‛Būkite šventi, nes aš esu šventas’

„Būkite šventi, nes aš, Viešpats [„Jehova“, NW], jūsų Dievas, esu šventas“ (KUNIGŲ 19:2).

1. Kokie yra kai kurie žmonės, kuriuos pasaulis laiko šventais?

DAUGUMA didžiųjų pasaulio religijų kai kuriuos asmenis laiko šventais. Motina Teresė, gerai žinoma Indijoje vienuolė, dažnai laikoma šventąja dėl savo pasiaukojimo vargšams. Popiežius vadinamas „Šventuoju Tėvu“. Šiuolaikinio katalikų judėjimo Opus Dei įkūrėją Chosė Mariją Eskrivą kai kurie katalikai laiko „šventumo pavyzdžiu“. Induistai turi savo svamius, arba šventuosius vyrus. Gandis buvo gerbiamas kaip šventas žmogus. Budistai turi savo šventuosius vienuolius, o islamo išpažinėjai savo šventąjį pranašą. Bet ką iš tikrųjų reiškia būti šventam?

2, 3. a) Ką reiškia žodžiai „šventas“ ir „šventumas“? b) Kokie yra kai kurie klausimai, reikalaujantys atsakymo?

² Žodis „šventas“ nurodo tą, kuris „1. ... susijęs su dieviška jėga; dieviškas. 2. Laikomas vertu ar yra vertas garbinimo ar didelės pagarbos... 3. Gyvena laikydamasis griežtų ar aukštų religinių ar dvasinių moralės principų... 4. Paskirtas ar atsidėjęs religiniam tikslui“. Pagal Biblijos kontekstą, šventumas reiškia „religinį švarumą ar tyrumą; dieviškumą“. Pagal Biblijos informacinį žinyną „Rašto supratimas“ (anglų k.),a „autentiškas hebrajų kalbos [žodis] qoʹdhesh išreiškia atskirumo, uždarumo ar pasiaukojimo Dievui mintį, ... padėtį, kai atsidedama Dievo tarnybai“.

³ Izraelio tautai buvo įsakyta būti šventai. Dievo Įstatymas skelbė: „Aš esu Viešpats [„Jehova“, NW], jūsų Dievas. Todėl turite jūs šventintis, kad šventi būtumėte, nes Aš esu šventas.“ Kas buvo šventumo Šaltinis? Kaip galėjo netobuli izraelitai tapti šventi? Ir kokią pamoką iš Jehovos reikalavimo būti šventiems mes galime turėti šiandien? (Kunigų 11:44, ŠvR)

Koks buvo Izraelio ryšys su šventumo Šaltiniu

4. Kaip buvo parodytas Jehovos šventumas Izraelyje?

⁴ Į visa, kas buvo susiję su Jehovos Dievo garbinimu, Izraelio tauta turėjo žiūrėti kaip į tai, kas šventa ir verta atitinkamo elgesio. Kodėl to buvo reikalaujama? Kadangi Jehova pats yra šventumo pradžia ir šaltinis. Mozės pranešimas apie šventosios padangtės įruošimą ir apeigų rūbus bei papuošalus baigiamas žodžiais: „Padarė pagaliau iš tyriausio aukso ir šventą kaktos papuošimui skardelę [„spindinčią plokštelę, šventą pasiaukojimo ženklą“, NW] ir joje įrėžė žodžius: Šventumas Viešpačiui [„priklauso Jehovai“, NW].“ Ta spindinti tyriausio aukso plokštelė buvo pritvirtinta prie vyriausiojo kunigo tiurbano ir reiškė, kad jis buvo atsidėjęs ypatingo šventumo tarnybai. Kai izraelitai matydavo tą saulės šviesoje spindintį ženklą su įrašu, jiems tai visada primindavo Jehovos šventumą (Išėjimo 28:36; 29:6, NW; 39:29).

5. Kaip netobuli izraelitai galėjo būti laikomi šventais?

⁵ Bet kaip izraelitai galėjo tapti šventi? Tiktai išlaikydami artimus santykius su Jehova ir tyrai garbindami jį. Jiems reikėjo tiksliai pažinti „Švenčiausiąjį“, kad galėtų garbinti jį šventai, fiziškai ir dvasiškai tyrai (Patarlių 2:1-6; 9:10, NW). Todėl izraelitai turėjo garbinti Dievą skatinami tyrų motyvų ir iš tyros širdies. Bet koks veidmainiškas garbinimas Jehovai būtų buvęs pasibjaurėtinas (Patarlių 21:27).

Kodėl Jehova pasmerkė Izraelį

6. Kaip žydai Malachijo dienomis žiūrėjo į Jehovos stalą?

⁶ Tas Jehovos pasibjaurėjimas buvo aiškiai parodytas tada, kai izraelitai šventykloje nenuoširdžiai aukojo blogas, su trūkumais aukas. Per savo pranašą Malachiją Jehova pasmerkė jų nepilnavertes aukas: „Aš nemėgstu jūsų, sako kareivijų Viešpats, ir nepriimsiu dovanos iš jūsų rankos. ... ‛Bet jūs sutepėte jį [„niekinate mane“, NW] tuo, kad sakote: Viešpaties stalas suteptas, ir kas ant jo dedama, niekintina kartu su ugnimi, kuri tai praryja. Jūs sakote: Štai kiek vargo! ir jūs sutepate jį, sako kareivijų Viešpats; jūs atnešate išplėštą, raišą ir sergantį ir atnašaujate dovaną; argi aš priimsiu ją iš jūsų rankos? sako Viešpats“ (Malachijo 1:10, 12, 13).

7. Kokių nešventų veiksmų ėmėsi žydai penktajame amžiuje p. m. e.?

⁷ Dievas panaudojo Malachiją pasmerkti neteisingus žydų veiksmus tikriausiai penktajame amžiuje p. m. e. Kunigai rodė netinkamą pavyzdį ir jų elgesys visai nebuvo šventas. Tauta, sekdama tokiu vadovavimu, nesilaikė Dievo principų tiek, kad vyrai net išsiskirdavo su savo žmonomis galbūt dėl to, kad galėtų vesti jaunesnes žmonas pagones. Malachijas rašė: „Viešpats [„Jehova“, NW] yra liudininku tarp tavęs ir tavo jaunystės žmonos, kurią tu paniekinai [„su kuria pasielgei klastingai“, NW],b nors ji yra tavo dalininkė ir žmona tavo vedybinės sandoros. ... Tad saugokite savo dvasią ir neniekinkite savo jaunystės žmonos [„nesielkite klastingai su savo jaunystės žmona“, NW]. Nes Viešpats, Izraelio Dievas, nekenčia skyrybų“ (Malachijo 2:14-16, ŠvR).

8. Kaip kai kurie krikščionių susirinkime buvo paveikti šiuolaikinio požiūrio į skyrybas?

⁸ Dabartiniais laikais daugelyje šalių, kuriose galima lengvai išsiskirti, skyrybų labai padaugėjo. Tai palietė net krikščionių susirinkimą. Užuot prašę vyresniųjų pagalbos įveikti kliūtis ir bandyti padaryti savo santuoką sėkmingą, kai kurie per greitai išsiskyrė su savo sutuoktiniu. Dažnai to pasekmės — didelė emocinė žala vaikams (Mato 19:8, 9).

9, 10. Ką turime apmąstyti Jehovos garbinimo atžvilgiu?

⁹ Kaip jau minėjome anksčiau, dėl apgailėtinos dvasinės padėties Malachijo dienomis Jehova atvirai pasmerkė Judo paviršutinišką garbinimą ir parodė, kad jis priims tik tyrą garbinimą. Ar tai neturėtų skatinti mus apmąstyti, kaip mes garbiname Jehovą Dievą, visatos Suverenų Viešpatį, tikrojo šventumo Šaltinį? Ar mes iš tikrųjų šventai tarnaujame Dievui? Ar esame dvasiškai tyri?

¹⁰ Tai nereiškia, kad turime būti tobuli, nes tai neįmanoma, arba kad turime lyginti save su kitais. Bet tai reiškia, kad kiekvienas krikščionis turi garbinti Dievą taip, kaip jis geriausiai gali pagal savo aplinkybes. Čia kalbama apie mūsų garbinimo kokybę. Mūsų šventa tarnyba turi būti atliekama visomis pastangomis — šventai. Kaip tai atlikti? (Luko 16:10; Galatams 6:3, 4)

Tyros širdys skatina tyrai garbinti

11, 12. Iš kur kyla nešventas elgesys?

¹¹ Jėzus aiškiai mokė, kad tai, kas yra asmens širdyje, pasireikš jo kalba ir veiksmais. Jėzus pasakė savimi pasitikintiems, tačiau nešventiems fariziejams: „Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera būdami blogi?! Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“ Vėliau jis nurodė, kad piktus darbus gimdo piktos širdies mintys, arba vidinis asmuo. Jis pasakė: „Kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų“ (Mato 12:34; 15:18-20).

¹² Tai padeda mums suprasti, kad nešventi veiksmai nebūna vien spontaniški ar be išankstinio pagrindo. Jie yra širdyje slypinčių netyrų minčių — slaptų troškimų ir galbūt fantazijų pasekmė. Štai kodėl Jėzus galėjo pasakyti: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‛Nesvetimauk!’ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.“ Kitaip sakant, ištvirkavimas ir svetimavimas jau būna įsišakniję širdyje anksčiau negu padaromas koks nors veiksmas. Tada esant atitinkamoms aplinkybėms nedoros mintys virsta nešventu elgesiu. Ištvirkavimas, svetimavimas, sodomija, vagystės, šventvagiškos kalbos ir atskalūnybė — tai akivaizdžios to pasekmės (Mato 5:27, 28; Galatams 5:19-21).

13. Kokie yra kai kurie pavyzdžiai, kaip nešventos mintys gali vesti prie nešventų veiksmų?

¹³ Šią situaciją galima įvairiopai pailiustruoti. Kai kuriose šalyse sparčiai daugėja kazino ir taip didėja galimybė lošti. Asmuo gali susigundyti griebtis šios tariamos išeities bandydamas pataisyti savo finansinius reikalus. Klaidingas samprotavimas gali paskatinti brolį atmesti ar sumenkinti biblinius principus.c Kitas pavyzdys: lengvai prieinama pornografija — per televiziją, vaizdo juostas, kompiuterius ar knygas — gali privesti krikščionį prie nešvento elgesio. Jam tereikia užmiršti savo dvasinius ginklus ir netrukus jis jau bus puolęs į amoralumą. Bet daugeliu atvejų slydimas į nuodėmę prasideda mintyse. Taip, tokiose situacijose pildosi Jokūbo žodžiai: „Kiekvienas yra gundomas savojo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę“ (Jokūbo 1:14, 15; Efeziečiams 6:11-18).

14. Kaip daugelis nustojo nešventai elgtis?

¹⁴ Laimei, daugelis nesąmoningai nusidedančių krikščionių nuoširdžiai atgailauja ir vyresnieji gali tokius asmenis pagydyti dvasiškai. Net daugelis tų, su kuriais nutraukiamas bendravimas dėl jų neatgailavimo, galiausiai atsipeikėja ir yra grąžinami į susirinkimą. Jie pagaliau suvokia, kaip lengvai Šėtonas juos įveikė, kai jie leido širdyje įsišaknyti nešventoms mintims (Galatams 6:1; 2 Timotiejui 2:24-26; 1 Petro 5:8, 9).

Iššūkis — nugalėti savo silpnybes

15. a) Kodėl mes turime suvokti savo silpnybes? b) Kas gali padėti mums pripažinti savo silpnybes?

¹⁵ Mums reikia dėti pastangas objektyviai pažinti savo širdį. Ar mes pasiryžę suvokti savo silpnybes, pripažinti jas ir po to stengtis jas nugalėti? Ar mes pasiruošę paklausti nuoširdaus draugo, kaip galėtume pasitaisyti, ir po to paklausyti patarimo? Kad išliktume šventi, turime nugalėti savo ydas. Kodėl? Todėl, kad Šėtonas žino mūsų silpnybes. Jis imsis savo subtilių klastų, kad sukurstytų mus nusidėti ir nešventai pasielgti. Savo gudriais veiksmais jis bando mus atskirti nuo Dievo meilės, kad nebebūtume šventi ir nebetiktume garbinti Jehovą (Jeremijo 17:9; Efeziečiams 6:11; Jokūbo 1:19).

16. Kokį prieštaringumą jautė Paulius?

¹⁶ Apaštalas Paulius turėjo savų išmėginimų ir išbandymų, kaip pats paliudijo savo laiške romiečiams: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti — ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. ... Juk, kaip vidinis žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (Romiečiams 7:18-23).

17. Kaip Paulius nugalėjo savo silpnybes?

¹⁷ Svarbiausia Pauliaus atveju tai, kad jis pripažino savo silpnybes. Nors ir turėdamas jų, jis galėjo pasakyti: „Kaip vidinis [dvasinis] žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu.“ Paulius mylėjo tai, kas gera, ir nekentė to, kas bloga. Bet jis vis tiek turėjo kovoti, lygiai taip pat, kaip turime kovoti ir mes visi — su Šėtonu, pasauliu ir kūnu. Tad kaip galime laimėti mūšį dėl to, kad išliktume šventi, atsiskyrę nuo šio pasaulio ir jo mąstymo? (2 Korintiečiams 4:4; Efeziečiams 6:12)

Kaip galime išlikti šventi?

18. Kaip galime išlikti šventi?

¹⁸ Šventumo nepasieksime tik silpnai priešindamiesi ar nuolaidžiaudami sau. Toks asmuo visada atsiprašinės už savo elgesį ir bandys kaip nors nusimesti kaltę. Galbūt mums reikia išmokti imtis atsakomybės už savo veiksmus ir nebūti panašiems į tuos, kurie teisinasi, kad jų veiksmus nulemia šeimos kilmė ar paveldėtos ypatybės. Problemos šaknys glūdi asmens širdyje. Ar jis arba ji myli teisingumą? ar siekia šventumo? ar trokšta Dievo palaimos? Psalmininkas pabrėžė šventumo būtinumą sakydamas: „Šalinkis nuo pikto ir daryk gera; ieškok taikos ir vaikščiok paskui ją.“ Apaštalas Paulius rašė: „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero“ (Psalmių 33:15; 97:10, ŠvR; Romiečiams 12:9).

19, 20. a) Kaip galime ugdyti savo protą? b) Ko reikia, kad asmeninė studija būtų efektyvi?

¹⁹ Mes galime ‛laikytis gero’, jeigu į viską žvelgiame Jehovos akimis ir turime Kristaus nuomonę (1 Korintiečiams 2:16). Kaip tai įgyvendinama? Reguliariai studijuojant ir apmąstant Dievo Žodį. Kaip dažnai duodamas šis patarimas! Bet ar priimame jį pakankamai rimtai? Pavyzdžiui, ar tu tikrai studijuoji šį žurnalą ir perskaitai Biblijos tekstus prieš ateidamas į sueigą? Vien kelių frazių kiekvienoje pastraipoje pabraukimo mes nelaikome studijavimu. Studijų straipsnį galima peržiūrėti ir pasibraukti maždaug per 15 minučių. Ar tai reiškia, kad išstudijavome straipsnį? Iš tikrųjų reikėtų valandos ar dviejų išstudijuoti ir įsisavinti dvasinę naudą to, kas yra kiekviename straipsnyje.

²⁰ Galbūt mums reikia drausminti save, kad per savaitę keletui valandų išjungtume televizorių ir tikrai sutelktume dėmesį į savo asmeninį šventumą. Mūsų reguliarios studijos ugdo mus dvasiškai, žadina mūsų protą daryti teisingus sprendimus, skatinančius ‛šventai elgtis’ (2 Petro 3:11, NTP; Efeziečiams 4:23; 5:15, 16).

21. Koks klausimas lieka neatsakytas?

²¹ Dabar iškyla klausimas, kokiose kitose elgesio ir veiklos srityse mes kaip krikščionys galime būti šventi, kaip yra šventas Jehova? Kitame straipsnyje bus pateikta verta apsvarstyti informacija.

[Išnašos]

Ar tu prisimeni?

◻ Kaip šventumo Šaltinis buvo nurodytas Izraelyje?

◻ Kokiais atžvilgiais izraelitų garbinimas Malachijo dienomis buvo nešventas?

◻ Iš kur kyla nešventas elgesys?

◻ Norėdami būti šventi, ką turime pripažinti?

◻ Kaip galime išlikti šventi?