Visi turės atsiskaityti Dievui

„Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“ (ROMIEČIAMS 14:12).

1. Kuo buvo apribota Adomo ir Ievos laisvė?

PIRMIEJI mūsų tėvai, Adomas ir Ieva, buvo Jehovos Dievo sukurti su laisva valia. Nors žemesni už angelus, jie buvo protingi kūriniai, galintys daryti išmintingus sprendimus (Psalmių 8:5, 6). Tačiau ta Dievo duota laisvė nesuteikė žmonėms leidimo patiems spręsti, kas gera ir kas bloga. Adomas ir Ieva buvo atskaitingi savo Kūrėjui ir tas atskaitingumas perėjo visiems jų palikuonims.

2. Kokią apyskaitą greitai darys Jehova ir kodėl?

² Dabar, kai artėjame prie šios piktosios daiktų sistemos kulminacijos, Jehova darys apyskaitą žemėje. (Palygink Romiečiams 9:28, NW.) Greit bedieviai turės atsiskaityti Jehovai Dievui už žemės išteklių iššvaistymą, žmonių naikinimą ir ypač už jo tarnų persekiojimą (Apreiškimas 6:10; 11:18).

3. Kokius klausimus apsvarstysime?

³ Regint tą prablaivinančią viziją, mums naudinga apmąstyti teisingus Jehovos veiksmus su savo kūriniais praeityje. Kaip Raštas mums asmeniškai gali padėti duoti priimtiną apyskaitą mūsų Kūrėjui? Kokie pavyzdžiai gali būti naudingi ir kuo turime vengti sekti?

Angelai yra atskaitingi

4. Iš kur žinome, kad Dievas reikalauja iš angelų atsiskaityti už savo veiksmus?

⁴ Jehovos angeliškieji kūriniai danguje lygiai taip pat atskaitingi jam kaip ir mes. Prieš Nojaus dienų Tvaną kai kurie angelai buvo nepaklusnūs ir materializavosi, kad lytiškai santykiautų su moterimis. Turėdami laisvą valią, tie dvasiniai kūriniai galėjo nuspręsti taip elgtis, tačiau Dievas patraukė juos atsakomybėn. Kai nepaklusnieji angelai grįžo į dvasinę sritį, Jehova nebeleido jiems užimti jų pirmiau turėtos padėties. Mokinys Judas sako mums, kad jie ‛laikomi sukaustyti amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui’ (Judo 6).

5. Kaip nupuolė Šėtonas ir jo demonai, ir kaip bus atsiskaityta už jų maištą?

⁵ Tų nepaklusniųjų angelų, arba demonų, valdovas yra Šėtonas Velnias (Mato 12:24-26). Tas piktasis angelas sukilo prieš savo Kūrėją ir užginčijo Jehovos suvereniteto teisėtumą. Šėtonas paskatino mūsų pirmuosius tėvus nusidėti ir dėl to jie galiausiai mirė (Pradžios 3:1-7, 17-19). Nors Jehova po to tam tikrą laiką dar leido Šėtonui lankytis dangiškose valdose, biblinėje Apreiškimo knygoje išpranašauta, kad Dievo numatytu laiku tas piktasis kūrinys turi būti išmestas į žemės sritį. Įvykiai rodo, kad tai atsitiko netrukus po to, kai Jėzus Kristus 1914 metais gavo Karalystės valdžią. Velnias ir jo demonai galiausiai bus amžinai sunaikinti. Galutinai išsprendus suvereniteto klausimą, už maištą bus teisingai atsiskaityta (Jobo 1:6-12; 2:1-7; Apreiškimas 12:7-9; 20:10).

Dievo Sūnus yra atskaitingas

6. Koks buvo Jėzaus požiūris į savo atskaitingumą Tėvui?

⁶ Kokį puikų pavyzdį parodė Dievo Sūnus, Jėzus Kristus! Būdamas toks pat tobulas žmogus kaip Adomas, Jėzus su džiaugsmu vykdė Dievo valią. Jis taip pat džiaugėsi, kad buvo laikomas atskaitingu už paklusnumą Jehovos įstatymui. Tinkamai apie jį pranašavo psalmininkas: „Vykdyti tavo valią, mano Dieve, yra man pasigėrėjimas, ir tavo įstatymas yra prie pat mano širdies“ (Psalmių 39:9; Žydams 10:6-9).

7. Kodėl Jėzus, melsdamasis savo mirties išvakarėse, galėjo pasakyti žodžius, užrašytus Jono 17:4, 5?

⁷ Nepaisant baisaus pasipriešinimo, kurį teko patirti Jėzui, jis vykdė Dievo valią ir liko ištikimas iki mirties ant kančių stulpo. Taip jis sumokėjo išpirką, kad išvaduotų žmoniją nuo mirtį nešančių Adomo nuodėmės pasekmių (Mato 20:28). Tad savo mirties išvakarėse Jėzus galėjo su pasitikėjimu melsti: „Aš tave pašlovinau žemėje atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jono 17:4, 5). Jėzus galėjo ištarti tuos žodžius savo dangiškajam Tėvui, nes jis sėkmingai išlaikė atskaitingumo išbandymą ir buvo priimtinas Dievui.

8. a) Kaip Paulius nurodė, kad turėsime duoti Jehovai Dievui apyskaitą už save? b) Kas padės mums būti Dievui priimtiniems?

⁸ Skirtingai nuo tobulo žmogaus Jėzaus Kristaus, mes esame netobuli. Tačiau esame atskaitingi Dievui. Apaštalas Paulius pasakė: „Kaipgi tu smerki savo brolį?! arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą. Parašyta: ‛Kaip aš gyvas’, sako Viešpats, ‛prieš mane suklups kiekvienas kelis ir visų lūpos šlovins Dievą.’ Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“ (Romiečiams 14:10-12). Kad galėtume duoti gerą apyskaitą ir būti Jehovai priimtini, jis mums meilingai davė ir sąžinę, ir savo įkvėptą Žodį, Bibliją, kad nurodytų mums, kaip kalbėti ir kaip elgtis (Romiečiams 2:14, 15; 2 Timotiejui 3:16, 17). Visiškai pasinaudodami Jehovos teikiamomis dvasinėmis priemonėmis ir klausydami savo pagal Bibliją išlavintos sąžinės, mes galėsime būti Dievui priimtini (Mato 24:45-47). Jehovos šventoji dvasia, arba veiklioji jėga, yra papildomas stiprybės ir vadovavimo šaltinis. Jeigu mes veikiame vadovaujami dvasios ir savo pagal Bibliją išlavintos sąžinės, mes parodome, kad ‛neatmetame Dievo’, kuriam turėsime atsiskaityti už visus savo veiksmus (1 Tesalonikiečiams 4:3-8; 1 Petro 3:16, 21).

Tautos yra atskaitingos

9. Kas buvo edomitai ir kas atsitiko jiems dėl jų elgesio su Izraeliu?

⁹ Jehova pareikalauja tautų atsiskaityti už savo veiksmus (Jeremijo 25:12-14; Sofonijo 3:6, 7, ŠvR). Pagalvok apie senovės Edomo karalystę, kuri plytėjo į pietus nuo Negyvosios jūros ir į šiaurę nuo Akabos įlankos. Edomitai buvo semitų tauta, artimai gimininga izraelitams. Nors edomitų protėvis buvo Abraomo vaikaitis Ezavas, izraelitams nebuvo leista keliauti per Edomo valdas „vieškeliu [„karaliaus keliu“, NW]“ į Pažadėtąją žemę (Skaičių 20:14-21). Šimtmečius trukęs Edomo priešiškumas Izraeliui peraugo į nenumaldomą neapykantą. Galiausiai edomitai turėjo atsakyti už tai, kad 607 m. p. m. e. skatino babiloniečius sunaikinti Jeruzalę (Psalmių 136:7). Šeštajame amžiuje p. m. e. karaliaus Nabonido vadovaujamos babiloniečių grupuotės nukariavo Edomą ir jis liko apleistas, kaip Jehova ir buvo paskelbęs (Jeremijo 49:20, ŠvR; Abdijo 9-11, ŠvR).

10. Kaip moabitai elgėsi su izraelitais ir kaip Dievas pareikalavo Moabą atsiskaityti?

¹⁰ Ne geresnis ir Moabo likimas. Moabo karalystė buvo į šiaurę nuo Edomo ir į pietus nuo Negyvosios jūros. Prieš izraelitams įžengiant į Pažadėtąją žemę, moabitai neparodė jiems svetingumo ir, matyt, aprūpino juos duona ir vandeniu tik dėl finansinės naudos (Pakartoto Įstatymo 23:3, 4). Moabo karalius Balakas nusisamdė pranašą Balaamą prakeikti Izraelį, o moabitės moterys įtraukė izraelitus vyrus į amoralumą ir stabmeldystę (Skaičių 22:2-8a; 25:1-9). Tačiau Moabo neapykanta Izraeliui neliko Jehovos nepastebėta. Kaip ir buvo pranašauta, Moabą nuniokojo babiloniečiai (Jeremijo 9:25, 26, ŠvR; Sofonijo 2:8-11). Taip, Dievas pareikalavo Moabą atsiskaityti.

11. Kokių miestų likimas ištiko Moabą ir Amoną ir ką nurodo Biblijos pranašystės dabartinės piktosios daiktų sistemos atžvilgiu?

¹¹ Dievas pareikalavo atsiskaityti ne tik Moabą, bet ir Amoną. Jehova buvo išpranašavęs: „Moabas bus kaip Sodoma ir Amono sūnūs kaip Gomora, sausi erškėčiai, druskos krūvos ir tyruma per amžius“ (Sofonijo 2:9). Moabo ir Amono šalys buvo nuniokotos lygiai taip pat, kaip Dievas sunaikino Sodomą ir Gomorą. Londono geologų draugijos duomenimis, tyrinėtojai tvirtina rytinėje Negyvosios jūros pakrantėje aptikę sugriautus Sodomos ir Gomoros miestus. Bet koks naujas patikimas to įrodymas gali tik patvirtinti Biblijos pranašystes ir tuo parodyti, kad dabartinę piktąją daiktų sistemą Jehova Dievas taip pat patrauks atsakomybėn (2 Petro 3:6-12).

12. Nors Izraelis turėjo atsiskaityti Dievui už savo nuodėmes, kas buvo išpranašauta apie žydų likutį?

¹² Nors Jehova buvo ypač palankus Izraeliui, šis turėjo atsiskaityti Dievui už savo nuodėmes. Kai Jėzus Kristus atėjo į Izraelio tautą, dauguma atmetė jį. Tik likutis parodė tikėjimą ir tapo jo pasekėjais. Tam žydų likučiui Paulius pritaikė tam tikras pranašystes rašydamas: „Izaijas šaukia apie Izraelį: ‛Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti. Tesėdamas savo žodį ir skubėdamas, tai atliks žemėje Viešpats [„Jehova darys galutinį atsiskaitymą žemėje ir skubiai tai įvykdys“, NW].’ Izaijas nusakė iš anksto: ‛Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums ainijos [„sėklos“, NW] palikęs, būtume pasidarę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs’“ (Romiečiams 9:27-29; Izaijo 1:9; 10:22, 23). Apaštalas Paulius paminėjo kaip pavyzdį tuos 7000 iš Elijo laikų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalą, sakydamas: „Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis“ (Romiečiams 11:5). Tą likutį sudaro žmonės, asmeniškai atskaitingi Dievui.

Pavyzdžiai, kai buvo pareikalauta asmeniškai atsiskaityti

13. Kas atsitiko Kainui, kai Dievas pareikalavo iš jo atsiskaityti už savo brolio Abelio nužudymą?

¹³ Biblijoje minima daug pavyzdžių, kai iš asmenų buvo pareikalauta atsiskaityti. Pagalvok, pavyzdžiui, apie Adomo pirmagimį sūnų, Kainą. Jis ir jo brolis Abelis aukojo Jehovai aukas. Abelio auka buvo priimtina Dievui, o Kaino — ne. Kai iš Kaino buvo pareikalauta pasiaiškinti už žiaurų savo brolio nužudymą, jis Dievui šaltai pasakė: „Bene aš esu mano brolio sargas?“ Už savo nuodėmę Kainas buvo ištremtas ir „gyveno kaip pabėgėlis šalyje į rytus nuo Rojaus“. Jis neparodė nuoširdžios atgailos už savo nusikaltimą ir sielvartavo tik dėl savo pelnytos bausmės (Pradžios 4:3-16).

14. Kaip asmeniškas atskaitingumas Dievui buvo parodytas vyriausiojo kunigo Helio ir jo sūnų atveju?

¹⁴ Kad žmogus asmeniškai atskaitingas Dievui, taip pat gerai parodo Izraelio vyriausiojo kunigo Helio atvejis. Jo sūnūs, Ofnis ir Finėjas, tarnavo kunigais, bet „niekšiškai elgėsi su žmonėmis, rodė nepagarbą Dievui ir nesiliovė darę visokias piktadarybes“, — rašo istorikas Juozapas Flavijus. Tie „niekam tikę vyrai“ (NW) nepripažino Jehovos, elgėsi šventvagiškai ir labai amoraliai (1 Samuelio 1:3; 2:12-17, 22-25). Būdamas jų tėvas ir vyriausiasis Izraelio kunigas, Helis turėjo drausminti juos, bet jis tik švelniai juos pabardavo. Helis ‛labiau gerbė savo sūnus negu Jehovą’ (1 Samuelio 2:29, NW). Helio namai buvo nubausti. Abu sūnūs mirė tą pačią dieną kaip ir jų tėvas, ir jų kunigiškoji linija galiausiai visiškai nutrūko. Taip buvo atsiskaityta (1 Samuelio 3:13, 14; 4:11, 17, 18).

15. Kodėl buvo atlyginta karaliaus Sauliaus sūnui Jonatui?

¹⁵ Visiškai kitokį pavyzdį parodė karaliaus Sauliaus sūnus Jonatas. Netrukus po to, kai Dovydas užmušė Galijotą, „Jonato siela prisirišo prie Dovido sielos“, ir jie sudarė draugystės sutartį (1 Samuelio 18:1, 3). Jonatas, matyt, suprato, kad Dievo dvasia paliko Saulių, bet jo paties uolumas tyrai garbinti nesumažėjo (1 Samuelio 16:14). Jonatas visada pripažino Dovydui Dievo duotą valdžią. Jonatas suprato savo atskaitingumą Dievui, ir už jo garbingą elgesį Jehova atlygino jam užtikrindamas, kad jo šeimos linija nenutrūks per kartas (1 Kronikų 8:33-40).

Atskaitingumas krikščionių susirinkime

16. Kas buvo Titas ir kodėl galima pasakyti, kad jis davė Dievui gerą apyskaitą už save?

¹⁶ Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose palankiai kalbama apie daugelį vyrų ir moterų, kurie davė gerą apyskaitą už save. Pavyzdžiui, buvo vienas krikščionis graikas, vardu Titas. Manoma, kad krikščioniu jis tapo Pauliaus pirmos misionieriškos kelionės į Kiprą metu. Kadangi 33 m. e. m. per Sekmines Jeruzalėje galėjo būti iš Kipro atvykusių žydų ir prozelitų, krikščionybė toje saloje galėjo paplisti netrukus po to (Apaštalų darbai 11:19). Kaip bebūtų, Titas pasirodė esąs vienas iš ištikimų Pauliaus bendradarbių. Jis lydėjo Paulių ir Barnabą kelionėje į Jeruzalę maždaug 49 m. e. m., kai buvo išspręstas itin svarbus apipjaustymo klausimas. Titas nebuvo apipjaustytas, ir tas faktas sustiprino Pauliaus argumentą, kad atsivertusieji į krikščionybę neturi laikytis Mozės įstatymo (Galatams 2:1-3). Apie puikią Tito tarnybą liudija Raštas, ir Paulius net paskyrė jam vieną Dievo įkvėptą laišką (2 Korintiečiams 7:6; Titui 1:1-4). Akivaizdu, kad iki pat savo žemiško gyvenimo kelio pabaigos Titas davė Dievui gerą apyskaitą už save.

17. Kokią apyskaitą už save davė Timotiejus ir kaip jo pavyzdys gali padėti mums?

¹⁷ Kitas uolus asmuo, davęs Jehovai Dievui priimtiną apyskaitą už save, buvo Timotiejus. Nors Timotiejus turėjo kai kurių sveikatos sunkumų, jis parodė „neveidmainišką tikėjimą“ ir ‛tarnavo su Pauliumi Evangelijai [„gerajai naujienai“, NW]’. Tad apaštalas broliams krikščionims Filipuose galėjo sakyti: „Aš nė vieno neturiu taip vienodai su [Timotiejumi] nusiteikusio, kuris tikrai rūpintųsi jūsų būkle“ (2 Timotiejui 1:5, NTP; Filipiečiams 2:20, 22, NTP; 1 Timotiejui 5:23). Susidurdami su žmogiškomis silpnybėmis ir kitais išbandymais, mes irgi galime išlaikyti neveidmainišką tikėjimą ir duoti Dievui priimtiną apyskaitą už save.

18. Kas buvo Lidija ir kokią ji parodė dvasią?

¹⁸ Lidija buvo dievobaiminga moteris, kuri akivaizdžiai davė Dievui puikią apyskaitą už save. Kai Paulius darbavosi Filipuose apie 50 m. e. m., ji ir jos namiškiai buvo tarp tų, kurie pirmieji Europoje priėmė krikščionybę. Kilusi iš Tiatyrų, Lidija, matyt, buvo žydų prozelitė, bet Filipuose galbūt buvo mažai žydų ir nebuvo sinagogos. Ji ir kitos pamaldžios moterys buvo susirinkusios prie upės, kai Paulius kalbėjo joms. Taip Lidija tapo krikščione ir įkalbėjo Paulių bei jo draugus pasilikti jos namuose (Apaštalų darbai 16:12-15). Lidijos parodytas svetingumas ir dabar yra tikrųjų krikščionių bruožas.

19. Kokiais gerais darbais Dorkadė davė puikią apyskaitą Dievui už save?

¹⁹ Dorkadė buvo kita moteris, davusi Jehovai Dievui puikią apyskaitą už save. Kai ji mirė, Petras atkeliavo į Jopę ten gyvenusių mokinių prašymu. Du vyrai pasitiko Petrą ir „nuvedė į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Dorkadė“. Dorkadei buvo sugrąžinta gyvybė. Bet ar ją reikia prisiminti tik dėl jos didžiadvasiškumo? Ne. Ji buvo „mokinė“ ir, be abejo, pati ruošė mokinius. Krikščionės moterys šiandien taip pat ‛garsėja gerais darbais ir gailestingumo aukomis’. Joms taip pat malonu aktyviai dalyvauti gerosios naujienos apie Karalystę skelbime ir mokinių ruošime (Apaštalų darbai 9:36, Brb red.; 9:37-42; Mato 24:14; 28:19, 20).

20. Ko galime savęs paklausti?

²⁰ Biblija aiškiai parodo, kad tautos ir atskiri asmenys turi atsiskaityti Suvereniam Viešpačiui Jehovai (Sofonijo 1:7). Jeigu esame pasiaukoję Dievui, galėtume savęs paklausti: ‛Kaip aš žiūriu į Dievo man suteiktas privilegijas ir pareigas? Kokią apyskaitą už save aš duodu Jehovai Dievui ir Jėzui Kristui?’

Kaip tu atsakai?

◻ Kaip tu įrodytum, kad angelai ir Dievo Sūnus yra atskaitingi Jehovai?

◻ Kokie Biblijos pavyzdžiai rodo, kad Dievas pareikalauja tautų atsiskaityti?

◻ Ką Biblija sako apie asmenišką atskaitingumą Dievui?

◻ Kokie kai kurie Biblijoje nurodyti asmenys davė Jehovai Dievui puikią apyskaitą?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Jėzus Kristus davė savo dangiškajam Tėvui puikią apyskaitą už save

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kaip ir Dorkadė, krikščionės moterys šiandien duoda Jehovai Dievui gerą apyskaitą už save

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

Abelio mirtis/The Doré Bible Illustrations/Dover Publications, Inc.