Paguoda prislėgtiesiems

AR PASTEBĖJOTE, kad visą jūsų gyvenimą laikraščių antraštėse dažnai kartojasi tam tikri žodžiai? Ar nepavargote skaitydami tokius žodžius kaip karas, nusikalstamumas, nelaimė, badas ir kančios? Bet vieno žodžio naujienų pranešimuose pastebimai trūksta. O tas žodis reiškia kažką, ko žmonijai labai reikia. Tas žodis — „paguoda“.

„Paguosti“ reiškia „suteikti jėgų ir vilties“ kam nors bei „palengvinti sielvartą ar vargą“. Dėl viso to sąmyšio, kuris vyko pasaulyje 20-ajame amžiuje, labai reikia vilties ir sielvarto palengvinimo. Tiesa, kai kurie iš mūsų šiandien turi daugiau žemiškų gėrybių negu mūsų protėviai kada nors galėjo įsivaizduoti. Tai daugiausia pasiekta dėl mokslo pažangos. Bet mokslas ir technologija nesuteikė mums paguodos ta prasme, kad nepašalino visų žmonijos kančių priežasčių. Kokios tos priežastys?

Prieš daug šimtmečių išmintingas vyras Saliamonas nurodė pagrindinę kančių priežastį sakydamas: „Žmogus viešpatauja žmogui jo nuostoliui“ (Ekleziasto 8:9). Mokslas ir technologija nesugebėjo pakeisti žmogaus polinkio viešpatauti kitiems žmonėms. To pasekmė 20-ajame amžiuje buvo žiaurios diktatūros šalių viduje ir baisūs karai tarp šalių.

Nuo 1914 metų daugiau kaip šimtas milijonų žmonių žuvo vykstant karui. Pagalvok apie žmogišką sielvartą, kokį liudija tas skaičius: liko milijonai neturinčių paguodos gedinčių šeimų. Bet, be smurtinės mirties, karai sukelia ir kitokias kančias. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Europoje buvo daugiau kaip 12 milijonų pabėgėlių. Pastaraisiais metais daugiau kaip pusantro milijono žmonių pasitraukė iš Pietryčių Azijos karo zonų. Dėl karo Balkanuose daugiau kaip du milijonai buvo priversti palikti savo namus — daugeliu atvejų bėgdami nuo „etninio valymo“.

Pabėgėliams tikrai reikia paguodos, ypač tiems, kurie turi palikti savo namus tik su keliais nešuliais rankose ir nežino, kur eiti ir kas jų ir jų šeimų laukia ateityje. Tokie žmonės yra labiausiai apgailėtinos priespaudos aukos; jiems reikia paguodos.

Taikingesnėse žemės vietose milijonai gyvena tikroje pasaulio ekonominės sistemos vergijoje. Kai kurie, tiesa, turi materialinių gėrybių perteklių. Tačiau daugumai kasdien tenka kovoti dėl pragyvenimo. Daugelis ieško tinkamo buto. Nuolat didėja bedarbių skaičius. „Pasaulį, — sakoma viename Afrikos laikraštyje, — ištinka tokia darbo krizė, kokios nebuvo anksčiau; numatoma, kad iki 2020-ųjų metų darbo ieškos daugiau kaip 1,3 milijardo kitų žmonių.“ Be abejo, tiems, kurie vargsta dėl pragyvenimo, reikia „jėgų ir vilties“ — paguodos.

Nematydami išeities iš tokios beviltiškos padėties, kai kurie tampa nusikaltėliais. Žinoma, tai tik sukelia sunkumų jų aukoms, o didelis nusikalstamumas dar padidina prislėgtumo jausmą. Neseniai Johanesburgo (Pietų Afrikos Respublika) laikraštyje The Star buvo tokia antraštė: „Įprasta ‛žmogžudiškiausios šalies pasaulyje’ diena“. Straipsnyje buvo aprašyta viena tipiška Johanesburgo ir jo priemiesčių diena. Tą dieną keturi žmonės buvo nužudyti ir buvo apiplėštos aštuonių žmonių transporto priemonės. Buvo pranešta apie 17 viename turtingame priemiestyje įvykdytų įsilaužimų. Be to, ten įvyko daug ginkluotų apiplėšimų. Remiantis laikraščiu, policija apibūdino tą dieną kaip „palyginti ramią“. Suprantama, nužudytųjų giminaičiai ir tie, į kurių namus įsilaužiama ir kurių automobiliai apiplėšiami, jaučiasi visiškai prislėgti. Jiems reikia patikinimo ir vilties — paguodos.

Kai kuriose šalyse yra tėvų, kurie parduoda savo vaikus, kad šie užsiimtų prostitucija. Pranešama, kad vienoje Azijos šalyje, į kurią turistai plūsta „sekso išvykos“ tikslu, yra du milijonai prostitučių, iš kurių daugelis buvo nupirktos ar pagrobtos dar būdamos mažos. Ar yra labiau prislėgtų žmonių negu šios apgailėtinos aukos? Kalbėdamas apie šią nešvarią prekybą, žurnalas Time praneša apie 1991-aisiais metais vykusią Pietryčių Azijos moterų organizacijų konferenciją. Apytikriai paskaičiuota, kad „nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio visame pasaulyje buvo parduota 30 milijonų moterų“.

Žinoma, ir nepardavinėjami vaikai tampa prostitucijos aukomis. Vis daugiau vaikų yra fiziškai išnaudojami ar net išprievartaujami tėvų ir giminaičių savo pačių namuose. Tokiems vaikams emociniai randai gali išlikti ilgą laiką. Jiems, kaip nelaimingoms priespaudos aukoms, tikrai reikia paguodos.

Priespaudos stebėtojas senovės laikais

Karalius Saliamonas buvo priblokštas matydamas, kaip žmonės prislėgti. Jis rašė: „Aš vėl pamačiau visus prispaudimus, kurie daromi po saule. Ir štai: prislėgtųjų ašaros, ir nėra nė vieno, kas juos paguostų. O prievarta eina iš slėgėjų pusės, ir nėra nė vieno, kurs paguostų juos“ (Ekleziasto 4:1).

Jeigu tas išmintingas karalius prieš 3000 metų suprato, kad prislėgtiesiems beviltiškai trūko guodėjo, ką jis pasakytų šiandien? Vis dėlto Saliamonas žinojo, kad joks netobulas žmogus, įskaitant jį patį, negalėtų suteikti žmonijai reikalingos paguodos. Reikėjo aukštesnio asmens, kuris atimtų iš engėjų galią. Ar yra toks asmuo?

Biblijoje, 71-ojoje psalmėje, kalbama apie didįjį visų žmonių guodėją. Psalmę parašė Saliamono tėvas, karalius Dovydas. Jos paantraštėje (NW) skaitome: „Apie Saliamoną.“ Matyt, ją parašė pagyvenęs karalius Dovydas apie Tą, kuris paveldės jo sostą. Tas asmuo, kaip sakoma psalmėje, suteiks tikrą palengvinimą nuo priespaudos. „Jo dienomis žydės teisybė [„teisusis“, NW] ir [bus] taikos apstybė, kolei nebebus mėnulio. Ir jis viešpataus [„turės pavaldinių“, NW] nuo jūros iki jūrai ir... iki žemės pakraščių“ (Psalmių 71:7, 8).

Rašydamas šiuos žodžius Dovydas, matyt, galvojo apie savo sūnų Saliamoną. Bet Saliamonas suprato, kad jis neturėjo galios tarnauti žmonijai taip, kaip aprašyta toje psalmėje. Jis galėjo įvykdyti tos psalmės žodžius tik nedideliu mastu ir ne visos žemės naudai, o tik Izraelio tautos atžvilgiu. Akivaizdu, kad ta įkvėpta pranašiška psalmė nurodė kažką daug didesnį už Saliamoną. Kas jis? Tai galėjo būti tik Jėzus Kristus.

Skelbdamas apie Jėzaus gimimą, vienas angelas pasakė: „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą“ (Luko 1:32). Be to, Jėzus pats sakėsi esąs „daugiau negu Saliamonas“ (Luko 11:31). Nuo tada, kai buvo prikeltas sėdėti Dievo dešinėje, Jėzus yra danguje, toje vietoje, kurioje būdamas jis gali įvykdyti 71-osios psalmės žodžius. Be to, jis iš Dievo gavo galią ir valdžią sulaužyti žmonių engėjų jungą (Psalmių 2:7-9, NTP; Danieliaus 2:44). Taigi Jėzus yra tas, kuris įvykdys 71-osios psalmės žodžius.

Priespaudos greit nebebus

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad išlaisvinimas iš visų žmonijos priespaudos formų greit įvyks. Negirdėtos kančios ir priespauda, patirta šiame 20-ajame amžiuje, buvo išpranašauta Jėzaus kaip dalis ženklo, kuris nurodo „daiktų sistemos pabaigą“ (Mato 24:3, NW). Be kitų dalykų, jis išpranašavo: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę“ (Mato 24:7b). Ši pranašystės dalis pradėjo pildytis maždaug tuo laiku, kai 1914 metais įsiliepsnojo Pirmasis pasaulinis karas. „Kadangi įsigalės neteisybė, — pridūrė Jėzus, — daugelio meilė atšals“ (Mato 24:12). Neteisybė ir meilės trūkumas pagimdė piktą ir despotišką kartą. Taigi Jėzui Kristui kaip naujajam žemės Karaliui jau turi būti arti laikas imtis veiksmų (Mato 24:32-34). Ką tai reikš prislėgtiesiems žmonėms, kurie tiki Jėzų Kristų ir pasitiki juo kaip paskirtu žmonijos Guodėju?

Kad atsakytume į tą klausimą, perskaitykime dar kai kuriuos kitus 71-osios psalmės žodžius, kurie išsipildo per Jėzų Kristų. „Jis išvaduos beturtį, kurs jo šaukiasi, ir nelaimingąjį, kuriam nėra padėjėjo. Jis pasigailės vargšo ir beturčio ir gelbės beturčių gyvybę. Nuo skriaudos ir prispaudimo jis išvaduos juos, ir jo akyse bus brangus jų kraujas“ (Psalmių 71:12-14). Taigi Dievo paskirtasis Karalius, Jėzus Kristus, pasirūpins, kad nė vienam nebereikėtų kentėti dėl priespaudos. Jis turi galią pašalinti bet kokią neteisybę.

‛Tai skamba nuostabiai, — galėtų kas nors pasakyti, — bet kaip dėl dabarties? Kas nuramins tuos, kurie kenčia kaip tik dabar?’ Iš tiesų prislėgtiesiems yra paguoda. Du tolesni šio žurnalo straipsniai parodys, kaip milijonai jau jaučia paguodą, nes turi išugdę artimus santykius su tikruoju Dievu, Jehova, ir su jo mylimu Sūnumi, Jėzumi Kristumi. Tokie santykiai mums gali būti paguoda šiais priespaudos laikais ir gali vesti asmenį į amžinąjį gyvenimą, kuriame nebebus priespaudos. Maldoje Dievui Jėzus pasakė: „O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3).

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Dievo naujajame pasaulyje nė vienas žmogus nebeengs kito