Teikti pagalbą griuvėsiuose
ŽMOGAUS pastangos teikti pagalbą ištikus nelaimei iš tikrųjų yra girtinos. Daug kartų organizavus pagalbą buvo padėta atstatyti namus, vėl susieiti šeimoms, o svarbiausia — išgelbėti gyvybes.
Kai įvyksta nelaimė, Jehovos Liudytojai su dėkingumu naudojasi visomis priemonėmis, kokios būna teikiamos pagal pasaulietiškas pagalbos programas. Ir jie patys turi Raštu pagrįstą įsipareigojimą ‛daryti gera visiems, ... ypač [savo] tikėjimo namiškiams’ (Galatams 6:10). Taip, Liudytojai jaučia tarpusavio giminingumą; jie laiko vienas kitą „šeimos“ nariais. Todėl jie ir vadina vienas kitą „broliu“ bei „seserimi“. (Palygink Morkaus 3:31-35; Filemonui 1, 2.)
Tad kai kaimynystėje įvyksta nelaimė, Jehovos Liudytojų vyresnieji deda uolias pastangas išsiaiškinti, kur yra kiekvienas susirinkimo narys bei ko jam reikia, ir pasirūpina būtinomis pagalbos priemonėmis. Atkreipk dėmesį, jog taip buvo Akroje (Gana), San Andžele (JAV) ir Kobėje (Japonija).
Akra: „miniatiūrinis Nojaus dienų tvanas“
Lyti pradėjo apie 11 valandą vakaro ir be perstojo pylė valandų valandas. „Taip smarkiai lijo, kad visa mano šeima negalėjo užmigti“, — sako Džonas Tvumasis, Jehovos Liudytojas iš Akros. Laikraštyje Daily Graphic tai buvo pavadinta „miniatiūriniu Nojaus dienų tvanu“. „Mes norėjome laiptais aukštyn užnešti kai kuriuos vertingus daiktus pas kaimyną, — tęsia Džonas, — bet kai tik atidarėme duris į laiptinę, potvynio vandenys plūstelėjo į vidų.“
Valdžia davė perspėjimą evakuotis, tačiau daugelis dvejojo bijodami palikti tuščius namus, kurie, net ir apsemti vandens, galėjo vilioti plėšikus. Kai kurie kad ir norėjo, negalėjo pasitraukti. „Mudvi su mama nepajėgėme atidaryti durų, — sako mergaitė, vardu Paulina. — Vanduo vis kilo, todėl mes stovėjome ant medinių statinių ir laikėmės nusitvėrusios stogo gegnių. Galop apie penktą valandą ryto mus išgelbėjo kaimynai.“
Jehovos Liudytojai kuo greičiausiai ėmėsi darbo. Krikščionė sesuo, vardu Beatričė, pasakoja: „Susirinkimo vyresnieji ieškojo mūsų ir rado pas vieną Liudytoją namuose, kur buvome prisiglaudę. Vos už trejeto dienų po tvano vyresnieji bei jauni susirinkimo nariai atėjo mums padėti ir grandė dumblą mūsų namų viduje ir nuo lauko sienų. Sargybos bokšto bendruomenė davė valiklių, dezinfekavimo priemonių, dažų, čiužinių, antklodžių, minkštos medžiagos ir rūbų vaikams. Broliai atsiuntė mums maisto keletui dienų. Mane tai labai sujaudino!“
Anksčiau paminėtas Džonas Tvumasis kalba: „Aš pasakiau kitiems namo nuomininkams, kad mūsų Bendruomenė atsiuntė mums valiklių bei dezinfekavimo priemonių — tiek, kad galima išvalyti visą daugiabutį namą. Apie 40 nuomininkų padėjo viską išvalyti. Aš daviau valiklių savo kaimynams, tarp jų ir vienam vietinės bažnyčios dvasininkui. Mano bendradarbiai klaidingai manė, kad Jehovos Liudytojai rodo meilę tik saviškiams.“
Krikščionys broliai bei seserys didžiai vertino jiems suteiktą meilingą pagalbą. Brolis Tvumasis apibendrina taip: „Nors per potvynį prarastų daiktų piniginė vertė didesnė negu gautos pagalbos, aš ir mano šeima manome, kad toks jaudinantis Bendruomenės rūpinimasis, kurį patyrėme, yra daug daugiau negu tai, ko netekome.“
San Andželas: „sklido toks garsas tarsi būtų pasaulio pabaiga“
Tornadas, 1995 metų gegužės 28-ąją nuniokojęs San Andželą, išrovė medžius, sulaužė elektros stulpus ir išmėtė elektros laidus ant kelių. Vėjas, gūsiuose siekęs 160 km/val, sugadino komunalinius statinius. Daugiau nei 20000 namų protarpiais dingdavo elektra. Po to sekė kruša. Nacionalinė sinoptikų tarnyba pranešė apie „4 centimetrų skersmens ledo gabalų kritulius“, po to apie „10 centimetrų skersmens ledus“ ir galiausiai apie „12 centimetrų skersmens ledų krušą“. Kruša užgožė visus garsus. Vienas gyventojas pasakė: „Sklido toks garsas tarsi būtų pasaulio pabaiga.“
Po audros įsigalėjo grėsminga tyla. Žmonės pamažu rodėsi iš savo apdaužytų namų pasižiūrėti į padarytus nuostolius. Likę neišrauti medžiai buvo be lapų. Namai, kurie dar stovėjo, atrodė tarsi nugrandyti. Kai kuriose vietose žemę dengė metro storio ledų krūvos. Per audrą buvo išdaužyti tūkstančiai namų bei automobilių langų ir dabar blizgėjo šukės ir žemę nukloję ledai. „Kai parvykau namo, — pasakoja viena moteris, — sustojau kieme ir sėdėdama savo automobilyje verkiau. Viskas buvo taip sugadinta, kad mane tiesiog sukrėtė.“
Pagal pagalbos programas bei iš ligoninių skubiai buvo teikiama finansinė parama, statybinės medžiagos, medicininis gydymas ir konsultacijos. Pagirtina, kad daugelis žmonių, patys nukentėję nuo audros, darė ką galėdami, kad padėtų kitiems.
Jehovos Liudytojų susirinkimai taip pat ėmėsi priemonių. Obris Koneris, vyresnysis iš San Andželo, sako: „Kai tik nutilo audra, mes ėmėme telefonu teirautis, kokia yra mūsų brolių ir seserų padėtis. Mes padėjome vieni kitiems ir savo kaimynams neliudytojams įdėti langus, uždėti plastiką ant stogų ir kiek įmanoma padaryti namus atsparius atmosferos pakitimams. Po to mes sudarėme visų susirinkimų žmonių, kurių namai buvo sugadinti, sąrašą. Reikėjo pataisyti apie šimtą namų ir tų medžiagų, kurios buvo gautos iš pagalbos organizacijų, neužteko. Todėl mes nusipirkome daugiau medžiagų ir organizavome darbą. Iš viso apie 1000 Liudytojų pasisiūlė padėti — maždaug po 250 kas savaitgalį. Buvo tokių, kurie atvyko iš už 740 kilometrų. Visi triūsė nepailsdami, nors dažnai temperatūra siekdavo 40°C. Net 70 metų sesuo dirbo su mumis kas savaitgalį, išskyrus vieną, kai remontavo jos pačios namą. Ir tą savaitgalį ji užlipo ant savo namų stogo padėti remontuoti!
Mes dažnai girdėdavome pašaliečių žodžius, tokius kaip ‛Ar nebūtų puiku, jei ir kitos religinės bendruomenės tai darytų savo nariams?’ Mūsų kaimynams būdavo įspūdinga matyti 10—12 savanorių brigadą (įskaitant seseris), atvykusią ankstyvą penktadienio rytą į kurio nors Liudytojo namus ir pasiruošusią pataisyti ar net apdengti visą stogą nemokamai. Daugeliu atvejų darbas būdavo užbaigiamas per vieną savaitgalį. Kartais mūsų brigadai atvykus į namus, pas kaimynus jau dengdavo stogą statybininkas profesionalas. Mes nuplėšdavome seną stogą, uždengdavome naują ir išvalydavome kiemą, o tas statybininkas su savo darbininkais dar nebūdavo užbaigęs savo darbo. Kartais jie nutraukdavo darbą ir stebėdavo mus!“
Brolis Koneris užbaigia taip: „Visi mes ilgėsimės to, ką patyrėme dirbdami kartu. Mes daugeliu atžvilgių pažinome vienas kitą geriau, kaip niekada anksčiau parodydami brolišką meilę ir patys jos susilaukdami. Manome, kad čia yra tik vienas pavyzdys, kaip broliai bei seserys padės vieni kitiems Dievo naujajame pasaulyje, nes jie tikrai to trokšta“ (2 Petro 3:13).
Kobė: „medžio bei tinko gabalų ir žmonių kūnų liekanų krūva“
Kobės gyventojai manė, kad jie yra pasiruošę. Iš tikrųjų kiekvieną rugsėjo 1-ąją jie pažymi kaip Saugos nuo stichinių nelaimių dieną. Moksleiviai mokosi, kaip elgtis kilus žemės drebėjimui, kariškiai su sraigtasparniais treniruojasi atlikti gelbėjimo operacijas, gaisrininkai išvežę pastato žemės drebėjimą imituojančias mašinas, kuriose savanoriai pratinasi sugebėti išlikti gyvi būdami kambario dydžio kabinoje — ji yra kratoma ir drebinama lyg vyktų žemės drebėjimas. Bet kai 1995 metų sausio 17-ąją jis iš tikrųjų kilo, pasirodė, kad visa parengtis nuėjo perniek. Dešimtys tūkstančių stogų įgriuvo — to niekada nebūdavo imitacinėse mašinose. Traukiniai apsivertė, kai kurios plentų atkarpos suskilo, dujotiekio ir vandentiekio magistralės sutrūkinėjo, namai sugriuvo lyg būtų padaryti iš kartono. Žurnalas Time aprašė tą vaizdą taip: „Medžio bei tinko gabalų ir žmonių kūnų liekanų krūva.“
Paskui kilo gaisrai. Pastatai liepsnojo, o nusiminę gaisrininkai buvo įstrigę per mylias dėl transporto kamščių. Tie, kurie atvykdavo į gaisravietes, dažnai negaudavo vandens, nes miesto vandentiekio sistema buvo sugadinta. „Pirmąją dieną vyravo visuotinė panika, — pasakė vienas pareigūnas. — Niekada savo gyvenime nesijaučiau toks bejėgis žinodamas, kad tiek daug žmonių yra gyvi palaidoti tuose degančiuose namuose. Nors ir žinojau tai, nieko negalėjau padaryti.“
Iš viso apie 5000 žmonių žuvo ir maždaug 50000 pastatų buvo sugriauta. Kobė teturėjo tik vieną trečdalį maisto, kurio jai reikėjo. Neturėdami vandens, kai kurie sėmė nešvarų skystį, ištekėjusį iš prakiurusių vandentiekio vamzdžių. Likę be namų žmonės bėgo glaustis po priedangomis; kai kur jie gaudavo maisto davinį — vieną nedidelę porciją ryžių per dieną. Greitai kilo nepasitenkinimas. „Valdžia nieko nesiima, — skundėsi vienas vyras. — Jei mes ir toliau jais pasikliausime, mirsime badu.“
Jehovos Liudytojų susirinkimai Kobėje bei artimiausiose vietovėse nedelsdami ėmėsi veiklos. Sraigtasparnio pilotas, pirmasis matęs jų darbą, pasakė: „Aš atvykau į nelaimės vietą tą pačią dieną, kai kilo žemės drebėjimas, ir praleidau ten savaitę. Kai atvykau prie vienos priedangos, vyravo sumaištis. Nesimatė jokių gelbėjimo darbų. Tik Jehovos Liudytojai triūsė darydami būtiną darbą.“
Iš tikrųjų reikėjo daug padaryti. Dešimt Karalystės salių buvo nebetinkamos ir daugiau kaip 430 Liudytojų liko be namų. Be to, reikėjo remontuoti 1206 namus, kuriuose gyveno Liudytojai. O 15-os per nelaimę žuvusių Liudytojų šeimoms reikėjo paguodos.
Maždaug 1000 Liudytojų iš visos šalies savanoriškai skyrė savo laiką padėti remontuoti. „Kai darbuodavomės pas tuos žmones, kurie studijavo Bibliją ir dar nebuvo pakrikštyti, — pasakoja vienas brolis, — jie visada mūsų klausdavo: ‛Kiek turime sumokėti už viską?’ Kai pasakydavome, kad darbą remia susirinkimai, jie dėkodavo mums ir kalbėdavo: ‛Tai, ko mokėmės, dabar — tikrovė!’“
Daugelį paveikė, kaip greitai ir uoliai Liudytojai sureagavo ištikus nelaimei. „Buvau labai sužavėtas, — sako anksčiau paminėtas pilotas. — Jūs vadinate vienas kitą ‛broliu’ ir ‛seserimi’. Aš matau, kaip jūs padedate vienas kitam; esate tikra šeima.“
Ir patiems Liudytojams tas žemės drebėjimas davė vertingų pamokų. Viena sesuo prisipažino: „Visada maniau, kad kuo didesnė darosi organizacija, tuo sunkiau parodyti rūpinimąsi atskiru asmeniu.“ Bet jautrus rūpinimasis, kurį ji patyrė, pakeitė jos požiūrį. „Dabar aš žinau, kad Jehova rūpinasi mumis ne tik kaip organizacija, bet ir atskirai kiekvienu.“ Tačiau visiškas išlaisvinimas nuo stichinių nelaimių priešakyje.
Netrukus visiškas išlaisvinimas!
Jehovos Liudytojai laukia laiko, kai stichinės nelaimės daugiau nebenutrauks žmogaus gyvenimo ir nepavers niekais jo triūso. Dievo naujajame pasaulyje žmogus bus išmokytas veikti nepažeisdamas žemės aplinkos. Nutraukę savanaudišką veiklą, žmonės bus labiau apsaugoti nuo gamtos stichijų.
Be to, Jehova Dievas — gamtos jėgų Kūrėjas — pasirūpins, kad jo žmonių šeimai ir žemės kūrinijai daugiau niekada nebekeltų grėsmės gamtos jėgos. Tuomet žemė tikrai bus rojus (Izaijo 65:17, 21, 23; Luko 23:43). Didingai išsipildys pranašystė iš Apreiškimo 21:4: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“
[Iliustracija 5 puslapyje]
Beatričė Džons (kairėje) rodo, kaip ji su kitais susikibo grandine, kad pereitų per potvynio vandenis
[Iliustracija 6 puslapyje]
Gelbėjimo darbai po tornado