Sustiprintas pasitikėjimo Jehova
PAPASAKOJO AŽENORAS DA PIŠAUNAS
Mūsų vienintelis sūnus Paulus mirė nuo bronchito būdamas vos 11 mėnesių. Po trijų mėnesių, 1945 metų rugpjūčio 15-ąją, nuo plaučių uždegimo mirė mano brangi žmona. Aš buvau 28-erių ir tos nelaimės sukėlė man liūdesį bei sielvartą. Tačiau pasitikėjimas Jehova ir jo pažadais stiprino mane. Leiskite papasakoti, kaip aš įgijau tokį pasitikėjimą.
AŠ GIMIAU 1917 metais sausio 5-ąją Salvadore (Brazilija, Baijos valstija); mane nuo pat mažumės mama mokė garbinti Katalikų Bažnyčios „šventuosius“. Ji net pabudindavo brolius ir mane anksti rytą, kad kartu galėtume pasimelsti. Be to, mano tėvai dalyvaudavo būrėjų ritualuose. Aš gerbiau tuos tikėjimus, bet nepasitikėjau nei vadinamaisiais katalikų šventaisiais, nei būrėjais. Ypač mane nuvylė tose religijose rodomas rasinis nusistatymas.
Po kurio laiko du vyresnieji mano broliai išvyko iš namų ieškoti darbo. Vėliau mano tėvas paliko šeimą. Todėl būdamas devynerių metų turėjau susirasti darbą, kad padėčiau savo motinai ir jaunesnei sesutei. Maždaug po 16 metų pokalbiai su bendradarbiu gamykloje privertė mane pakeisti savo gyvenimą.
Išmokstu pasitikėti Jehova
Su Fernandu Telezu susipažinau 1942 metais. Jis dažnai man sakydavo, kad netinka garbinti „šventuosius“ (1 Korintiečiams 10:14; 1 Jono 5:21). Iš pradžių aš nekreipiau dėmesio į jo žodžius. Bet jo nuoširdumas ir dėmesys žmonėms, kokia bebūtų jų odos spalva, patraukė mane ir man pradėjo patikti jo žinios iš Biblijos, ypač pasakojimai apie Dievo Karalystę bei rojaus žemę (Izaijo 9:6, 7; Danieliaus 2:44; Apreiškimas 21:3, 4). Pastebėjęs mano susidomėjimą, jis davė man Bibliją ir šiek tiek biblinės literatūros.
Po keleto savaičių aš sutikau apsilankyti susirinkimo Biblijos studijose. Grupė studijavo Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos išleistą knygą „Religija“. Man patiko studijos ir aš pradėjau lankyti visas Jehovos Liudytojų susirinkimo sueigas. Mane ypač paveikė, kad nebuvo rasinio nusistatymo, ir tai, kaip mane iškart priėmė. Maždaug tuo pat metu aš pradėjau draugauti su Lindaura. Kai papasakojau jai, ką sužinojau, ji kartu su manimi ėmė lankyti sueigas.
Man taip pat labai patiko, kad per sueigas buvo raginama skelbti (Mato 24:14; Apaštalų darbai 20:20). Paskatintas pionierių (taip vadinami visalaikiai tarnai), ėmiau neformaliai liudyti kitiems važiuodamas traukiniu į darbą ir atgal. Radęs susidomėjusį žmogų, pasiklausdavau jo adreso ir aplankydavau jį stengdamasis palaikyti jo domėjimąsi.
Laikui bėgant didėjo mano pasitikėjimas Jehova ir organizacija, kuria jis naudojasi. Todėl išklausęs Biblija pagrįstą kalbą apie krikščionišką pasiaukojimą, 1943 metų balandžio 19-ąją aš pasikrikštijau Atlanto vandenyne. Tą pačią dieną pirmą kartą dalyvavau reguliariojoje tarnyboje po namus.
Po dviejų savaičių, gegužės 5-ąją, mudu su Lindaura susituokėme. Vėliau, 1943 metų rugpjūtį, ji buvo pakrikštyta per pirmąkart Salvadoro mieste surengtą Jehovos Liudytojų kongresą. „Jehovos Liudytojų metraštyje — 1973“ (anglų k.) buvo parašyta apie tą kongresą: „Dvasininkijos veiksmai privertė nutraukti viešąją kalbą Salvadore, bet prieš tai jau buvo įvykusi didelė puikaus... skelbimo kampanija.“ Jehovos vadovavimo akivaizdumas sunkių persekiojimų metu sustiprino mano pasitikėjimą juo.
Kaip sakiau iš pradžių, praėjus vos dvejiems metams po Lindauros krikšto ir trims mėnesiams po mūsų sūnaus mirties, mano brangi žmona mirė. Jai buvo tik 22. Bet pasitikėjimas Jehova stiprino mane visus tuos sunkius mėnesius.
Sustiprintas dvasine veikla
1946-aisiais, praėjus metams po žmonos ir sūnaus netekties, buvau paskirtas Biblijos studijų tarnu tuo metu vieninteliame Salvadore susirinkime. Tais pačiais metais Brazilijos susirinkimuose prasidėjo Teokratinės tarnybos mokykla ir aš tapau pirmuoju mokyklos vadovu Baijos valstijoje. Po to 1946 metų spalį San Paule buvo surengtas teokratinis kongresas „Džiugios tautos“. Mano darbdavys, pas kurį dirbau dešimt metų, pasakė, kad aš jam reikalingas, ir įkalbinėjo mane nevažiuoti. Tačiau kai paaiškinau, kaip svarbu man dalyvauti kongrese, jis dosniai mane apdovanojo ir palinkėjo geros kelionės.
Kongreso programa San Paulo municipaliniame teatre vyko portugalų (Brazilijos kalba), taip pat anglų, vokiečių, vengrų, lenkų bei rusų kalbomis. Per tą kongresą pirmą kartą portugalų kalba buvo pateiktas žurnalas Atsibuskite! Mane taip paveikė kongresas — viešosios kalbos klausėsi maždaug 1700 žmonių, — kad aš užpildžiau pareiškimą nuo 1946 metų lapkričio 1-osios pradėti pionieriaus tarnybą.
Tuo metu savo pionieriškame darbe mes plačiai naudojome gramofoną. Dažnai namų šeimininkams duodavome pasiklausyti kalbą „Apgynimas“. Po to sakydavome: „Kad apsisaugotume nuo nematomo priešo, mes turime laikytis draugo, kuris taip pat yra nematomas. Jehova yra mūsų didžiausias draugas ir daug galingesnis už mūsų priešą Šėtoną. Kad apsisaugotume nuo jo, turime artimai laikytis Jehovos.“ Tada mes pasiūlydavome brošiūrą Apgynimas, kurioje buvo daugiau informacijos.
Aš buvau ištarnavęs pionieriumi mažiau negu metus, kai gavau kvietimą tarnauti specialiuoju pionieriumi Kariokos susirinkime Rio de Žaneire. Čia mes kartais susidurdavome su dideliu pasipriešinimu. Sykį mano partnerį Ivaną Brenerį vienas namų šeimininkas net užpuolė. Kaimynai iškvietė policiją ir mus visus nuvežė į policijos komisariatą.
Per apklausą tas įsiutęs namų šeimininkas apkaltino mus ramybės drumstimu. Policijos viršininkas liepė jam nutilti. Paskui policijos viršininkas pasisuko į mus ir ramiu tonu pasakė, kad mes galime eiti. Jis areštavo mūsų kaltintoją už užpuolimą. Tokios situacijos stiprino mano pasitikėjimą Jehova.
Intensyvi visalaikė tarnyba
1949 metų liepos 1-ąją aš labai džiaugiausi, kad buvau pakviestas tarnauti Betelyje (taip vadinamas pagrindinis Jehovos Liudytojų filialas kurioje nors šalyje). Tuo metu Brazilijos Betelis buvo Rio de Žaneire, Liucinijaus Kardoso gatvėje, Nr. 330. Tada Betelio šeimą sudarė tik 17 narių. Trumpą laiką aš priklausiau vietiniam Enženijaus de Dentro susirinkimui, bet vėliau buvau paskirtas pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju į vienintelį Belford Rošo (miesto, esančio už keleto mylių nuo Rio de Žaneiro) susirinkimą.
Aš buvau labai užimtas savaitgaliais. Šeštadienį traukiniu keliaudavau į Belford Rošą, popiet dalyvaudavau lauko tarnyboje, o vakare eidavau į Teokratinės tarnybos mokyklą bei Tarnybos sueigą. Pasilikdavau nakvoti pas brolius ir kitą rytą eidavau lauko tarnybon. Tą popietę išklausydavau viešą biblinę kalbą ir dalyvaudavau Sargybos bokšto studijose, o į Betelį grįždavau apie pusę devynių vakaro. Šiandieną Belford Roše yra 18 susirinkimų.
Trejus su puse metų gyvenau pagal tokį tvarkaraštį, o paskui, 1954 metais, vėl buvau paskirtas į Rio de Žaneirą San Kristavano susirinkimo pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. Dešimt metų tarnavau tame susirinkime.
Mano užduotys Betelyje
Mano pirmoji užduotis Betelyje buvo pastatyti garažą vienintelei Bendrijos mašinai, 1949 metų laidos furgonui „Dodžui“, dėl jo rudos spalvos vadinamam „šokoladu“. Kai garažas buvo baigtas, aš buvau paskirtas dirbti virtuvėje ir ten tarnavau trejetą metų. Po to buvau perkeltas į nedidelės apimties leidinių spaustuvę, kurioje dirbu jau daugiau kaip 40 metų.
Didelė dalis spausdinimo įrangos buvo nenauja. Pavyzdžiui, daug metų mes turėjome seną veleninę spausdinimo mašiną, kurią švelniai vadinome Sara — Abraomo žmonos vardu. Metų metais ji buvo naudojama Sargybos bokšto bendrijos pagrindiniame biure Brukline (Niujorkas). Vėliau, šeštajame dešimtmetyje, ji buvo atsiųsta į Braziliją. Čia ji panašiai kaip Abraomo žmona, nors ir būdama sena, davė vaisių — žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite!
Mane visada stebino, kaip didėja Brazilijos filialo spaustuvėje spausdinamų leidinių kiekis. Per visus 1953 metus išspausdinome 324400 žurnalų, o dabar mūsų produkcija — daugiau negu trys milijonai egzempliorių per mėnesį!
Mūsų Betelio patalpos
Džiugu buvo matyti, kaip metams bėgant plėtėsi Brazilijos Betelis. 1952 metais už mūsų Betelio namų Rio de Žaneire pastatėme dviejų aukštų spaustuvę. Vėliau, 1968 metais, Betelis buvo perkeltas į naują pastatą San Paule. Kai persikėlėme, atrodė, kad čia tiek daug vietos ir taip erdvu mūsų 42 asmenų Betelio šeimai. Tikrai manėme, jog šio pastato pakaks, kad ir koks būtų augimas ateityje. Tačiau 1971 metais buvo pastatyti dar du penkiaaukščiai namai, be to, nusipirkome greta esančią spaustuvę, ją rekonstravome ir prijungėme prie to komplekso. Per penkerius metus toliau gausėjo Karalystės skelbėjų — 1975 metais jų skaičius pasiekė 100000 — tad prireikė daugiau vietos.
Todėl buvo pastatytas naujas pastatų kompleksas maždaug už 140 kilometrų nuo San Paulo, netoli mažo miestelio Cezarijaus Lanžos. 1980 metais mūsų 170 narių Betelio šeima persikėlė į tas naujas patalpas. Nuo tada Karalystės darbas įspūdingai išsiplėtė. Dabar Brazilijoje yra daugiau kaip 410000 asmenų, reguliariai dirbančių skelbimo darbą! Visų tų Karalystės skelbėjų dvasiniams poreikiams patenkinti turėjome toliau statyti naujas spaustuves ir naujas patalpas Betelio savanoriams apgyvendinti. Dabar mūsų Betelio šeimą sudaro maždaug 1100 narių!
Brangios privilegijos
Betelio tarnyba man yra brangi privilegija. Todėl nors anksčiau buvau mãnęs vėl vesti, nutariau sutelkti dėmesį į savo privilegijas Betelyje ir į skelbimo darbą. Čia man miela tarnauti spaustuvėje kartu su daugybe jaunuolių ir mokyti juos atlikti savo užduotis. Aš stengiuosi elgtis su jais taip, tarsi jie būtų mano sūnūs. Jų uolumas ir nesavanaudiškumas man yra didelio padrąsinimo šaltinis.
Kita privilegija yra daugelį metų gyventi su puikiais kambario draugais. Tiesa, kartais dėl asmenybių skirtumų kyla sunkumų. Tačiau aš išmokau nesitikėti tobulumo iš kitų. Aš stengiuosi iš mažų sunkumų nedaryti didelių problemų ir nelaikyti savęs labai svarbiu asmeniu. Juokdamasis iš savo paties klaidų, galiu būti pakantus ir kitų klaidoms.
Kita brangi privilegija man buvo galimybė dalyvauti dideliuose tarptautiniuose kongresuose Jungtinėse Valstijose. Vienas iš jų, pavadintas „Amžinoji geroji naujiena“, buvo surengtas 1963 metais Niujorko „Jankių“ stadione; ten pat 1969 metais vyko ir kitas tarptautinis kongresas „Taika žemėje“. Būdamas ten, džiaugiausi aplankęs netoli esantį Jehovos Liudytojų pagrindinį biurą Brukline (Niujorkas)!
Taip pat turėjau privilegiją dešimt metų pakaitomis su kitais broliais pirmininkauti rytą per garbinimo programą Betelio šeimoje. O puikiausia privilegija, teikianti man didelio džiaugsmo bei drąsos, yra skelbti Karalystės žinią nuoširdiems žmonėms, ką darė ir mūsų Mokytojas — Jėzus Kristus.
Pastaraisiais metais aš sergu Parkinsono liga. Meilingas Betelio ligoninės brolių ir seserų rūpinimasis yra man nuolatinės paramos bei paguodos šaltinis. Su visišku pasitikėjimu aš meldžiu Jehovą duoti man jėgų toliau daryti visa, ką begaliu, teisingo jo garbinimo labui.
[Iliustracija 23 puslapyje]
Brazilijos filialas, kuriame dabar gyvenu
[Iliustracijos 23 puslapyje]
Su savo žmona (ji mirė 1945 metais)