizmas. Taip įsitikinimas, kad gyvenimas tęsiasi po kūno mirties, užvaldė daugelio šios pasaulio dalies žmonių religinį mąstymą ir elgesį.
O kaip su judaizmu, krikščioniškuoju pasauliu ir islamu?
17. Ką apie gyvenimą po mirties manė senovės žydai?
17 Ką apie gyvenimą po mirties mano žmonės, priklausantys judaizmo, krikščioniškojo pasaulio ar islamo religijai? Seniausia iš šių religijų — judaizmas. Jo istorija prasideda maždaug prieš 4000 metų, Abraomo dienomis, daug anksčiau nei Sokratas ir Platonas išplėtojo teoriją apie sielos nemirtingumą. Senovės žydai tikėjo mirusiųjų prikėlimu, o ne įgimtu žmogaus nemirtingumu (Mato 22:31, 32; Žydams 11:19). Tad kaip sielos nemirtingumo doktrina prasiskverbė į judaizmą? Atsakymą pateikia istorija.
18, 19. Kaip sielos nemirtingumo doktrina prasiskverbė į judaizmą?
18 332 m. p. m. e. Aleksandras Didysis užkariavo Viduriniuosius Rytus, įskaitant Jeruzalę. Aleksandro įpėdiniams tęsiant jo pradėtą helenizacijos programą, įvyko dviejų kultūrų — graikų ir žydų — susiliejimas. Laikui bėgant žydai susipažino su graikų mąstymu ir kai kurie netgi tapo filosofais.
19 Vienas iš tokių pirmojo m. e. amžiaus žydų filosofų buvo Filonas Aleksandrietis. Jis didžiai gerbė Platoną, o judaizmą stengėsi aiškinti graikų filosofijos sąvokomis, taip ruošdamas kelią vėlesniems žydų mąstytojams. Talmude — rabinų rašytiniuose žodinio įstatymo komentaruose — irgi jaučiamos graikų idėjos. „Talmudo rabinai, — sakoma enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica, — tikėjo, kad siela toliau egzistuoja po mirties.“ Vėlesnė mistinė žydų literatūra — kabala, ėmė net mokyti apie reinkarnaciją. Taigi dėl graikų filosofijos idėja apie sielos nemirtingumą prasiskverbė į judaizmą. O ką galima pasakyti apie to mokymo skverbimąsi į krikščioniškąjį pasaulį?
20, 21. a) Kaip į Platono, arba graikų filosofiją, žiūrėjo pirmieji krikščionys? b) Kas privedė prie Platono idėjų ir krikščioniškų mokymų samplaikos?
20 Tikroji krikščionybė prasidėjo nuo Jėzaus Kristaus. Jau anksčiau cituotas Migelis de Unamunas apie Jėzų rašė: „Jis veikiau tikėjo kūno prisikėlimu, kaip ir žydai, o ne sielos nemirtingumu, kaip [graikai ir] Platonas.“ Jo išvada tokia: „Sielos nemirtingumas... yra pagoniška filosofinė dogma.“ Atsižvelgdami į tai, galime suprasti, kodėl apaštalas Paulius griežtai perspėjo pirmojo amžiaus krikščionis saugotis, ‛kad kas jų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi’ (Kolosiečiams 2:8).
21 Tad kada ir kaip ši „pagoniška filosofinė dogma“ prasiskverbė į krikščionybę? Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica aiškinama: „II m. e. amžiaus viduryje krikščionys, kurie buvo mokęsi graikų filosofijos, ėmė jausti poreikį reikšti savo tikėjimą jos sąvokomis — savo intelektiniam pasitenkinimui ir norėdami atversti išsilavinusius pagonis. Labiausiai jiems tiko platonizmo filosofija.“ Origenas iš Aleksandrijos ir Augustinas iš Hipono buvo du filosofai, anuomet padarę didžiulę įtaką krikščionijos doktrinoms. Juos abu labai paveikė Platono idėjos ir jie daugiausiai prisidėjo jungdami tas idėjas su krikščioniškais mokymais.
22. Kaip mokymas apie sielos nemirtingumą tapo žinomas islame?
22 Sielos nemirtingumo idėja judaizme ir krikščioniškame pasaulyje atsirado dėl Platono įtakos, o islame ta sąvoka buvo nuo pat pradžių. Šventojoje islamo knygoje, Korane, mokoma, kad žmogus turi sielą, gyvenančią po mirties. Joje kalbama apie galutinę sielos lemtį — gyvenimą dangiškame rojaus sode arba bausmę ugniniame pragare. Arabų mokslininkai, tiesa, mėgino suvienyti islamo mokymus ir graikų filosofiją. Iš tikrųjų Aristotelio darbai kažkiek paveikė arabų pasaulį. Tačiau musulmonai tebetiki sielos nemirtingumu.
23. Kokie klausimai apie gyvenimą po mirties bus svarstomi kitame straipsnyje?
23 Akivaizdu, kad pasaulio religijos, remdamosi nemirtingos sielos idėja, išplėtojo daugybę painių įsitikinimų apie pomirtinį gyvenimą. O šie įsitikinimai paveikė, net užvaldė ir pavergė milijardus žmonių. Stebėdami visa tai, esame priversti paklausti: ar įmanoma sužinoti tiesą apie tai, kas atsitinka žmogui, kai jis miršta? ar yra gyvenimas po mirties? kas apie tai sakoma Biblijoje? Šiuos klausimus apsvarstysime kitame straipsnyje.
[Išnaša]
a Tel al Amarna — tai egiptiečių Achetatono miesto griuvėsių vieta; tvirtinama, kad tas miestas buvo pastatytas XIV amžiuje p. m. e.
Ar galėtum paaiškinti?
◻ Kokia bendra tema apie gyvenimą po mirties vyrauja daugelyje religijų?
◻ Kaip istorija ir Biblija parodo, kad sielos nemirtingumo doktrina kilo iš Babilono?
◻ Kaip Rytų religijas paveikė babiloniečių tikėjimas sielos nemirtingumu?
◻ Kaip į judaizmą, krikščionybę ir islamą prasiskverbė mokymas apie sielos nemirtingumą?
[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]
Aleksandro Didžiojo užkariavimai lėmė graikų ir žydų kultūrų susiliejimą
Augustinas stengėsi sujungti Platono filosofiją su krikščionybe
[Šaltinių nuorodos]
Aleksandras: Musei Capitolini, Roma; Augustinas: iš knygos Great Men and Famous Women