Darniai tarnauti Jehovai visa šeima

PAPASAKOJO ANTONIJAS SANTOLERIS

Mano tėvui buvo 17 metų, kai 1919-aisiais jis paliko Italiją. Ieškodamas geresnio gyvenimo, jis išvyko į Braziliją. Laikui bėgant mažame miestelyje San Paulo valstijoje jis atidarė kirpyklą.

VIENĄ 1938-ųjų metų dieną, kai man buvo septyneri metai, tėvas iš vieno jo kirpykloje apsilankiusio vyro įsigijo Brasileira Biblijos vertimą. Po dvejų metų motina sunkiai susirgo ir iki pat savo mirties liko invalidė. Tėvas taip pat susirgo, taigi mes visi — motina, tėvas, mano sesuo Ana ir aš — išsikėlėme gyventi pas gimines į San Paulo miestą.

Lankydamas mokyklą San Paule, godžiai skaičiau, ypač istorinius veikalus. Mano dėmesį patraukė tai, kad retkarčiais juose buvo minima Biblija. Vienoje grožinėje knygoje, kurią pasiskolinau iš San Paulo viešosios bibliotekos, buvo keletą kartų paminėtas Kalno pamokslas. Štai tada aš ir nusprendžiau įsigyti Bibliją, kad pats perskaityčiau tą pamokslą. Aš ieškojau tos Biblijos, kurią prieš daug metų buvo įsigijęs tėvas, ir galiausiai radau ją vieno kelioninio lagamino apačioje, kur ji buvo išgulėjusi septynerius metus.

Mūsų šeima buvo katalikiška, todėl manęs niekada neskatino skaityti Biblijos. Dabar aš pats savarankiškai išmokau surasti skyrius ir eilutes. Aš su dideliu malonumu perskaičiau ne tik Kalno pamokslą, bet ir visą Mato evangeliją bei kitas Biblijos knygas. Didžiausią įspūdį man padarė tai, su kokia tiesos dvasia buvo aprašyti Jėzaus mokymai ir stebuklai.

Suprasdamas, kaip katalikų religija skiriasi nuo to, ką skaičiau Biblijoje, aš pradėjau lankyti Presbiterionų bažnyčią, ir Ana prisidėjo prie manęs. Tačiau mano širdyje vis dar buvo tuštuma. Daugelį metų aš karštai ieškojau Dievo (Apaštalų darbai 17:27). Vieną žvaigždėtą naktį būdamas liūdnai susimąstęs klausiau: ‛Kodėl aš čia? Koks gyvenimo tikslas?’ Aš susiradau nuošalią vietą kiemo gilumoje, atsiklaupiau ir meldžiausi: ‛Viešpatie Dieve! Kas tu esi? Kaip aš galiu pažinti tave?’ Netrukus gavau atsakymą.

Sužinau Biblijos tiesą

Vieną 1949-ųjų dieną prie mano tėvo, kai jis išlipo iš tramvajaus, priėjo jauna moteris. Ji pasiūlė jam Sargybos bokšto ir Atsibuskite! žurnalų. Jis užsiprenumeravo Sargybos bokštą ir paprašė jos apsilankyti mūsų namuose sakydamas, kad turi du vaikus, lankančius Presbiterionų bažnyčią. Kai ta moteris apsilankė, ji paliko Anai knygą „Vaikai“ (Children) ir pradėjo su ja studijuoti Bibliją. Vėliau ėmiau studijuoti ir aš.

1950-ųjų metų lapkritį mes pirmą kartą dalyvavome Jehovos Liudytojų kongrese. Tada buvo išleista knyga „‛Dievas tepasilieka tiesakalbis’“ (“Let God Be True”), ir mes toliau tęsėme mūsų Biblijos studijavimą naudodamiesi ta knyga kaip savo vadovėliu. Netrukus mes supratome, kad radome tiesą, ir 1951-ųjų balandį buvome pakrikštyti, tuo parodydami savo atsidavimą Jehovai. Tėvas pasiaukojo Dievui po kelerių metų ir mirė likdamas ištikimas 1982-aisiais.

Laimingas visalaikis tarnas

1954-ųjų metų sausį, kai man buvo tik 22 metai, aš buvau priimtas tarnauti į Jehovos Liudytojų filialą, vadinamą Beteliu. Nustebau, kai atvykęs sužinojau, jog filialo prižiūrėtojas, Rikardas Muka, vos dvejais metais vyresnis už mane. 1955-aisiais, kai prireikė rajono tarnų, kaip tada buvo vadinami keliaujantieji prižiūrėtojai, aš buvau tarp penkių vyrų, pakviestų į šią tarnybą.

Buvau paskirtas į Rio Grande do Sulio valstiją. Kai aš pradėjau rajono tarnybą, ten buvo tik 8 Jehovos Liudytojų susirinkimai, bet po 18 mėnesių buvo įkurti 2 nauji susirinkimai ir 20 atskirų grupių. Šiandien toje srityje yra 15 Jehovos Liudytojų rajonų, o kiekviename rajone maždaug po 20 susirinkimų! 1956-ųjų pabaigoje man buvo pranešta, kad mano rajonas padalijamas į keturis mažesnius, kuriais rūpinsis keturi rajono tarnai. O man buvo nurodyta grįžti į Betelį sužinoti apie naują paskyrimą.

Mano nuostabai ir džiaugsmui, aš buvau paskirtas į šiaurės Braziliją srities tarnu, keliaujančiuoju prižiūrėtoju, besirūpinančiu daugeliu rajonų. Brazilijoje tada buvo 12000 Jehovos Liudytojų tarnų ir dvi sritys. Rikardas Vutkė tarnavo pietų Brazilijoje, o mano sritis buvo šiaurės Brazilija. Betelyje mus išmokė naudotis projekciniu aparatu, kad galėtume rodyti Jehovos Liudytojų išleistus filmus „Naujojo pasaulio bendruomenė veikia“ ir „Laiminga Naujojo pasaulio bendruomenė“.

Tomis dienomis keliauti buvo gana sunku. Niekas iš Liudytojų neturėjo automobilio, taigi aš plaukdavau kanoja, irkline valtimi, keliaudavau jaučių traukiamu vežimu, jodavau ant arklio, važiuodavau prekiniuose vagonuose, sunkvežimiu, o sykį skridau lėktuvu. Buvo nuostabu skristi virš Amazonės miškų į Santareną, miestą, esantį pusiaukelėje tarp Beleno prie Amazonės žiočių ir Manauso, Amazonės valstijos sostinės. Srities tarnams tada tekdavo rūpintis nedaugeliu rajono asamblėjų, tad daug savo laiko aš skyriau Bendruomenės filmams rodyti. Didesniuose miestuose juos žiūrėdavo šimtai.

Šiaurės Brazilijoje man labiausiai įsiminė Amazonės sritis. Kai aš tarnavau čia 1957-ųjų balandį, Amazonė ir jos intakai išsiliejo iš krantų. Man teko privilegija rodyti vieną iš mūsų filmų miške ant greitomis padarytos ir tarp dviejų medžių pakabintos širmos. Elektros energiją projekciniam aparatui tiekė motorinė valtis, nuleista į netoliese esančią upę. Daugumai žiūrovų tai buvo pirmas filmas, kurį jie kada nors matė.

Tuoj po to aš grįžau tarnauti į Betelį, o kitais, 1958-aisiais, metais aš turėjau privilegiją dalyvauti istoriniame Niujorko mieste vykusiame tarptautiniame Jehovos Liudytojų kongrese „Dievo valia“. Dalyvavo delegatai iš 123 šalių; paskutinę aštuonias dienas trukusio kongreso dieną 253922 dalyviai pripildė Jankių ir kaimyninį Polo Graunds stadionus.

Džiaugiuosi savo gyvenimo permainomis

Netrukus po sugrįžimo į Betelį aš susipažinau su Klara Berndt ir 1959-ųjų kovą mes susituokėme. Mes buvome paskirti į rajono tarnybą Baijos valstijoje ir tarnavome ten apie metus. Mudu su Klara su džiaugsmu vis atsimename tenykščių brolių nuolankumą, svetingumą, uolumą ir meilę; jie nebuvo turtingi materialiai, bet turtingi Karalystės vaisiais. Po to mes buvome perkelti į San Paulo valstiją. Čia 1960-aisiais mano žmona pastojo ir mes turėjome atsisakyti visalaikės tarnybos.

Mes nusprendėme persikelti į vieną Santa Katarinos valstijos vietą, kur buvo gimusi mano žmona. Mūsų sūnus Gerzonas buvo pirmasis iš mūsų penkių vaikų. Po jo 1962-aisiais gimė Gilsonas, 1965-aisiais Talita, 1969-aisiais Tarsijas ir 1974-aisiais Džanisė. Jehovos ir jo puikių patarimų dėka mes sugebėjome įveikti sunkumus ir auklėjome juos „drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4).

Mums brangūs visi mūsų vaikai. Psalmininkas taip puikiai išreiškė mūsų jausmus: „Štai, Viešpaties dovana [„iš Viešpaties paveldėtas turtas“, išnaša] yra sūnūs“ (Psalmių 127:3, NTP). Nors ir turėjome problemų, mes rūpinomės savo vaikais kaip ir bet kokiu kitu „iš Viešpaties paveldėtu turtu“ — laikydamiesi jo Žodžio pamokymų. Dėl to patyrėme daug palaimų. Neapsakomą džiaugsmą mums suteikė tai, kad visi penki iš eilės, kiekvienas atskirai ir savo paties noru, išreiškė troškimą krikštytis, tuo parodydami savo pasiaukojimą Jehovai (Ekleziasto 12:1).

Mūsų vaikų pasirinkimas

Mes nesitvėrėme džiaugsmu, kai baigęs darbo su kompiuteriais kursus Gerzonas netrukus pasakė, kad nori tarnauti Betelyje ir taip vietoj profesinės karjeros pasirinkti visalaikę tarnybą. Tačiau gyventi Betelyje Gerzonui iš pradžių nebuvo lengva. Kai mes aplankėme jį jam išbuvus Betelyje vos keturis mėnesius, aš buvau priblokštas to liūdesio, atsispindėjusio jo veide mums išvykstant. Savo automobilio užpakalinio vaizdo veidrodyje aš mačiau, kaip jis lydėjo mus žvilgsniu, kol pasisukome už pirmojo kelio vingio. Mano akys taip prisipildė ašarų, jog turėjau sustoti šalikelėje, kad galėčiau toliau tęsti mūsų 700 kilometrų kelionę namo.

Gerzonui iš tikrųjų pradėjo patikti Betelyje. Ištarnavęs čia beveik šešerius metus, jis vedė Haidi Beser ir jie kartu tarnavo Betelyje dar dvejus metus. Po to Haidi pastojo ir jie turėjo išsikelti. Jų duktė Sintija, dabar jau šešerių metų, lydi juos jų Karalystės tarnyboje.

Netrukus po to, kai pirmą kartą aplankėme Gerzoną Betelyje, Gilsonas, kuris buvo neseniai baigęs verslo vadybos pirmąjį kursą, pasakė, kad taip pat nori tarnauti ten. Jis planavo tęsti savo verslo studijas po vienerių metų tarnybos Betelyje. Bet jo planai pasikeitė ir jis pasiliko tarnauti Betelyje. 1988-aisiais jis vedė Vivjeną Gonsalves, pionierę, kaip yra vadinami visalaikiai tarnai. Nuo to laiko jie kartu tarnauja Betelyje.

Mūsų džiaugsmas tęsėsi, kai trečiasis mūsų vaikas, Talita, pasimokiusi braižybos 1986-aisiais nusprendė pradėti pionierės tarnybą. Po trejų metų ji irgi buvo pakviesta į Betelį. 1991 metais ji ištekėjo už Žozė Kosio, kuris buvo ištarnavęs Betelyje dešimt metų. Kaip sutuoktinių pora jie ir toliau dirba ten.

Mudu su žmona buvome vėl nudžiuginti, kai kitas mūsų jaunesnysis, Tarsijas, pakartojo tą pačią frazę, kurią jau buvome girdėję tris kartus: „Tėti, aš noriu į Betelį.“ Jo pareiškimas buvo priimtas ir 1991-aisiais jis taip pat pradėjo Betelio tarnybą, kurią tęsė iki 1995-ųjų. Mes laimingi, kad taip jis daugiau nei trejus metus naudojo savo jaunatvišką energiją Karalystės interesams paremti.

Mūsų jauniausioji, Džanisė, apsisprendė tarnauti Jehovai ir buvo pakrikštyta 13-os metų. Mokydamasi mokykloje ji metus tarnavo pagalbine pioniere. Po to, 1993-iųjų rugsėjo 1-ąją, ji pradėjo reguliariosios pionierės tarnybą mūsų susirinkime Gasparo mieste.

Sėkmės kelias

Koks sėkmės raktas, kad šeima liktų vieninga Jehovos garbinime? Aš nemanau, kad yra kokia nors stebuklinga formulė. Jehova davė patarimų savo Žodyje, kurių turi laikytis krikščionys tėvai, taigi visa garbė už puikius rezultatus, kuriais džiaugėmės, turi būti skiriama jam. Mes tiesiog stengėmės laikytis jo nurodymų (Patarlių 22:6, Biblija, parengė K. Burbulys, redaguota). Visi mūsų vaikai paveldėjo iš manęs Pietų Amerikos tautoms būdingą jausmingumą, o iš savo motinos — germanišką praktiškumą. Bet svarbiausia, ką jie gavo iš mūsų, — tai dvasinis paveldas.

Mūsų šeimos gyvenimas sukosi Karalystės interesų rate. Karalystės interesus laikyti svarbiausiais nebuvo lengva. Pavyzdžiui, mes turėjome sunkumų visada reguliariai vesti šeimos biblines studijas, tačiau niekada nepasidavėme. Visus vaikus nuo pat pirmųjų jų gyvenimo dienų mes ėmėme kartu į krikščioniškas sueigas, taip pat į asamblėjas ir kongresus. Tik liga ar kokia kita nelaimė sulaikydavo mus nuo to. Be to, net būdami maži, vaikai lydėdavo mus krikščioniškoje tarnyboje.

Būdami maždaug dešimties metų, vaikai pradėjo sakyti kalbas Teokratinės tarnybos mokykloje. Mes padėdavome jiems pasiruošti jų pirmosioms kalboms ir skatindavome juos vietoj rankraščio naudotis kalbos planu. Vėliau jie visi savo kalbas ruošdavo patys. O būdami jau 10—12 metų amžiaus, jie visi pradėjo reguliariai dalyvauti tarnyboje. Tai buvo vienintelis gyvenimo būdas, kurį jie žinojo.

Auklėjant vaikus svarbų vaidmenį atliko mano žmona Klara. Kas vakarą, kai jie buvo dar visai maži, — o tai yra laikas, kai vaikas lyg kempinė sugeria viską, ko yra mokomas, — Klara skaitė jiems Biblijos pasakojimus ir meldėsi su kiekvienu iš jų. Ji sėkmingai naudojosi knygomis „Nuo prarastojo Rojaus iki sugrąžintojo Rojaus“ (From Paradise Lost to Paradise Regained), „Klausyti Didžiojo Mokytojo“ (Listening to the Great Teacher) ir Mano biblinių pasakojimų knyga.a Mes taip pat naudojomės Jehovos Liudytojų išleistomis garso ir vaizdo priemonėmis, kai jos tapo prieinamos.

Mūsų, kaip krikščionių tėvų, patirtis patvirtina, kad vaikams reikia kasdieninio dėmesio. Vaikams ypač reikia didelės meilės, asmeniško dėmesio ir daug laiko. Patenkinti tuos poreikius savo geriausiomis išgalėmis mums buvo ne tik tėviška atsakomybė; mes jautėme didelį malonumą tai darydami.

Iš tiesų koks džiaugsmas tėvams patirti išsipildymą žodžių iš Psalmių 127:3-5 (NTP): „Štai, Viešpaties dovana yra sūnūs, užmokestis įščių vaisius. Kaip strėlės kariautojo rankoje, taip jaunystės sūnūs! Laimingas žmogus, kuris pripildė jais savo saidoką!“ Visa šeima vieningai tarnaudami Jehovai, mes iš tikrųjų turime pagrindą džiūgauti!

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Antonijas Santoleris su visa savo šeima